Apsaugotas būstas – pirmas žingsnis į savarankišką gyvenimą

Asociatyvi nuotrauka.

„Man labiausiai įsiminė tas rytas, kai pirmą kartą užėjau pas Vidmantą. Jis buvo ką tik įsikūręs apsaugotame būste. Vyras džiaugėsi, veidas švytėjo. Man pasiūlė arbatos ir su didžiausiu malonumu užkaitė arbatinuką. Pradėjome kalbėtis. „Gražina, aš pirmąkart gyvenime vaišinu arbata“, – vyras net švytėjo tardamas man šiuos žodžius“, – pasakoja Gražina Danišauskienė.

Moteris socialine darbuotoja dirba bendrijoje „Vilniaus viltis“ ir teikia apsaugoto būsto paslaugas žmonėms, turintiems intelekto negalią. Pasak jos, ši kol kas bandomoji jų įstaigos teikiama paslauga padėjo surasti namus ir įsikurti keturiems žmonėms. Pastarieji bando gyventi savarankiškai, tvarkosi kasdienį gyvenimą, kuria planus. „Mūsų atveju – tai labai didelė pagalba žmogui kelyje į orų ir visavertį gyvenimą“, – šypsosi G. Danišauskienė.

Iš sunkumų katilo – į viltį

Vidmantas gyvenime patyrė labai daug išbandymų. Socialinė darbuotoja pasakoja, kad Vidmantas anksti neteko mamos, su seserimi gyveno socialiniame būste, tačiau kadangi sesuo nemokėjo mokesčių, – antstoliai iškraustė juos iš buto. „Tai buvo vakare, todėl Vidmantas pėsčiomis išėjo iš savo namų ir visą naktį ėjo į kitą Vilniaus rajoną, nes ten dirbo pažįstama socialinė darbuotoja. Ši, ryte atėjusi į darbą, rado Vidmantą sėdintį ant įstaigos laiptų“, – pasakoja pašnekovė.

Vidmantas buvo įkurdintas įstaigoje, kur viename kambaryje gyveno trise – trys vaikinai. Būdavo, kambario draugai suvalgydavo iš šaldytuvo jo maistą, rengdavosi jo drabužiais, net neatsiklausę naudojosi jo asmeniniais daiktais. Vidmantas socialinei darbuotojai pasakojo, kad kambaryje nuolat tvyrojo triukšmas, ateidavo ir išeidavo daugybė žmonių. Deja, buvo ir tokių, kurie iki paryčių žaisdavo kompiuterinius žaidimus, todėl sunku būdavo užmigti, o kokybiškai išsimiegoti – net neįmanoma.

„Vidmantui reikėdavo keltis ryte į darbą, o kiti kambariokai niekur nedirbo, tai miegodavo visą dieną. Vidmantas – labai darbštus vaikinas, puikiai tvarkosi buityje, moka atlikti įvairius kasdienius darbus“, – giria G. Danišauskienė.

Praeities nenori prisiminti

Nenoromis, tačiau Vidmantas nesibaimina prisiminti praeitį: „Labai norėjau ramiai gyventi, išsimiegoti, nusipirkti dešros, pasidėti ją į šaldytuvą, o kitą dieną, grįžus iš darbo, pasiimti ir pasidaryti sumuštinį. Norėjau turėti savo arbatos puoduką ir kasryt iš jo gerti arbatą. Norėjau turėti savo buto raktą kišenėje. Ir dabar tą raktą kišenėje turiu!”, – šypsosi Vidmantas.

Sako, kad su socialine darbuotoja sutariantis puikiai: „Pasitariu su ja, kai kyla kokių nors klausimų. Ji man padėjo užsiregistruoti pas gydytoją ir susitaisyti dantis, padeda, kai reikia užsirašyti pas kitus gydytojus. Ji nebara, jei man kas nepavyksta. Pranešu jai visuomet, kai nusprendžiu išvažiuoti aplankyti pusbrolio, nes jis gyvena kitame mieste“.

Vyras sakosi nenorintis net prisiminti, kaip gyveno anksčiau. Tačiau nepamiršta, kad teko gyventi ir rūsyje. Laimei, apsaugoto būsto paslauga pasitaikė kaip tik laiku.

Sakosi nesitikėjęs, kad kada nors gyvenime turės savo kambarį, minkštą lovą, galės ramiai miegoti netrukdomas, išeiti į darbą ir pareiti į savo namus: „Dabar gyvenu labai gerai. Kai nuvažiuoju į buvusius gyvenimo namus ir papasakoju ten likusiems draugams, kaip dabar gyvenu, jie visi man pavydi, ir visi nori gyventi kaip aš. Dar niekada taip gerai negyvenau“.

Ilgai svajojęs apie savo namus

„Visada norėjau turėti namus. Ten, kur gyvenau anksčiau, nepatyriau nei ramybės, nei šilumos. Dabar viskas kitaip. Dirbu – kiek sveikata leidžia, nepilną darbo dieną. Patinka ir darbas, ir kolektyvas. Jie mane pažįsta, gerai sutariame. Manau, esu geras darbuotojas, jei ko nežinau – paklausiu vyresnių už mane. Ateities planų turiu, bet nedrįstu jų ištarti garsiai, – šypteli. – Kas mėnesį atsidedu truputį uždirbtų pinigų. Jų nedaug, bet aš stengiuosi nors po truputį atsidėti ateičiai“.

Vidmantas žada pasakyti visiems, kad jeigu tik atsiras galimybė ir bus pasiūlyta apsigyventi apsaugotame būste, nieko nelaukę kuo greičiau keltųsi ir gyventų: „Bus gerai, turėsite savo namus. Aš, Vidmantas, jums garantuoju“.