Japonų tautosakoje Kapa yra vandens demonas, gyvenantis upėse ir ežeruose. Nepaklusniems vaikams Tekančios Saulės šalyje sekamos pasakos, kad juos pagaus ir praris šis siaubūnas. Spėjama, kad mitas galėjo kilti dėl iki šių dienų Japonijos vandenyse gyvenančios didžiosios salamandros. Stebina tai, kad yra nemažai tikinčių, kad tokia būtybė iš tikrųjų gyveno, o gal ir iki šiol gyvena. Archeologai net atranda neįprastų mumifikuotų liekanų (plėvėtų rankų ir kojų), kurios esą priklausę Kapos demonui.

 

baisu

Išvertus iš japonų kalbos kapa reiškia „upės vaiką“, mene dažniausiai vaizduojama su vėžlio kūnu, snapu ir varlės kojomis. Jų oda žvynuota, nuo gelsvo, žalsvo iki melsvo atspalvio. Ant padaro galvos yra tuščiavidurė ertmė, pripildyta vandens. Kapos visų pirma yra vandens gyvūnai, tačiau kartais gali išlipti ir į krantą. Senoje legendoje pasakojama, kad kapos ant galvos turi ertmę, kad galėtų visada su savimi turėti gyvybiškai svarbaus vandens. Netekusios jo, gali net mirti. Žaliasis vandens monstras yra dydžio kaip vidutinis vaikas, tikriausiai todėl ir gavo tokį pavadinimą. Būtybę, kuria gąsdinami japonų vaikai, galite pamatyti PASPAUDĘ ČIA.

 

Vandens būtybės vaizduojami kaip piktadariai, ramybės drumstėjai ir apgavikai. Kartais jų išdaigos būna palyginus nekaltos: nepadorus triukšmavimas arba žvilgčiojimas po moterų kimono. Tačiau retkarčiais jie visai įsisiautėja: jie skandina žmones ir gyvūnus, grobia ir ėda vaikus. Tėvai neretai pasakoja atžaloms šiurpias istorijas apie tai, kad ateis kapa, norėdami, kad šie vieni neitų prie vandens.

 

Japonijoje tikriausiai nėra vaiko ar suaugusiojo, kuris nežino vienos populiariausių Japonijos folkloro legendų apie kapas. Tuo labiau, kad yra įrodymų prie kai kurių vandens telkinių, kad tokie padarai iš tiesų egzistuoja. Manoma, kad legenda kilo dėl milžiniškos Japonijos salamandros, kurią vietiniai vadina „Hanzaki“. Šie gigantiški varliagyviai esą labai agresyvūs. Iš jos masyvių nasrų grobiui pasprukti – jokių šansų.

 

Gali būti, kad netrukus paaiškės visa tiesa apie kapas. Tikintieji mitu ir jo skeptikai dabar turi galimybę išsiaiškinti iš mumifikuotų kūno liekanų, kurios galbūt priklausė šiems legendiniams padarams. Pasakojama, kad 1818 metais buvo nušautas keistasis gyvis ant upės krantų. Kapos palaikai, iš kurių iki šiol išliko mumifikuotos pėda, ranka ir plaštaka buvo duotos saugoti Miyakonijo Shimazu šeimai, gyvenančiai Kiūšiū Japonijos saloje.

 

Japonų folklore pateikiama būdų, kaip įveikti galingą vandenų pabaisą. Ją galima nugalėti su gražiomis manieromis. Žmogus, pamatęs kapą, turėtų žemai nusilenkti. Tuomet kapa pabandys atkartoti mandagų gestą ir iš ertmės galvoje išbėgs vanduo. Netekusi jo, būtybė praras visas savo galias. Senoliai tikėjo, kad pripylus kapos galvos ertmę vandens, ji bus dėkinga ir visą gyvenimą ištikimai tarnaus jai gera padariusiam žmogui. Kapas galima atbaidyti geležimi, sezamo sėklomis arba imbieru. Teigiama, kad šių dalykų vandens monstrai bijo labiausiai pasaulyje. Legendos byloja, kad kapos mėgsta krėsti šunybes, bet visada laikosi duoto žodžio ir yra gerai išauklėtos.

 

Kapų Japonijos tautosakoje yra įvairių. Kai kurios iš jų vienaakės, kitos – gauruotos, trečios gyvena ir laipioja kalnuose ir t. t. Tačiau, kad ir kiek daug kaulų ir „įrodymų“ kažkada buvo radę mokslininkai, pripažinti, kad tokia būtybė egzistavo iš tikrųjų jie nesiryžta. Vyrauja nuomonė, kad kapų mumijas sukūrė japonų menininkai, gyvenę nuo 1603 iki 1867 metų, iš beždžionių, pelėdų ir rajožuvių kaulų.

 

Japonijoje kapa yra populiarus personažas, kuris dažnai pasirodo japonų animacijoje, komiksuose. Su kapos atvaizdu kuriami žaislai, net stipriųjų gėrimų etiketės. Šį mitologinį padarą prisiminė ir aprašė net populiarusis japonų rašytojas Haruki Murakami knygoje „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.