Šiuo metu pasaulyje gyvena daugiau nei 8 milijardai žmonių. Tad šiuolaikiniuose miestuose darosi ankšta. Žmonėms tenka susispausti nedidelėse gyvenamosiose erdvėse, išmokti dalintis ta pačia darbo vieta ir sutilpti į perpildą viešąjį transportą. Erdvės pasaulyje mažėja ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Mat įsigalėjus madai būti populiariam, žinomam ir viešam, tai, kas anksčiau buvo priskiriama intymiai sričiai, pradėta rodyti visiems. Tiek psichologai, tiek ezoterikai stebėdami tokias tendencijas skambina pavojaus varpais. Mat asmeninės erdvės pažeidimai kenkia psichikai, didina streso lygį, o ezoterikų teigimu – net pažeidžia energinį lauką ar lemia gyvybinės jėgos praradimus.

 

Asmeninė erdvė – saugumo zona Protective,Personal,Borders,And,Loneliness,Concept.,Young,Stressed,Man,Cartoon

 

JAV antropologas Edwardas Hallas, asmeninės erdvės ribas ištyrinėjęs beveik prieš 4 dešimtmečius, savo mokslinių tyrimų išvadose teigė, kad kiekvieną žmogų gaubia keturi skirtingų dydžių burbulai. Kam šias ribas peržengti leidžiama, sprendžia pats žmogus. Kalifornijos technologijų universiteto (JAV) psichologijos ir neuromokslų profesorius Ralphas Adolphsas šią antropologo išvadą papildo patikindamas, kad individualus asmeninės erdvės jausmas suformuoja sulaukus 3–4 metų, o visiškai nusistovi paauglystėje. Artimiausios, vadinamosios intymiosios zonos, ribos tesiekia 46 cm nuo kūno paviršiaus. Ją gali peržengti tik šeima, augintiniai ir patys artimiausi draugai. Visiems kitiems kirtus intymiosios zonos ribas pajuntamas nerimas, nesaugumas, net baimė. Asmeninė erdvė – tai zona, užimanti 46–122 cm spindulį aplink žmogų. Šią zoną gali patogiai peržengti draugai ir pažįstami, ypač kai bendravimas neformalus, tačiau nepažįstamiesiems ši erdvė – draudžiama zona. Socialinė zona sudaro beveik 3 metrus. Joje atsiduria naujų pažįstamų ar visiškai nepažįstamų žmonių. Už jos plyti viešoji erdvė, atvira visiems. Kaskart, kai kas nors kerta vienos šių erdvių ribas, žmogus reaguoja. Psichologų teigimu, šios reakcijos grįstos išmoktu elgesiu ir kultūrinėmis, kartais religinėmis, tradicijomis. Pavyzdžiui, 72 % amerikiečių, kurie laikomi vienos iš familiariausiai besielgiančių tautos atstovais, prisipažįsta juntantys diskomfortą viešosiose erdvėse, ypač parduotuvių eilėse, kai svetimas žmogus priartėja iš nugaros. Štai italai ar ispanai net su nepažįstamais sveikinasi apsikabindami bei bendrauja stovėdami labai arti vieni kitų. Dar sudėtingiau, kai tam tikras ribas nustato religinės dogmos. Pavyzdžiui, giminystės ir santuokos ryšiais nesusaistyti vyrai ir moterys musulmoniškos tradicijos šalyse negali liestis vieni prie kitų. Panaši taisyklė galioja ir žydams ortodoksams. Tokiu atveju intymioji zona gerokai išsiplečia.

 

Ribų gynybos mechanizmas

 

Psichologų teigimu, asmeninės erdvės suvokimas gali ne tik iš dalies apibūdinti žmogaus charakterį, bet ir nulemti bendravimo su kitais būdus. Daugelis renkasi tokį bendravimą ir net asmenis, kurie mažiausiai pažeidžia asmenines ribas. Todėl atsiskyrėliai trokšta leisti laiką vienumoje, įkyruoliai prieina kiek įmanoma arčiau, o atlapaširdžiai siekia sutvirtinti artumą prisilietimais ar dalindamiesi asmeninio gyvenimo detalėmis. Nustatyta, kad kuo žmogus ekstravertiškesnis, linkęs dominuoti, tuo dažniau įsiveržia į kito asmens asmeninę erdvę. Mat ir pats puikiai toleruoja savo asmeninės erdvės pažeidėjus. Prieš dešimtmetį žurnale „Nature“ paskelbti tyrimo duomenys, rodantys, jog už asmeninių erdvių kūrimą bei suvokimą atsakinga smegenų sritis, vadinama migdoliniu kūnu. Ji taip pat kontroliuoja emocijas bei reguliuoja baimės jausmo patyrimą. Mokslininkai nuskenavo beveik 100 savanorių smegenis ir užfiksavo, kad peržengus intymiąją zoną migdolinis kūnas suaktyvėja. Jie atrado, kad komfortiškai labai arti svetimų žmonių gali jaustis tik tie, kurių smegenų struktūra šiek tiek pakitusi. Tai gali būti subtilūs pakitimai, būdingi ekstravertiškoms asmenybėms arba turintiems autizmo spektro sutrikimų. Visgi mokslininkai ramina, kad smegenys gali apsiginti nuo asmeninės erdvės pažeidėjų ir tam visiškai nebūtina pastumti per arti priėjusio žmogaus. Amerikietis psichologas Robertas Sommeris įsitikinęs, kad nuo įsibrovėlių sąmonė ginasi laikinai kitus asmenis priskirdama daiktų kategorijai. Visgi tai pavyksta ne visiems. Apskaičiuota, kad maždaug kas ketvirtas žmogus, kuris nualpsta viešuose susibūrimuose, sunegaluoja ne tiek dėl fizinių priežasčių, kiek dėl panikos bei neadekvataus pavojaus suvokimo, nuo kurio smegenys ginasi išsijungdamos. Būtent taip elgiasi kai kurios paukščių ar nedidelių žinduolių rūšys – susidūręs su plėšrūnu, nuo kurio negali pabėgti, gyvūnas apsimeta negyvu.

 

Kodėl būtina saugoti asmeninę erdvę?

 

Jeigu žmogaus smegenys į svetimo asmens artumą sureaguoja taip drastiškai, kad net laikinai nustoja veikti, vadinasi, asmeninė erdvė yra gerokai daugiau nei socialinis konstruktas. Pirmykštis giliai pasąmonėje glūdintis suvokimas, kad svetimas žmogus yra pavojingas, turi racionalų pagrindą. Siekis atsitraukti nuo to, kas nepažįstama, žmonijai evoliucionuojant padėjo išvengti užkrečiamųjų ligų bei kitų pavojų, kuriuos galėjo sukelti pašaliečiai. Nors modernaus gyvenimo sąlygomis pamačius nepažįstamą žmogų miške nebesislėpsi, tačiau pravartu paisyti racionalių, asmeninę erdvę saugančių taisyklių. Psichologai tikina, kad santykiai tarp žmonių turėtų būti panašūs į santykius tarp valstybių: nekviesti svečiai, nelegaliai kirtę sieną, turėtų būti deportuojami. Viena vertus, tai kertasi su įdiegtomis elgesio normomis, raginančiomis nuosaikiai ir ramiai elgtis net ir su prastai išauklėtais ar nenuovokiais žmonėmis. Kita vertus, nuolatinė įtampa gali tapti net ligų priežastimi. Iš dalies su psichologiniu smurtu, kai nuolat įkyriai pažeidžiama asmeninė erdvė, siejamas lėtinio nuovargio sindromas, miego sutrikimai, net depresija. Nors dažniausiai manoma, kad įsibrovėliu į asmeninę erdvę gali būti laikomas tik nepažįstamas arba menkai pažįstamas žmogus, tačiau net du trečdaliai su sutuoktiniu, partneriu ar vaikais gyvenančių britų prisipažįsta, jog net buvimas toje pačioje patalpoje su šeimynykščiais sukelia diskomfortą ar įtampą. Psichologų nuomone, bendraujant su šeimos nariais intymiosios erdvės saugojimas yra ne mažiau svarbus nei su svetimais. Ir ne tik fizine, bet ir psichologine prasmėmis. Praktikuojantys vadinamąją dvasinę higieną teigia, kad bent kartą per dieną žmogus turi pabūti vienumoje savo saugioje erdvėje. Ne mažiau svarbu fizinis atsiribojimas nuo kitų asmenų. Tai reiškia, kad žmogui iš tiesų reikia užsidaryti duris. Deja, dauguma darbuotojų, dirbančių atvirų erdvių tipo biuruose, tokios prabangos neturi, ir tai didina įtampą bei lemia nepasitenkinimą darbu.

 

Pavojingi energijos vagys

 

Amerikiečių mokslininkai, atlikę tyrimus su pardavimo specialistais ir jų klientais, nustatė, kad patiriama įtampa dėl per intensyvaus bendravimo net gali būti pastebima fiziškai. Pasirodo, pažeidus fizinę žmogaus asmeninę erdvę jis pradeda nevalingai ir greitai mirksėti vengdamas tiesioginio akių kontakto. Nesąmoningai sukryžiuoja rankas ant krūtinės arba kojas per kelius ar čiurnas. Daugelis tai laiko kūno kalba, siunčiančia pašnekovui žinutę atsitraukti. Tačiau ezoterikai užsimena, kad toks elgesys yra įgimtas siekis apsaugoti savo energinį lauką nuo pažeidimų. Egzistuoja teorija, kad fizinį kūną gaubia keli plika akimi neregimų energijų sluoksniai. O tūkstantmečius gyvuojančios Rytų filosofinės sistemos žmogaus gyvybės pagrindu laiko universalią jėgą – prana arba či. Būtent jos dalis prasiskverbia už fizinio kūno ribų ir gali būti pasisavinta tų, kurie per daug priartėja. Gyvybinę energiją galima įsivaizduoti tarsi vandenį, kuris pagal susisiekiančių indų principą nuteka pas tą, kuris turi jos mažiau. O taip dalintis savo energija galima su bet kuriuo žmogumi, užmezgus fizinį ar dvasinį ryšį. Dažniausiai tai įvyksta nesąmoningai, tad tas, kuris energijos netenka, ne visada suvokia, kas nutiko ir kodėl pabuvus per arti kai kurių žmonių jį kamuoja nuovargis bei silpnumas. Ilgainiui tokie gyvybinės energijos nuolat netenkantys žmonės susiduria su psichosomatiniais sutrikimais. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, kad psichosomatiniai sutrikimai kamuoja beveik 68 % suaugusių žmonių, tačiau tik 6 atvejais iš 10 įmanoma nustatyti įvykį ar psichologinės frustracijos priežastį, o ją pašalinus, panaikinti ir fizinius simptomus. Tiek psichologai, tiek ezoterikai tikina, kad žmonės, kurie kasdien susiduria su dideliu skaičiumi svetimų asmenų, atsiduria rizikos grupėje. Pasak mokslininkų, šie žmonės tiesiog patiria didelį stresą. O ezoterikai patikina, kad taip nutinka, nes asmenines ribas pažeidę asmenys it energiniai vampyrai išsiurbia kito jėgas.

 

Kaip apsisaugoti?

 

Psichologai sako, kad geriausia asmenines ribas sauganti taktika – pasitikėjimas savimi ir atviras savo poreikių išsakymas. Kitaip tariant, tam, kuris veržiasi stovėti per arti ar dažnai užduoda pernelyg intymių klausimų bei provokuoja konfliktams, tiesiog derėtų tiesiai pasakyti, kad sukelia nepatogumų, tad privalo atsitraukti. Ir iš tiesų dauguma įkyruolių išgirdę tiesų prašymą atsitraukia. Deja, ne visada. Ypač tais atvejais, kai priekabiauja tie, kurie vadinami energiniais vampyrais. Ezoterikai sako, kad po susidūrimo su energiniu vampyru praėjus 20 min. auką apima apatija, nuovargis. Kai atsiranda šie pojūčiai, gintis jau per vėlu. Lieka tik ilsėtis ir įsikrauti energijos, kad gyvenimas grįžtų į normalias vėžes. Energijos rezervams išsekus, pirmiausia būtina atkurti asmeninę natūralią apsaugą. Tam tinka įvairios dvasinės praktikos, pavyzdžiui, joga, čigongas. Tai senovės kinų savęs gydymo menas arba sveikatingumo sistema. Tinka ir lengvas fizinis krūvis. Tik sportuoti reikėtų tiek, kiek malonu, nes persistengus energija vėl pradeda degti. Ezoterikų teigimu, žmogus visada intuityviai jaučia, kada prie jo priartėja tas, kuris siekia pasisavinti jo energiją ar kitaip paveikti energinį lauką. Tik ne visi turi užtektinai valios atsitraukti fiziškai bei emociškai. To reikia mokytis. Savo asmeninės – fizinės ir psichologinės – erdvės saugojimas vykdomas sutelkiant mintis ir vaizduotėje pastatant veidrodinę sieną. Paprasčiau tariant, jeigu neįmanoma pasitraukti fiziškai, įsivaizduojamas fizinis barjeras. Naudingi ir įvairūs talismanai, amuletai. Daugeliui žmonių pagelbėti gali paprastas auksinis kryželis. Itin mėgstamas apsaugai hematito akmuo. Teigiama, kad jis kuria ir saugo gynybinę bei apsauginę sritį nuo psichinių atakų, kenkiančio poveikio. Kartais pasislėpti saugiame asmeninės erdvės bei energijos burbule pavyksta tiesiog nešiojant akinius veidrodiniais stiklais bei kiti panašūs triukai, kurie pašaliniams asmenims neleidžia užmegzti tiesioginio kontakto.

 

Įdomu

 
  • Kas vieniems žmonėms gali atrodyti asmeninės zonos pažeidimu, kitiems – draugiškumo ženklu. Net astronautai mokomi, kad kosmose skiriasi erdvės supratimas. Jie mokosi ilgą laiką būti labai arti vienas kito ir nesusierzinti.
  • Asmeninė erdvė – jaučiamas dalykas. Aklieji, kaip ir regintys, jaučia asmeninę erdvę šeštuoju jausmu arba suvokia ją pagal garsus.
  • Pastebėta, kad nepažįstamieji lengviau prisileidžia prie savęs gražias moteris. Štai nuo viešose vietose esančių porelių žmonės instinktyviai atsitraukia suteikdami joms privatumo.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė