Dauguma į perfekcionizmą žvelgia pozityviai. Šiandienos konkuruojančiame pasaulyje atrodo, kad visi turėtų stengtis tapti geriausia savo versija. Visgi psichologai tikina, kad perfekcionizmas be galo žaloja psichiką. Perfekcionistai labiau linkę į nerimą ir depresiją. Be to, neretai pasiekia mažiau nei karštligiškai tikslo nesiekiantys žmonės.

 

perfekcionizmas

Perfekcionizmo epidemija

 

Neseniai paskelbtas tyrimas parodė, kad perfekcionizmas savo gniaužtuose įkalina vis jaunesnius žmones. JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados tyrėjai nuo 1989 iki 2016 m. tyrė universiteto studentų polinkį į perfekcionizmą. Paaiškėjo, kad šiuolaikiniai studentai labiau linkę visur siekti tobulybės nei jų kolegos, universitetuose studijavę 1990 ar 2000 m. Štai vaikų vystymosi tyrėja Katie Rasmussen pastebi, kad šiandien du iš penkių paauglių yra perfekcionistai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad naujoji karta daugiau pasiekia. Priešingai – šiuolaikiniai žmonės depresyvesni, liūdnesni, netgi nuvertinantys savo potencialą. Perfekcionistas mąsto taip: jei užduoties negaliu atlikti tobulai, geriau jos visai nepradėti. Toks ydingas mąstymas lemia, kad žmogus galiausiai išvis nieko nepasiekia. Vienas garsiausių perfekcionistų – žymusis prancūzų impresionistas Klodas Monė. Tapytojas buvo įsitikinęs, kad jo gyvenimas yra nesibaigianti klaida. Tad neretai niokodavo savo paveikslus manydamas, kad jie nieko verti. Kitaip sakant, paskendęs savigraužoje perfekcionistas dažnai nemato tikrovės, kokia ji yra iš tiesų.

 

Norint tapti sėkmės lydimu, svarbu pripažinti savo klaidas ir iš jų mokytis. Tik klysdami galime tobulėti ir judėti tolyn. Tačiau perfekcionistai net menkiausios klaidelės vengia. Bijodami klysti ir nepateisinti išsikeltų lūkesčių jie geriau išvis nesiekia tikslų. Perfekcionizmas šiandien toks dažnas, kad mokslininkai jį ėmė vadinti epidemija. Ištirta, kad jis susijęs su daugybe psichologinių sutrikimų. Ne tik nerimu ir depresija, bet ir polinkiu save žaloti, anoreksija, bulimija, ūminiu nuovargiu, migrena, potrauminio streso sindromu. Jis gali lemti net lėtines ligas ir ankstyvą mirtį. Gydytojai pastebi, kad perfekcionizmo sukelti valgymo sutrikimai pasireiškia vis jaunesniems pacientams. Dažnai mamos į klinikas atveda 8-metes ar net 7-metes dukras.

 

Tiesa, perfekcionizmas skirstomas į dvi rūšis: prisitaikantį ir neprisitaikantį. Prisitaikantys perfekcionistai turi motyvacijos ir disciplinos siekti tikslų, jų nekamuoja savigrauža. Štai antrosios grupės atstovai tiesiog užgraužia save tikėdami, kad yra per prasti ir nieko verti. Kinijoje atliktas 1000 moksleivių tyrimas parodė, kad gabūs paaugliai dažniausiai yra prisitaikantys perfekcionistai. O štai ypatingų sugebėjimų nerodantys moksleiviai kenčia nuo neprisitaikančio perfekcionizmo. Kitaip sakant, jie taip bijo nuvilti save ir tėvus, kad susikuria per didelę įtampą. Ši ir sutrukdo pasiekti gerų rezultatų.

 

Daug vargo dėl nieko

 

2016 m. atliktas tyrimas taip pat parodė, kad aukštus reikalavimus sau keliantys žmonės dažniausiai pasiekia mažiau. Be to, jie dažniau patiria perdegimo sindromą. Problema ta, kad perfekcionistai dažniausiai sau kelia nerealistiškus lūkesčius, kurių pasiekti tiesiog neįmanoma. Tad žmogus persitempia, pervargsta, bet iš pastangų jokios naudos negauna. Perfekcionistai paniškai bijo klaidų, todėl kiekviena nesėkmė juos išmuša iš vėžių. Sveiką požiūrį į save turintis studentas pasakys: gavau prastą pažymį, esu nusivylęs. Kitą kartą pasimokysiu daugiau. Štai perfekcionistui ši nesėkmė taps patvirtinimu, kad jis, kaip žmogus, nieko vertas. Tad perfekcionistai net į menkiausią klaidelę žvelgs kaip į katastrofą. Nesėkmę jie mato ne kaip ženklą, kad reikėtų labiau stengtis. Jiems tai – jų pačių asmenybės ir vertės įvertinimas. Vieno tyrimo metu mokslininkai perfekcionistams ir sveiką požiūrį į save turintiems žmonėms davė tam tikras užduotis. Jos sukurtos taip, kad neįmanoma pasiekti tikslo. Žinoma, dalyviai to nežinojo. Pastebėta, kad abi grupės į užduotį įdėjo daug pastangų. Tačiau perfekcionistai dėl nepasiekto rezultato jautėsi nelaimingesni ir greičiau pasidavė, be to, jautė visą paletę neigiamų emocijų: pyktį, kaltę, gėdą, neviltį.

 

Psichologas Andrew Hillas atliko per 60 studijų su profesionaliais sportininkais. Anot jo, sporte sėkmę neša nuolatinės treniruotės ir gebėjimas suvaldyti stresą. Tačiau jei per treniruotes iškyla kliūčių, didelė tikimybė, kad perfekcionistas sportininkas nuspręs baigti karjerą. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie vaikai nuolat keičia užklasinius būrelius. Taip dažniausiai elgiasi mažieji perfekcionistai. Jei užsiėmimo metu kas nors nepavyko, mažylis ieškos kitos veiklos, kurioje bus sėkmingesnis. Tiesa ta, kad pradėjus naują veiklą neįmanoma išvengti klaidų. Todėl toks vaikas pasmerktas bėgti nuo savęs ir vengti bet kokios nesėkmės. Taip tobulumo siekimas virsta užburtu ratu, neduodančiu jokių rezultatų.

 

Ilgainiui ima silpti ir fizinė perfekcionistų sveikata. Nuolat patiriant stresą ir įtampą ima streikuoti kūnas, jaustis nuovargis. Suaugusiesiems perfekcionizmas dažniausiai perauga į darboholizmą. Rodos, kuo daugiau dirbama, tuo daugiau pasiekiama. Tačiau viskas nutinka atvirkščiai. Ypač daug dirbdamas žmogus neranda laiko pailsėti. Tad jo jėgos išsenka, tampa vis sunkiau susikaupti, sukoncentruoti dėmesį. Norint atlikti visas dienos užduotis, darbo laiką tenka ilginti, nes žmogui trūksta energijos. Tai dar labiau jį sekina ir žaloja nervų sistemą. Galiausiai perfekcionistas dirba ilgas valandas, bet nieko svarbaus nepasiekia. Ironiška, bet daug dirbant kenčia produktyvumas. Juk poilsio reikia tam, kad galėtume išlaikyti aštrų protą.

 

Turiu būti geriausia!

 

Perfekcionizmas gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse. Pvz., moteris paprastai kankina tobulos išvaizdos siekimas. Žinoma, visos norime atrodyti puikiai. Tačiau perfekcionistės perlenkia lazdą. Pvz., jos sau neleidžia iš namų išeiti be makiažo ir nepriekaištingos aprangos. Nesvarbu, kad einama tik pieno į artimiausią parduotuvę arba į parką pavedžioti šunį. Neretai perdedamai susirūpina ir svoriu. Tarkime, nusprendžiama, kad negalima sverti daugiau nei 55 kg, ir save kankinama įvairiomis dietomis. Vos padariusi menką nusižengimą moteris save graužia ir baudžia. Perfekcionistei galiausiai tampa sunku į situaciją pažiūrėti realistiškai. Tad lieknutė gražuolė gali manyti, kad yra negraži, nes sveria 2 kg per daug. Todėl ši perfekcionizmo forma stipriai susijusi su anoreksija ir bulimija. Psichologus gąsdina tai, kad šie sutrikimai šiandien pasireiškia vis jaunesnėms merginoms – ne tik paauglėms, bet ir pradinukėms. Didelę įtaką tam turi socialiniai tinklai ir reklamos, formuojantys iškreiptą požiūrį į moters kūną. Jaunos merginos nesupranta, kad modelių nuotraukos padailinamos specialiomis programėlėmis. Tad ima siekti nerealių standartų ir save kankinti.

 

Tarp moterų dažnas ir tvarkos perfekcionizmas. Nuo jo kenčiančios dailiosios lyties atstovės įsitikinusios, kad namai visada privalo būti tobulai išblizginti. Tad jos kiekvieną dieną po būstą laksto su dulkių siurbliu, šluoste ir langų valikliu. Nesvarbu, kad po sunkios darbo dienos norisi tik miegoti. Perfekcionistė kuops namus tol, kol visiškai nusigaluos. Nepaisant to, moterį vėliau kamuos kaltė, kad neatliko visų būtinų darbų. Pvz., dar buvo galima iššveisti vonios kambarį ir nuvalyti virtuvės spinteles. Perfekcionistės visada galvoja tik apie tas užduotis, kurių neatliko, užuot pasidžiaugusios jau pasiektais tikslais. Sunkesniu atveju tokiai moteriai gali išsivystyti stiprus nerimas, netgi depresija. Ji save nuolat grauš, kad nėra tobula žmona ir mama, nes dirbdama ilgas valandas ne visada spėja sutvarkyti namus ar paruošti vakarienę. Perfekcionistai pasaulį mato tik juodą arba baltą. Todėl jiems atrodo, kad neatlikę visų užduočių tampama nevykėliu. Po darbo nusprendusi apsitvarkyti namuose sveiko požiūrio moteris džiaugsis, kad jai pavyko iškuopti didelę dalį buto. O perfekcionistei tai taps didžiausia tragedija, nes i nesugebėjo visko atlikti iškart!

 

Vaikystė perfekcionistų šeimoje

 

Anot mokslininkų, perfekconistai taip pat tampa pernelyg savo vaikus saugančiais tėvais. Bijodami padaryti klaidų atžaloms nesuteikia nė šlakelio atsakomybės, ir neleidžia normaliai vystytis jų raidai. Nerimaudami, kad vaikui kas nors nutiks, tokie tėvai trukdo vaikams mokytis iš savo klaidų. Psichologė Alison Escalante pastebi, kad šiais laikais toks tėvystės modelis gana dažnas. Juk šiuolaikiniai tėvai kasdien susiduria su kritikos ir pamokymų lavina. Socialiniuose tinkluose, televizijoje ir žurnaluose apstu vadinamųjų idealių tėvų vaizdinių, kurie stumia pavojingo perfekcionizmo link. Tad mamos ir tėčiai dėmesiu bei meile ima slopinti atžalą. Vaikas negauna galimybės pats išmokti rūpintis savimi, nes už jį viską padaro gimdytojai. Be to, tokiems mažyliams neretai pritrūksta ir drausmės, nes tėvai bijo tapti pernelyg griežti. Rezultatas – sutrikdomas vaiko ugdymosi procesas, nes negauna progos įgyti svarbių įgūdžių.

 

Pastebima, kad pernelyg saugančiomis atžalas dažniausiai tampa mamos. Taip yra todėl, kad vaiko priežiūrą mūsų visuomenė vis dar supranta kaip moters pareigą. Tėvų perfekcionistų fenomeną tyrę mokslininkai teigia, kad tokios mamos save realizuoja tik per motinystę. Vaikų sėkmė šiuo atveju stipriai susijusi su moterų saviverte. Todėl bet kokią atžalos nesėkmę tokia mama priims itin skaudžiai. Pvz., vaikui gavus prastesnį pažymį mokykloje perfekcionistei mamai atrodys, kad ji niekam tikusi. Suprantama, tokia žema mamos savivertė itin neigiamai paveiks ir atžalą. Vaikui ne tik bus sunkiau įgyti savarankiškumo. Jis taip pat jausis kaltas dėl to, kad nepateisina mamos lūkesčių.

 

Perfekcionistų šeimoje augę vaikai vėliau ir patys perima šią tėvų ydą. Nuo mažų dienų įpratę jaustis nepakankami, su šiuo jausmu ir toliau keliauja per gyvenimą. Perfekcionistų vaikus ypač dažnai kamuoja savigrauža ir jausmas, kad jie nieko verti. Tokie žmonės negeba atpažinti nuovargio požymių, suprasti, kada derėtų sustoti ir pailsėti. Juk vaikystėje tėvams rūpėjo tik jų pasiekimai ir rezultatai. Tad suaugusi perfekcionistų atžala mano neturinti teisės pavargti ar skirti laiko sau. Dažniausiai šie žmonės jaučiasi gerai tik daug dirbdami, ir visiškai nemoka atsipalaiduoti. Suprantama, laiku nepailsint ir nekreipiant dėmesio į sveikatą, ji ima šlyti.

 

Perfekcionizmas ar sveikas tikslo siekimas?

 

Galbūt perfekcionizmas būdingas ir jums? Ar padėtis rimta, galima suprasti iš kelių aspektų. Visų pirma atsakykite į klausimą, ar vadovaujatės „viskas arba nieko“ požiūriu? Jei užduotis sudėtinga, jos net nesiimate, nes bijote, kad nesugebėsite įveikti? Geriau visai nesieksite tikslo, nei padarysite vieną klaidą? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, tai signalizuoja apie perfekcionizmo požymius. Dabar pagalvokite, kaip jaučiatės, kai ką nors pasiekiate? Sveika pasidžiaugti sėkme ir save pagirti. Tačiau jei net prie didžiausio laimėjimo priekabiaujate ir jaudinatės dėl smulkių klaidų, vertėtų sunerimti. O ar mėgaujatės pačiu tikslo siekimo procesu? Perfekcionistams būdinga susikoncentruoti tik į tikslą, procesui jie neteikia didelės reikšmės. Todėl nepasiekę maksimalaus rezultato jaučiasi tiesiog siaubingai.

 

Labai svarbu tai, kokius jausmus jums sukelia nesėkmė. Jei ji stipriai kerta per savivertę, sukeldama nerimą ar net depresijos požymius, esate visiška perfekcionistė. Verta pasvarstyti ir apie poilsiui skiriamą laiką. Mokate atskirti darbą nuo poilsio ir pakankamai rūpinatės savimi? Galbūt jaučiate, kad pernelyg daug dirbate, bet niekaip neprisiruošiate išeitų atostogų? Sustoti išties vertėtų, nes kitaip fizinei ir psichinei sveikatai pridarysite nemenkos žalos.

 

Pažaboti vidinį perfekcionistą

 

Tad kaip kovoti su tobulumo siekimu, kai jis ima trukdyti gyventi, ir iš tikrųjų ko nors pasiekti? Pirmiausia perfekcionistai linkę nesiimti darbų, kuriems nesijaučia 100 % pasiruošę. Tad dažnai atsisako pelningų darbo pasiūlymų arba tiesiog nesiryžta kilti karjeros laiptais ir užimti aukštesnių pareigų. Jei manys, kad darbo negebės atlikti tobulai, perfekcionistas jo išvis vengs. Tačiau tai – klaidingas požiūris. Svarbu suprasti, kad kiekvieną žmogų lanko abejonės savimi. O klaidų išvengti neįmanoma. Tad atliekant kokią nors užduotį specialistai pataria susikoncentruoti į svarbiausius jos aspektus. Nebūtina visko atlikti tobulai, kad būtumėte savimi patenkinta. Tarkime, turite baigti projektą, kokio iki šiol vykdyti neteko. Užuot kibusi prie smulkmenų, dėmesį kreipkite tik į pagrindinį projekto tikslą. Tad prieš kiekvieną darbą, kurio imatės, naudinga susidaryti planą, kuriame pažymėsite svarbiausius jo aspektus. Užkietėjusiems perfekcionistams iššūkių gali kilti net, rodos, dėl paprasčiausių užduočių. Pvz., gali nuspręsti išvis netvarkyti apversto būsto, nes neturi laiko jo sutvarkyti idealiai. Tačiau juk verta bent minimaliai apkuopti namus, kad juose būtų jaukiau, tiesa? Greičiausiai porą svarbiausių buities užduočių per turimą laiką įveikti įmanoma. Tokio paties požiūrio reikėtų laikytis ir atliekant sudėtingesnius darbus. Nuspręskite, kokie aspektai yra svarbiausi, ir atlikite juos pirmiausia.

 

Perfekcionistai taip pat daugybę laiko praleidžia priimdami net menkiausius sprendimus. Pvz., planuoja savaitgalį kaimo sodyboje taip kruopščiai, lyg ruoštųsi skristi į Marsą. Juk viskas turi būti tobula! Tačiau toks elgesys vargina ir aplinkinius, ir patį perfekcionistą. Menkiausias nesklandumas kelionės metu tokiam žmogui prilygsta katastrofai. Jei jums būdingas toks elgesys, specialistai pataria nepalikti sau daug laiko planavimui. Išspręskite būtinus klausimus. O vėliau užkraukite save kitais darbais ir reikalais, kad nekiltų noro visko daugybę kartų pergalvoti. Žinoma, labiausiai perfekcionistai kenčia dėl polinkio išsikelti nerealius tikslus. Jų neįmanoma pasiekti, todėl užsisuka tikra karuselė. Žmogus be galo stengiasi ir vargsta, tačiau rezultato taip ir nepamato. Jei atpažįstate save, vertėtų išmokti kelti kuklesnius tikslus. Ar tikrai visos savaitės darbus turite atlikti per vieną dieną? Kas nutiks, jei projektas bus atliktas ne tobulai, o tik gerai?

 

Suprantama, pakeisti elgesį sunku. Sunkesniu atveju gali prireikti ir specialisto pagalbos. Gali padėti ir pokalbis su gerais draugais. Ką jie mano apie jūsų pasiekimus? Pvz., galbūt save laikote tingine, nes kasdien nesitreniruojate po dvi valandas. Tačiau pamačiusi, kad bičiuliai sportui skiria dar mažiau laiko ir tai nesumažina jų sportiškumo, galėsite geriau įvertinti situaciją. Arba galbūt darbuodamasi prie projekto labai ilgai užtrunkate, nes kabinėjatės prie kiekvienos smulkmenos? Tuo tarpu kolegos per tą patį laiką baigia net kelis projektus, nes jie nedirba taip smulkmeniškai. Tačiau jų darbo kokybė nuo to nė kiek nenukenčia. Paanalizavusios šią ar panašią situaciją įsitikinsite, kad jūsų tobulumo siekimas ne tik neduoda rezultatų, bet net kenkia. Tad prisiminkite, kad nė vienas nesame tobulas, tad būkite sau šiek tiek atlaidesnės.