Tėvai puikiai žino, kad vaikai geba išvesti iš kantrybės netgi patį kantriausią žmogų. Vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė žino, kodėl vieni tėvai išvesti iš kantrybės prieš atžalą kelia balsą ir ranką, o kiti susitvardo.

 

Vienmamos kantrybes ir tolerancijos ribosi tėvai prisipažįsta, kad kartais pakelia prieš atžalą ranką, kiti tai slepia, o treti išties susitvardo ir niekada nenaudoja fizinės jėgos. Nuo ko priklauso tėvų elgesys?

 

 

Tai priklauso nuo suaugusiųjų patirties vaikystėje, nuo to, kaip patys buvo auginti. Tėvai, kurie vaikystėje nebuvo mušami, žino, kaip susitvarkyti su vaiko priešinimusi kitokiais būdais negu balso arba rankos pakėlimas. Tie, kurie nėra pergalvoję savo nemalonios vaikystės patirties (kai jų tėvai juos gąsdindavo, grasindavo, mušdavo), taip pat elgiasi augindami savo vaikus. Jie vadovaujasi principu: „Mane taip augino, ir aš taip auginu.“ Todėl labai svarbu tėvus šviesti, informuoti, kaip vaikas jaučiasi, kai jam grasinama, yra mušamas.

 

Sakoma, kai vyras vieną kartą pakelia ranką prieš moterį, reikia iškart skirtis. Ar visus gimdytojus, bent kartą pliaukštelėjusius vaikui, iškart būtina kalti prie gėdos stulpo? Juk daugelį taip pasielgusių apima atgailos, gėdos jausmas…

 

Vaikas neturi galimybių išsiskirti su tėvais. Atžala visiškai priklausoma nuo jų. Ji neturi jokios galimybės lygiavertiškai bendrauti su tėvais. Bet vaikas ir nėra lygiavertis gimdytojams. Tėvai, mušdami jį, tarsi parodo, kad tas, kuris stiprus, gali mušti. Tikrai ne tai jie nori parodyti vaikams. Todėl labai svarbu suaugusiesiems galvoti apie tai, ką daro. Neatsitiktinai tėvai, kurie kreipiasi pagalbos į specialistus, dažniausiai sako: „Ir mušėm, ir rėkėm, niekas nepadėjo.“ Mušimas nepadeda išspręsti problemų, jeigu jos nesprendžiamos. Konfliktas dažniausiai kyla dėl to, kad būna nepatenkinami vaiko poreikiai. Atžala pradeda reikalauti. Jeigu tėvai negeba nustatyti ribų arba nesupranta vaiko poreikių, tai pradeda juos erzinti, todėl bando išspręsti problemą mušdami. Tačiau vaiko poreikis kaip buvo nepatenkintas, taip ir liko. Tik po mušimo dar prisideda nesaugumo jausmas. Lietuvoje niekas tėvų nepersekioja ir jokios tarnybos gimus vaikui kamerų į namus nepristato. Vaikų mušimas, rėkimas – kiekvieno gimdytojo atsakomybė. Kiekvienas tėvas nori būti geriausias savo vaikui. Pliaukštelėjama tikrai ne dėl to, kad norima mušti. Suaugęs žmogus, susidūręs su problema, pasijunta bejėgis, todėl pliaukšteli. Tai – ženklas, kad pateko į zoną, kur nesupranta, ką daro, nes elgiasi priešingai, negu norėtų. Vadinasi, atėjo laikas iš tiesų permąstyti, ką daro. Jeigu gimdytojai patys nesupranta, kaip be pliaukštelėjimų galima susitvarkyti su tėvystės keliamais iššūkiais, metas kreiptis į specialistą.

 

Kaip jaučiasi vaikas, kai gimdytojai ant jo rėkia arba kelia ranką?

 

 

Tokiomis akimirkomis vaiko patirtis peržengia visas ribas. Vaikui sukyla visi jausmai, kurių negeba suvaldyti: baimė, bejėgiškumas, išgąstis, skausmas – viskas kartu. Juk jį puola svarbiausias, brangiausias, mylimiausias žmogus, nuo kurio mažylis labai priklausomas. Tai viršija jo pajėgumus. Tėvų pyktis, grasinimai, pašaipos, atstūmimas jį stipriai traumuoja. Mušimas nėra tik fizinė žala, kurią patyrus atsiranda mėlynių. Hematomų atsiranda ir tuomet, kai vaikas nugriūva, užsigauna ir pan. Tačiau jos nepadaro tokios žalos, kaip tuomet, kai artimiausias vaikui žmogus jį įsiutęs talžo. Vaikui labai baisu patirti tai, kad tas, kurį jis myli, yra toks baisus, atstumiantis, grėsmingas ir pan. Tai – didžioji mušimo žala. Gimdytojo įpykusių akių bei pykčio vaikas nepamiršta ir tai savyje nešioja bei atkartoja išsiliedamas ant silpnesnių vaikų, šunų, draugų, o užaugęs ant savo vaikų. Blogiausia, kad visa tai perduodama iš kartos į kartą.

 

Ką jaučia mažylis ir paauglys, kai ant jų tėvai rėkia arba kelia ranką?

 

 

Jeigu pirmą kartą užrėkiama ant paauglio, kai jis jau yra susiformavęs kaip asmenybė, savimi pasitiki, tuomet pakeltas balsas paauglį gali tiesiog papiktinti, jis gali nustebti, galbūt kažkam pasiskųsti arba su kažkuo tai aptarti.

 

O mažas vaikas, kai ant jo rėkiama, dar net ne visas žodžių reikšmes suvokia. Todėl labiausiai reaguoja į vaizdą, kurį mato, garsus, mamos veido išraišką. Mažylis save suvokia pagal mamos veido išraišką. Kai ši ant jo pyksta, jis supranta, kad yra baisus, nemielas, šlykštus, ir tai iškart žaloja jo savivertę.

 

Kokia tikimybė, kad vaikas, kuris už nepaklusimą mušamas arba aprėkiamas, vėliau stengsis paklusti iš baimės?

 

 

Vienas iš tėvų smurto prieš vaikus rezultatų – baimė ir paklusnumas. Taip auklėjant užauga baikščios, nepasitikinčios savimi asmenybės-tarnės. Ar tikrai tėvai nori tokį žmogų užauginti? Kol toks „tarnas“ gyvena tėvų namuose, būna dar pusė bėdos. Bet kai pradeda tarnauti draugams, partneriui, tuomet jau gimdytojams neatrodo, kad tai – gerai. Taip auginami vaikai dažnai visko bijo: egzaminų, patikrinimų ar tiesiog gyvenimo iššūkių.

 

Kartais atrodo, kad mažieji savo elgesiu sąmoningai provokuoja suaugusiuosius, bandydami jų kantrybės ribas. Kaip yra iš tiesų?

 

 

Mažyliai tai daro nesąmoningai. Vaikai dažniausiai nori dėmesio. Jiems gyvybiškai svarbus tėvų dėmesys. Užtektinai ir natūraliai vaikas jo gauna, kai tėvai su juo bendrauja, žiūri į akis, dalijasi įspūdžiais, žaidžia, myluoja, daro drauge darbelius ir pan. Tuomet mažieji jaučiasi svarbūs, reikalingi ir mylimi. Jeigu tėvai užsiėmę savo darbais, o vaikai – savo, tuomet pastarieji jaučiasi nevertingi ir ieško būdų, kaip atkreipti dėmesį į save. Jeigu gimdytojai vaikui nuolatos kartoja „atstok, palauk“, jis randa būdų, į kuriuos tėvai sureaguoja ūmiai: įspirti šuniui, papešti plaukus broliui, užlipti ant palangės, įkišti kažkur pirštus. Mažyliai tiesiog mėgsta žaisliukus su atsaku, kai paspaudus mygtuką užsidega lemputė. Spustelėjo mažasis gudruolis pultelį, ir tėtis pradėjo rėkti. Visa tai daro bandydamas patenkinti savo poreikį būti pastebėtam. Todėl suaugusieji privalo su vaiku užsiimti. Nebūna taip, kad mažylis ramiai sėdi, o tėvai spėja viską susitvarkyti.

 

Mamos – ne robotai. Jos dažnai būna pavargusios, prastai jaučiasi arba tiesiog „ne ta diena“. Tačiau mažyliams, atrodo, mamų nuotaikos ar nuovargis nė motais. Kodėl vaikai į tai nekreipia dėmesio? Kaip ne patį geriausią laikotarpį išgyvenančioms mamoms susivaldyti ir neišsilieti ant vaikų?

 

Vaikas neprivalo rūpintis mama. Tai ji turi pasirūpinti, kad būdama su vaiku būtų linksma, sveika ir galėtų patenkinti visus jo poreikius. Vaikas yra per mažas, kad galėtų rūpintis mama. Kai pajėgs kažkuo rūpintis, kurs šeimą ir rūpinsis savo vaikais. Tėvai negali turėti iliuzijų, kad atžalos rūpinsis jais. Jeigu mama būna namie su vaikais, pati turi susiorganizuoti sau pagalbą: kas prižiūrės atžalas, kol ji tvarkysis, arba kas sutvarkys namus, kol ji žais su vaikais; kas pabus su mažyliais, kol jie miegos arba ji bus kirpykloje. Mama negali savo problemomis apkrauti vaiko. Ji neturi rėkti ant jo ir reikalauti, kad mažylis ją suprastų. Mama turi mokėti priimti senelių, vyro arba auklių pagalbą. Dažniausiai pervargsta tos idealistės mamos, kurios pačios nori viską padaryti tobulai. Pačios save tarsi smaugia, keldamos sau pernelyg aukštus reikalavimus. Dėl to kenčia vaikai…

 

Mamos turėtų suvokti, kad jos yra tik žmonės, todėl jų resursai nėra begaliniai. Vaikui reikalinga linksma, gyvybinga, dėmesinga, jautri, švelni ir nuosekli mama. Tai svarbiausia, o ne tai, kas suplaus indus ar sutvarkys kambarius. Šiuos darbus turi išsispręsti patys suaugusieji, neprimesdami jų vaikams.

 

Mamos žino, kad suktis virtuvėje, tvarkytis buityje yra kur kas lengviau ir greičiau be mažylio pagalbos. Kaip save motyvuoti ir iš kur semtis kantrybės, sau į kompanionus priimant mažąjį kepėją, gėlių persodinėtoją ar kilimų siurbėją?

 

Kai mama augina vaikus, išmoksta į pasaulį žvelgti jų akimis. Dauguma mamų persiorientuoja gana lengvai. Gimdytoja tiesiog jaučia, ką atžala moka, ką yra dariusi, patyrusi. Mama drauge su vaiku lygiai taip pat nustemba ir džiaugiasi pasauliu: „Oi, varlytė… oi, gėlytė.“ Tiesiog įsijaučia į tai, kad vaikui yra įdomu, kaip žemę patrupinti, įdėti, užpilti, sukasti ar pan. Mamai smagu, kad jos vaikui smagu. O kai pastarajam viskas pabosta, pati viską sutvarko. Tuomet nekyla jokių problemų.

 

Jeigu mamai svarbiausia, kad viskas būtų sutvarkyta, sudėliota, tuomet turėtų suplanuoti, kas tuo metu pabus su vaiku, nes jis jai trukdo. Nereikia iš savęs reikalauti tų dalykų, kurių moteris negali padaryti. Jeigu jai neišeina drauge su vaiku to daryti natūraliai, galima paprašyti kitų suaugusiųjų pagalbos. Kiti žmonės turėtų prižiūrėti vaiką tol, kol mama tvarkys arba atliks namų ruošos darbus.