Alpakos – tai kupranugarinių šeimos porakanopiai žoliaėdžiai žinduoliai, panašūs į lamas, tik šiek tiek mažesni. Kilusios iš Pietų Amerikos: gyvena bandomis Ekvadoro, Peru, šiaurės Bolivijos ir šiaurės Čilės Anduose, aukščiuose nuo 3500 m iki 5000 m virš jūros lygio. Šiuo metu paplitusios ir Europoje, taip pat jau auginamos ir Lietuvoje. Atsparios šalčiui, dideliems temperatūros pokyčiams, todėl jos nesudėtingai prisitaiko naujose vietovėse. Lietuviškos klimato sąlygos taip pat yra tinkamos gyventi alpakoms, tačiau žiemos metu reikalingas tvartelis, nes jos nemėgsta drėgmės ir kritulių. Vieno hektaro plote gali gyvuoti maždaug 20-25 alpakos.

 

alpakos

Paskirtis

 

Įprastai veisiamos vilnai, iš kurios kitu etapu gaminami siūlai, o tuomet įvairi produkcija, kaip pavyzdžiui: paltai, šalikai, pirštinės, kojinės, užklotai, ir pan. Šiuos gyvūnus populiaru laikyti dideliuose sodybų plotuose, nes jie kruopščiai nuskabo – nušienauja žolę. Beje, skirtingai nei, pavyzdžiui, avys, šie žinduoliai nejudina gėlių, krūmų ar kitų augalų, jeigu visa tai aptverta tvora. Negana to, yra ypač draugiški ir mėgsta žaisti – voliotis smėlyje, geriausia tai, kad jie labai švarūs, nes jų kailyje nėra riebalų, todėl po pasiritinėjimo ant žemės visi nešvarumai lengvai nusipurto nuo kailio, neprilimpa.

 

Charakteris

 

Visos alpakos prijaukintos, laukinių nėra. Nors su jomis žmogui susidraugauti lengva, tačiau supykusios alpakos gali spjaudytis atrytu skrandžio turiniu. Šios širsta neretai viena ant kitos, kai pavydi geresnio maisto kąsnio. Jeigu kas nors pavaišina vieną alpaką iš bendro bandos būrio skanėstu, kitos, užpavydėjusios, gali pradėti spjaudyti į tą alpaką, ir taip apipurkšti netyčia seilėmis žmogų, todėl patariama vaišinti įvairiais skanėstais iškart visas alpakas, kurios yra šalia jūsų. Taipogi jos niršta, kai yra kerpamos. Šių gyvūnų savininkai linkę juokauti, ir kas beje, yra tiesa, kad norint, jog alpaka ir įspirtų, ir apspjautų vienu metu, reikia jai patempti už uodegos. Taigi, nors jos ir švelnios, bei smalsios, tačiau nemėgsta, kai kita nepažįstama bandos narė, kitas sutvėrimas, ar žmogus bando artintis, ypač iš užpakalio.

 

Laukia bendroje tualeto eilėje

 

Bandant prisitaikyti išlikti gamtoje ir išvengti vidinių parazitų, ši porakanopinių žinduolių rūšis išsiugdė savotišką instinktą ir įprotį – tuštintis į bendras mėšlo krūvas. Patinai dažniausiai yra švaresni nei patelės, turi mažiau mėšlo krūvų. Patelėms būdinga tai, kad vienai nuėjus tuštintis, kitos paseka jos pavyzdžiu. Beje, kol viena moteriškos lyties žinduolė tuštinasi, kitos tvarkingai, neskubindamos, parupšnodamos žolę, laukia savo eilės. Dėl polinkio pašalinti suvirškintą maistą pastovioje vietoje, šiuos sutvėrimus galima netgi laikyti kaip augintinius namuose.

 

Reprodukcija

 

Patelėms būdinga indukuota ovuliacija, tai reiškia, kad ją sukelia poravimosi procesas ir sėklos buvimas – taip pat kaip ir žmonėms. Dauginimosi aktas gali trukti nuo 5 minučių iki daugiau nei valandos. Nėštumas tęsiasi iki maždaug 11 arba 12 mėnesių. Įprastai per kartą atvedamas tik vienas jauniklis. Labai retas atvejis, kad alpaka to pačio nėštumo metu lauktųsi daugiau nei vieno palikuonio – ir tai gali būti nebent dvyniai. Tačiau jie, gimę, praktiškai visuomet neišgyvena, nes būna susiformavę per silpni ir per maži.

 

Šie gyvūnai evoliuciškai yra prisitaikę taip gerai, kad net gimdo tik tam tikru tuo pačiu paros metu, t. y. ryte, vėliausiai iki pietų, maždaug 14 valandos vietiniu laiku, priklausomai nuo vietovės, kurioje gyvena. Taip yra dėl to, nes alpakos turi trumpus liežuvius, kurių negali beveik iškišti lauk, o gyvūnų motinos įprastai turi nulaižyti ką tik gimusio palikuonio šlapią kailiuką, kad šis išdžiūtų ir nesušaltų.

 

Taigi alpakos įsigudrino atsivesti palikuonis saulei dar tik tekant, arba vos truputį vėliau, tam kad, jos spinduliai per visą dieną išdžiovintų mažylių kailiuką. Beje, alpakų jaunikliai, ir suaugusieji, turi praktišką savybę – vos tik jų kailis sugeria saulės spindulius, kūno temperatūra pakyla iki maždaug 40 laipsnių, o vėlai vakare pamažu krenta iki normalios temperatūros. Šitaip ši gyvūnų rūšis geba susišildyti netgi nakties metu, ypač gyvendami kalnuose, kur dieną netgi kepina karštis, o tamsiuoju paros metu stingo šaltis.

 

Protėviai ir ryšiai

 

Įdomu tai, kad alpakos gali kryžmintis su lamomis. Manoma, kad šių rūšių kilmė ta pati. Jau inkų laikais iš kupranugarinių šeimos gyvūno guanako buvo išvestos 2 naminės lamų formos: tikroji lama ir alpaka. Tačiau šiuo metu tarp mokslininkų kyla diskusijos ir apie tai, kad visgi alpakos kilusios iš kito protėvio – vikunijos.

 

Tinka ir alergiškiems

 

Alpakos, pirmiausia, buvo pradėtos auginti dėl vilnos. Jų kailis yra labai šiltas – net šešis kartus šiltesnis už avies. Taip yra dėl ypatingos plaukų struktūros – jie per visą ilgį turi oro burbuliukus, todėl atspindi šiluminę spinduliuotę. Jeigu šaltyje priglausite alpakų vilnos gaminį prie savo kūno, atrodys, kad jis teikia šilumą. Karštyje – atvirkščiai, apsirengus tuo pačiu apdaru, visiškai atspindimi saulės spinduliai, todėl po juo yra vėsu ir gaivu.

 

Alpakų vilna yra itin švelni, o tokia, kurios plaukeliai nesiekia 30 mikronų (vienas mikronas yra tūkstantoji milimetro dalis), nešiojant visiškai „nesikandžioja”. Ypač švelni pirmoji jauniklių vilna dar vadinama „baby alpaca“, todėl pirmą kartą kerpant gyvūną gaunama pati geriausia vilna.

 

Alpakų vilna ne tik minkšta, lengva, bet ir neturi avių vilnai būdingo lanolino kvapo, nes lamų giminaitės neturi apskritai šio riebalo savo kailyje. Kaip žinia, norint pilnai išplauti lanoliną, reikėtų panaudoti pakankamai stiprias chemines priemones, o tuomet sugadinama drabužių medžiaga. Tai riebalas – skirtas apsaugoti gyvūnų kailį nuo lietaus, sutepa visą jo paviršių. Atrodytų lyg ir atlieka praktišką funkciją, bet vėliau, kai jau turime galutinę produkciją – drabužį, jame esantys šio riebalo likučiai sutraukia dulkes ir visokius nešvarumus, todėl apdarai labiau išsitepa, papilkuoja nuo dulkių.

 

Alpakos vilna nesivelia, o siūlai tvirti, juose nesiveisia kandys ir dulkių erkutės – tai ypač svarbu alergiškiems žmonėms, todėl tokia produkcija labai daug kur naudojama.

 

Geriausia vilna gaunama nuo nugaros ir šonų srities, antros rūšies – nuo kaklo zonos, šlaunų viršutinės dalies. Prasčiausia – trečiosios rūšies, yra išgaunama nuo kojų, galvos ir papilvės, kurioje yra nemažai šiurkštaus akuoto.

 

Kokybės rodikliai

 

Kiekvienos alpakos aukščiausios kokybės vilnos zonos plotas gali šiek tiek skirtis. Ant kiekvieno gyvūno kūno vilnos zonavimą galima pamatyti atidžiau patyrinėjus paviršiaus struktūrą. Ten, kur baigiasi aukščiausios rūšies vilnos zona ir prasideda antroji rūšis – matyti paviršiuje styrantys pavieniai akuotai.

 

Vilnos kokybė paprastai nulemia apie 80 procentų gyvūno kainos ir įvertinimų dalyvaujant parodose. Yra keli kriterijai, kurie yra svarbūs vertinant kailio plaukų produkciją:

 

  • storis,
  • tankumas,
  • banguotumas,
  • kokią dalį vilnos masėje sudaro stambesni akuoto plaukai, kaip vilnos plotai paprastai ilgesniais ir styrančiais akuoto plaukais išsidėstę ant kūno.

 

Įprastai nuo vieno gyvūno per kartą gaunasi apie 2 kilogramai švelnesnės – aukštos kokybės, ir 1 kilogramas šiurkštesnės vilnos. Kartais pasitaiko atvejų, kai surenkami net 4-5 kilogramai.

 

Kaip atsiranda siūlai?

 

Siūlų kelias prasideda gegužės mėnesį, kai kerpamos alpakos. Alpakų plaukai tvarkomi pavasarį, kad stori kailiniai nekankintų per vasaros karščius, ir kad iki žiemos spėtų užaugti nauji gaurai.

 

Iškart po kirpimo vilna rūšiuojama – atskiriama ploniausia ir kokybiškiausia vilna nuo nugaros ir šonų ir šiek tiek trumpesnė, mažiau švelni vilna nuo viršutinės kojų dalies, krūtinės ir kaklo. Gaunama kailio produkcija nuo apatinės kojų dalies paprastai būna gerokai šiurkštesnė, ji tinka, pavyzdžiui, kimšti pagalvėlėms.

 

Po rūšiavimo laukia valymas. Kruopščiai išrenkami šapelius, šiaudelius ir pan. Perrinkta vilna būna jau paruošta apdirbti. Tuomet ji plaunama, kedenama ir karšiama. Po karšimo tampa panaši į purų debesėlį. Sukarštą vilną galima verpti – rankomis, rateliu ar mašinomis, ir velti.

 

Technika ir verslas

 

Tiek alpakoms, tiek jų šeimininkams procedūra saugiausia, kai kerpama alpaka fiksuojama, tai yra, priekinės ir galinės kojos tvirtinamos taip, kad būtų ištiestos ir alpaka negalėtų staiga pašokusi susižaloti pati ar sužaloti šeimininkų. Dauguma alpakų į kirpimo procedūrą reaguoja visiškai ramiai, jei kuriai ir nepatinka, viskas pasimiršta po kelių minučių, kai tik pastebi, kaip gera be storų kailinių. Vieni alpakas kerpa paguldę ant žemės, kiti naudoja specialų stalą, kaip kam patogiau. Primygtinai nerekomenduojama augintinių kirpti stačių.

 

Šiems gyvūnams daromos įvairios šukuosenos. Lietuvoje kol kas yra tik vienas vietinis specializuotas alpakų kirpėjas, kuris seniau kirpdavo avis. Už vienos avies kailio sutvarkymą jis gaudavo apie pusantro euro, o už alpakos – 25 eurus.

 

Alpakų šiuo metu Lietuvoje apie 500, vieną alpaką reikia apkirpti maždaug kartą per metus. Vietinis kirpėjas yra pasigaminęs specialų stalą šiam darbui, nes kitaip gyvūnai labai muistosi, spjaudosi atrytu skrandžio turiniu, spardosi.

 

Beje, lietuvių ūkininkai jau įsigudrino samdyti ir alpakų kirpėjus iš Lenkijos, kurie už vienos alpakos kailio sutvarkymą prašo apie 8 eurų atlygį.

 

Gaminiai

 

Mėsos produkcija būtų per brangi, todėl ir nėra populiari, nes šios gyvūnų rūšies patinėlis kainuoja apie 800 eurų, o patelė net apie 2000 eurų. Taigi, dėl to tik vietiniai Peru ir Čilės gyventojai jų mėsą siūlo keliaujantiems turistams, kurie turi pinigų, o patys įprastai nevalgo patiekalų iš šių žinduolių. Taipogi patelių pienas nėra plačiai vartojamas, nes viena moteriškos lyties žinduolė prigamina tik apie stiklinę pieno per dieną, kuris yra skirtas jos mažyliui išmaitinti.

 

Taigi jau nuo seno nuspręsta, kad daugiausiai šie gyvūnai naudos žmogui teikia kai yra naudojami vilnos produkcijai išgauti ir kaip kruopščiai dirbančios žoliapjovės. Beje, porakanopiai sutvėrimai gauna irgi savų pliusų – ėda skanų maistą, sutvarkomas jų kailis.

 

Priežiūra

 

Nors tai nėra sutvėrimai, kuriems būtinas pastovus žmonių dėmesys, tačiau reikalinga kasdieninė priežiūra – maitinimas, aprūpinimas vandeniu, šukavimas. Jeigu turite laiko, alpakas galima išmokyti klausyti komandų. Joms reikalinga ir periodinė sveikatos priežiūra – nagų karpymas, dantų apipjaustymas, vaistų davimas.

 

Alpakos yra pusiau bedantės, neturi viršutinių dantų, tik kietą darinį – gomurį, ir apatinius dantis, kuriuos reikia periodiškai šlifuoti. Jos negali įkąsti, sužeisti dantimis. Beje, labai mėgsta graužti obuolius ir morkas – nesuklysite palepinę šį gyvūną tokiu maistu.

 

Faktai apie alpakas

 

  • Šio porakanopio žinduolio nėštumo periodas trunka 11-12 mėnesių.
  • Suaugusio gyvūno ūgis siekia 81 – 99 cm, o svoris 48 – 84 kg.
  • Gyvena 15 – 20 metų.
  • Jų vilna neturi lanolino, todėl tinka alergiškiems žmonėms.
  • Suskaičiuojamos 22 alpakų vilnos spalvos.
  • Don Julio Barred buvo vienas pirmųjų šių sutvėrimų augintojų. Jas daboti pradėjo 1940 metais Peru.
  • 1984 metais pirmosios alpakos iškeliavo į JAV ir Kanadą. Ši data laikoma lamų giminaičių populiarumo pradžia.
  • Alpakos niekada neauga po vieną.
  • Tai protingi ir draugiški gyvūnai. Juos galima išmokyti įvairių komandų.
  • Vieno aro plote gali gyventi 4 – 6 alpakos.
  • Pagrindinis maistas yra žolė, o žiemą, jeigu gyvena ne gimtosiose vietovėse – šienas.
  • Bandoje augančios alpakos gamtinius reikalus atlieka į krūvas, todėl jos auginamos ir privačių namų kiemuose.

 

Bučinys

 

Įvairūs alpakų ūkiai ir jų šeimininkai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje atveria duris lankytojams į savo sodybas pasižiūrėti šių gyvūnų.

 

Labai dažna siūloma atrakcija yra alpakos bučinys ir galimybė įamžinti tokią akimirką nuotraukoje. Beje, patinėliai yra draugiškesni ir ne tokie baikštūs kaip patelės. Jie lengvai dresuojami, todėl greitai išmoksta vykdyti komandas, net pasibučiuoti su šeimininku ar kitais asmenimis. Tereikia paimti morkos gabaliuką į burną ir žvėrelis mielai juo pasivaišins tiesiai iš burnos.

 

Visų mylimos

 

Tokius gyvūnus Vokietijoje laiko senų žmonių, neįgalių vaikų gydymo įstaigose, jie puošia kaimo turizmo sodybas. Su alpakomis fotografuojasi ir džiaugiasi vestuvininkų svitos, nes šie sutvėrimai nujaučia žmogaus nuotaiką, sugeba prie jos prisiderinti ir moka patraukti dėmesį. Alpakų leidžiami garsai turi aiškią nuotaiką atspindinčią intonaciją, o pajutusios pavojų jos užkaukia tarsi signalizacija.