Seniai seniai už devynių jūrų ir devynių kalnų buvo karalystė. Joje dieną iš dienos šviesdavo saulė, o karalystę iš visų pusių apsupę kalnai milžinai užstodavo net menkiausią vėjelį. Į tokią nutolusią karalystę buvo galima patekti tik devynmyliais batais, tad retai kas sudrumsdavo laimingų karalystės gyventojų dieną, bet vieną kartą… Štai taip dažniausiai prasideda vaikams skirtos pasakos ir vargu ar pavyktų rasti bent vieną žmogų, kuris nebūtų skaitęs ar girdėjęs nors vienos jų. Deja, laikui bėgant mes vis mažiau pradedame tikėti stebuklais prisotintomis pasakomis, jų charizmatiškais personažais ir vis labiau įsijaučiame į kiek kitokią pasaką, su realistiškesniu scenarijumi, pavadintą – gyvenimu. Fantaziją sužadinančios pasakos suaugusiems tarytum nebedaro jokios įtakos, juk nustojame tikėti krikštamotėmis fėjomis, burtininkais ir užkeiktais lobiais. Tik ar iš tikrųjų suaugus pasakos pasibaigia ir mums jų visai nebereikia?

 

aswdxa

Kaip atsirado pasakos?

Ankstesniais amžiais pasakos nebuvo laikomos tik istorijomis vaikams, o pats terminas „pasaka” (pranc. conte de fée) atsirado 17 a. Paryžiuje tarp suaugusiųjų, kurie skaitė populiariąją literatūrą. 17 a. pabaigoje daugumos pasakų kertine ašimi tapo oratorystės tradicijos, kurioms įtaką padarė romantizmo kryptis ir 16 a. Italų publikacijos. Prancūzų rašytojai iš Paryžiaus salonų tokie kaip, Charles Perrault’as ir Madam D’Aulnoy sukūrė kompleksą kerinčių istorijų, kurios iki pat šios dienos žavi daugumą skaitytojų ir kuriose galima rasti gerai mums žinomų pasakų apie Pelenę, miegančiąją gražuolę, Mėlynbarzdį ar kitus veikėjus atitikmenis.

 

Pasakų kūrimo tradicijas 18-19 a. perėmė romantizmo pasekėjai Vokietijoje. Jie kūrė pasakojimus suaugusiems perimdami Prancūzijos ir Italijos istorijų mišinius bei jungdami juos su savo šalies tradicinėmis istorijomis. Taip išpopuliarėjo šiandien mums gerai žinomi Broliai Grimai ir jų pasakos. Be to, 19 a. pasakos atkeliavo ir iš Danijos, kur jas kūrė Hans’as Christian’as Anderson’as, jo „Undinėlė” ir „Sniego karalienė” įsišaknijo kiekvieno šias pasakas girdėjusio žmogaus sąmonėje. Anglijoje panašiu laikotarpiu plunksnos iš rankų nepaleido Oskas Vaildas, parašęs „Savanaudį milžiną”, „Lakštingalą ir rožę” bei kitas pasakas. Kaip tik 19 a. pasakos vis labiau buvo siejamos su vaikais, nes Viktorijos laikų redaktoriai ištrynė visas senas, baisias istorijas, o surinktąsias spausdino knygose vaikams. Štai taip įvairių žmonių papasakotos istorijos per amžius transformavosi ir perduotos iš lūpų į lūpas virto mums visiems žinomomis pasakomis.

 

Žmonės gyvena taip tarytum patys sektų pasaką

Istorijų pasakotojas iš Amerikos Krisas Kingas teigė, kad jo nuomone, suaugusiems patinka idėja, jog jų gyvenimas gali priminti pasaką. 20 a. prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas Žanas Polis Sartras rašė, kad žmogus yra pasakų sekėjas, jis gyvena apsuptas savų ir aplinkinių pasakų, jis viską suvokia per pasakas ir stengiasi gyventi tarytum pats sektų pasaką. K. Kingas priduria, kad mūsų pačių ir mūsų šeimos istorijos yra savotiškas palikimas, kuris stiprina tradicijas, savivertę ir tikslą gyventi. Tai leidžia daryti išvadą, kad  noras išsaugoti tradicijas suaugusiesiems yra viena iš priežasčių, kodėl jie nepamiršta pasakų.

 

Kuo panašios pasakos ir organizacijos istorijos?

Moksliniame straipsnyje „Vieną kartą buvo organizacija: organizacijų istorijos kaip antitezės pasakoms” buvo tirtos sąsajos tarp pasakų ir organizacijos istorijų. Nors tai du visiškai skirtingi žanrai, tačiau jie turi panašumų: gali būti papasakoti linksmai, žaismingai arba melancholiškai. Organizacijų istorijų tikslas yra mokyti, paskatinti imtis veiksmų, įkvėpti kurti planus ateičiai, plėtoti organizacijos reputaciją ir įvaizdį. Pagrindinė pasakų funkcija ne tik sužadinti vaizduotę, bet kartu taip pat ko nors pamokyti. Pasakose ir kompanijų istorijose gausu simbolių, abu šie žanrai turi aiškią pradžią, dėstymą ir pabaigą. Neįsivaizduojame pasakų be stebuklinių elementų, tam tikrų mitų galima rasti ir organizacijų istorijose. Moksliniame straipsnyje išnagrinėti aspektai nesutapatina pasakų su organizacijų istorijomis, tačiau atskleidžia, kad panašumų jose yra.

 

Suaugusieji pasakų personažus neretai perkelia į realų gyvenimą

Psichikos sveikatos patarėja iš Amerikos Carol Forsloff teigia, kad pasakos reikalingos ne tik vaikams, jos gelbsti susidorojant su savo asmeninėmis problemomis, sprendžiant konfliktus darbe. Iš pasakų atėjęs tikėjimas, kad už gerus darbus atlyginama geru, kad įdėjus daug pastangų, po kiek laiko galima mėgautis pelnytais rezultatais, suaugusiems tai padeda gyventi. Dauguma filmų pasiekė stulbinamų žiūrimumo rezultatų, nes jose žmonės rasdavo tas pačias siužetines linijas kaip ir pasakose. Net ekonominio sunkmečio laikais tokie filmai juos įkvėpdavo laukti geresnių laikų, o drama persunktas filmo siužetas leisdavo žmonėms pasijusti geriau, kad jų gyvenimas ne toks jau ir blogas. Psichikos sveikatos patarėjos manymu, suaugusieji pasakų personažus neretai perkelia į realų gyvenimą, tik juos truputį transformuoja. Slibinas ar pabaisa virsta niekšu viršininku, apie kurį draugams pasakojamos istorijos yra neretai perdedamos. Princo ir princesės meilė persikelia į muilo operas ir kiekvieną vakarą prie televizijos ekranų susodina tūkstančius jausmingų moterų. Suaugusiesiems pasakos yra savotiška jungtis su vaikyste, kūrybiškumu.

 

Pasakose slypi nusivylimo meile receptas

Psichologo ir socialinių mokslų daktaro David’o Niven’o teigimu, porų tikėjimas, kad vyro ir moters santykiai gali klostytis kaip pasakose yra gana dažnas atvejis ir, deja, įvardijamas nusivylimo meile receptu. Naujausi tyrimai atskleidė, kad 78 proc. žmonių įsitikinimų apie romantišką meilę sutampa su pasakų, tokių kaip „Pelenė”, elementais. Tokie žmonės buvo labiau linkę patirti nusivylimą, griauti ir baimintis savo santykių nei tie, kurie mažiau tikėjo pasakomis. Jausmas, kad meilė yra kažkas magiško reiškia, kad žmogus praranda savikontrolę, o meilė be savo magiškos prasmės tampa beviltiška. Specialisto nuomone, laimė santuokoje atsiranda tada, kai pora gali padaryti savo santykius magiškais, žinoma, jei jie bando.

 

Nors ir esame suaugę, tačiau dažnai ypatingas jausmas mus pagauna ir nuneša į vaikystę, į princų bei princesių karalystę, kurioje už gerus darbus atlyginama geru, o piktadariai visada gauna, ko nusipelnę. Norisi tikėti pasakomis, net jei gyvenimas ne visada viską sudėlioja pagal pasakų scenarijus. Norisi tikėti, kad kaip pasakose mūsų gyvenimas sėkmingai susiklostys, visos problemos išsispręs ir gyvensime mes ilgai ir laimingai.

 

 

Inga Lebrikaitė