Balandžio 2-ąją visame pasaulyje buvo minima Tarptautinė autizmo diena, siekiant pareikšti toleranciją ir supratimą šalia gyvenantiems, tačiau kiek kitokiems žmonėms. Autizmo sindromą turintys žmonės kitaip suvokia aplinką, todėl jiems būtina ne tik tėvų, artimųjų, raidos specialistų, bet ir visuomenės pagalba.

 

Vaikų psichologė, ABA terapeutė, dirbanti su sutrikusios raidos vaikais, Milda Karklytė

 

Ką daryti ir kaip reaguoti, jei pastebima vaiko raidos sutrikimų?

 

Pastebėjus, kad vaikui atsirado autizmo spektro sutrikimui (ASS) būdingų požymių, patarčiau kuo anksčiau kreiptis į specialistus. Kuo anksčiau bus nustatytas ASS ir pradėtos taikyti intervencinės programos, tuo geresnius rezultatus galima pasiekti. Šiuo metu veiksmingiausia, moksliniais tyrimais pagrįsta ABA (angl. Applied Behavior Analysis – taikomoji elgesio analizė) metodika.

 

Kaip elgtis ir reaguoti toliau, gydytojams patvirtinus diagnozę?

 

Suprantama, kad patvirtinus diagnozę tėvus užplūsta daug neigiamų emocijų. Visiškai natūralu, kad tokie jausmai kyla – lauktas ir mylimas vaikutis yra kiek kitoks nei visi. Tačiau tai tikrai nėra galutinis nuosprendis. Tėvai turėtų suprasti, kad anksti pradėjus taikyti individualizuotas intervencines programas galima pasiekti gerų rezultatų. Yra žinoma žmonių, kurie įveikė autizmo keliamus sunkumus ir pradėjo gyventi normalų ir produktyvų gyvenimą. Tad šiuo etapu yra labai svarbu atsakingai pasirinkti ir pradėti taikyti  intervencinę programą. Turbūt bus sunku išsiversti be specialistų pagalbos. Jie galės išrinkti veiksmingiausią vaikui mokymo programą ir išmokyti elgtis su vaiku kasdieniame gyvenime.

 

Kaip tėvai turėtų bendrauti ir padėti savo vaikui, kad jam būtų lengviau prisitaikyti visuomenėje?

 

Iš tiesų tėvai tampa ne tik tėvais, bet ir pačiais svarbiausiais mokytojais. Nors atrodo, kad autizmo sindromą patiriantiems vaikams poreikio bendrauti nėra, iš tiesų jie bendrauti nori, tačiau nemoka. Tėvai, bendraudami su vaiku, ne tik suteikia, kas jam būtina, bet ir moko įsitraukti į aplinkinį pasaulį.

 

Reikėtų parodyti vaikui, kad jis gali mus suprasti. Autizmo sutrikimą turintis vaikas patiria kalbos sunkumų. Jei mūsų kalba jam atrodo nesuprantama, jis patiria stresą, atsiriboja. Reikėtų atidžiai stebėti, koks kalbos lygis vaikučiui yra suprantamas, ir tokia kalba su juo šnekėtis, kol bus išlavinti geresni kalbos įgūdžiai. Paprastai su šiais vaikais reikia bendrauti trumpais sakiniais, aiškiai suprantamais žodžiais. Labai praverčia specialūs paveikslėliai – tai puiki kalbos mokymo priemonė ir pagalba vaikui suprasti kitus, parodyti, ko jis nori ir ką jaučia, kol verbalinė kalba neužtektinai išlavinta.

 

Kitas svarbus dalykas – parodyti vaikui, kad žaisti su mumis yra smagu. Jei vaikas pajus, kad būti su aplinkiniais gera, jis mieliau bendraus nei užsidarys savame pasaulyje. Žaiskite su vaiku žaidimus, kurie jam patinka, pamokykite naujų lengvų ir smagių žaidimų, suteikite teigiamų emocijų. Daugumai vaikų patinka fizinis kontaktas: kutenimas, siūbavimas, lėkimo pojūtis, kai tėvai juos išmeta aukštyn į orą ir t. t. Pradėkite atsargiai, kad neišgąsdintumėte vaiko, bet truputėlis jaudulio jam tikrai patiks.

 

Kokie svarbiausi ugdymo ypatumai?

 

Ugdant sutrikusios raidos vaiką svarbu tinkamai įvertinti jo įgūdžius ir nereikalauti daugiau, nei jis gali atlikti. Sudėtingas užduotis reikia suskirstyti dalimis ir kiekvieną kartą mokyti atlikti tik mažą dalelę, po truputį sunkinant užduotį. Svarbu, kad vaikas mokydamasis dažnai patirtų sėkmę ir būtų teigiamai įvertinamas. Reikia tinkamai motyvuoti vaiką, nes aiškinimai, kodėl reikėtų ką nors padaryti, šių vaikų, deja, neveikia. Geriausiai veikia teigiamas paskatinimas. Vaikui atlikus sunkią užduotį ar gerai elgiantis, paveiku duoti tai, kas jam patinka – mėgstamą žaislą, skanėstą, pamyluoti, pakutenti ar pan.

 

Nereikia suteikti vaikui daug emocijų, kai jis blogai elgiasi, tiesiog ramiu tonu pasakyti: ,,Taip negalima“, – jei būtina, fiziškai sulaikyti vaiką. Užtat stipriai apdovanoti, kai vaikas elgiasi gerai. Pvz., jei vaikas negerai elgiasi, be emocijų, ramiu tonu pasakykite: ,,Taip negalima“, – o kai vaikas elgsis gerai, stipriai jį pagirkite ar duokite mėgstamą daiktą. Tai ugdys vaiko įprotį gerai elgtis.

 

Dažna autizmo sindromo kamuojamų vaikų problema – savistimuliacija (betikslis jutimų naudojimas), pvz., jie pliaukši rankomis, spragsi pirštais, ištiesia ir suriečia pirštus, tam tikra tvarka kartoja rankų ar pirštų judesius, vedžioja pirštais ar nagais per įvairius paviršius, žiūri pro pirštus arba tik prisimerkę į šviesą, žaidžia su šešėliais, stebi, kaip sukasi skalbimo mašinos būgnas, ventiliatorius ir pan. Tai primityvi savęs užimtumo forma, kai nėra ar nemokama kuo kitu užsiimti. Ji blaško vaiko dėmesį, trukdo tinkamai reaguoti į aplinką. Kuo daugiau laiko vaikas leidžia savistimuliacijai, tuo labiau sutrikęs jo elgesys ir tuo bus sunkiau jį nuo to atitraukti, sudominti aplinka. Savistimuliacijai nutraukti aplinka ir joje esantys žmonės turi būti įdomesni nei ji. Jeigu galėsite sumažinti savistimuliaciją, padarysite vaikui didžiulę paslaugą ir pradėsite intervenciją, mažinančią autizmo poveikį. Ką galite padaryti pastebėję, jog vaikas užsiima savistimuliacija? Vertėtų žinoti, kas vaikui patinka, teikia džiaugsmą – tai gali būti mėgstamas žaislas ar žaidimas. Kai tik pastebėsite vaiką užsiimant savistimuliacija, pasiūlykite jam užsiimti šia veikla.

 

Naujovės ir pokyčiai yra pagrindiniai autizmo sindromą patiriančių žmonių nerimo šaltiniai. Reikia nuo mažens pratinti vaiką patirti pokyčių, kad ateityje tai nekeltų didelių sunkumų. Pvz, neleiskite vaikui visada naudoti to paties puodelio ar lėkštės, atkakliai reikalaukite, kad žmonės sėdėtų skirtingose vietose, į įprastas vietas eitų skirtingų keliu ir pan. Iš pradžių vaikas gali užsispirti ir reikalauti savo, bet būkite tvirti, kadangi šių nereikšmingų įpročių bus daug sunkiau atsikratyti, jei jie įsisenės. Apdovanokite savo vaiką už sugebėjimą susidoroti su pokyčiais.

 

Šio sutrikimo kamuojami žmonės kartais turi išskirtinių talentų, gabumų ir savybių. Kokių ir kodėl?

 

Tai gali būti bet koks gabumas. Autizmo sindromą patiriančiam žmogui būdinga susikoncentruoti į vieną labai mėgstamą veiklą, todėl šioje srityje jis gali pasiekti ypač gerų rezultatų.

 

Kaip paaiškinti vaikui, kodėl jis kitoks nei jo bendraamžiai?

 

Tai priklauso nuo sutrikimo stiprumo. Jei sutrikimas stiprus, aiškinimo vaikas turbūt nesupras. Jei sutrikimo požymiai nuosaikūs, galime pasakyti vaikui, kad žmonės yra skirtingi, jiems būdingos įvairios savybės, o kai kurių skirtumai yra ryškesni nei kitų. Reikia patikinti vaiką, kad mes visada esame šalia ir visada kartu stengiamės padėti išspręsti kylančius sunkumus.

 

Ką reikėtų daryti, kad vaikas kolektyve, grupėje netaptų atstumtuoju?

 

Labai svarbus suaugusiųjų vaidmuo. Vaikas turėtų būti mokomas bendrauti su aplinkiniais pagal intervencijos programą. Iš pradžių savo aplinkoje vaikai turėtų būti mokomi įprastų jų bendraamžių žaidimų, palaukti savo eilės, atlikti užduotį iki galo, dalytis žaislais, atsižvelgti į kito poreikius, dalyvauti grupiniuose žaidimuose, palaikyti bendraamžiams būdingą pokalbį. Vėliau šias veiklas vaikai mokosi atlikti grupėje padedant specialistui, kol išmoksta viską atlikti savarankiškai. Jei vaikas geba veikti kartu su bendraamžiais, jis yra priimamas kaip lygiavertis dalyvis.

 

Be abejo, šiame etape yra svarbus mokytojo/auklėtojo/grupės vadovo vaidmuo – šis turėtų padirbėti su kitais vaikais, papasakodamas apie autizmo sindromą turinčio vaiko patiriamus sunkumus, kodėl jų kyla, kaip į tai reikėtų reaguoti. Pats mokytojas turėtų visais įmanomais būdais stengtis sutrikusios raidos vaiką įtraukti į bendrą veiklą.

 

Į kokią ugdymo įstaigą rekomenduojama leisti autizmo sindromą patiriančius vaikus – bendrąją ar specializuoto ugdymo?

 

Tai priklauso nuo vaiko sutrikimo lygio ir nuo aplinkos – kaip ji gali patenkinti vaiko poreikius.

 

Jei sutrikimo lygis yra mažesnis, jis gali būti didelėje bendraamžių grupėje, gana gerai joje prisitaiko nejausdamas didelės įtampos, bendrojo lavinimo įstaiga vaikui būtų geriausia.

 

Jei vaikas stipriai atsilieka nuo bendraamžių, jam reikia pagalbos elementariose kasdienėse situacijose, jis sunkiai šneka, labiau tiktų specialiojo lavinimo įstaiga.

 

Teko girdėti, kad autizmą galima vertinti kaip sunkumą arba kaip dovaną. Kaip pakomentuotumėte tokį teiginį?

 

Auginti tokį vaiką nėra lengva. Jis reikalauja daug dėmesio, laiko ir kantrybės. Kita vertus, sunkumai mus pačius praturtina. Augindami vaiką mes taip pat išmokstame daug nuostabių dalykų, ugdome save kaip asmenybes.

 

Kaip autizmo sindromą patiriantiems vaikams gali padėti augintiniai (katės, šunys ir pan.)?

 

Augintiniai domina visus vaikus, taigi ir patiriančius autizmo sindromą. Gyvūnėliai ypač gali padėti tuomet, kai vaikas mažai domisi aplinka. Augintiniai gali sudominti taip, kad vaikas mieliau rinksis kreipti dėmesį į aplinką, nei užsidaryti savajame pasaulyje. Vaikas mokysis bendrauti, daugiau būti su mumis.

 

Augintiniai gali padėti sumažinti vaikų patiriamą stresą.

 

Sutrikusios raidos vaikams būtina skirti daug dėmesio, laiko ir kantrybės. Kas gali padėti jų tėvams nenuleisti rankų?

 

Manau, tėvai savo vaikui nori visa ko geriausio. Geriausia, ką mes galime skirti savo vaikučiui, tai dėmesys, laikas, kantrybė ir tinkamas mokymas. Autizmo sindromą patiriančiam vaikui tikrai labai reikia tėvų pagalbos ir pasitikėjimo – tik tada jis gali daug pasiekti. O ar tėvams gali būti kas geriau nei matyti savo vaiką tobulėjantį, laimingą ir besišypsantį? Juolab kad patiriami sunkumai praturtina ir pačius suaugusiuosius, suteikia daug nuostabių pamokų.

 

Koks svarbiausias patarimas tėvams, auginantiems vaikus su autizmo sindromu?

 

Vaikams labai reikia jūsų pagalbos. Kuo anksčiau imsitės atsakingai pasirinktos intervencinės programos, tuo visavertiškesnį gyvenimą gyvens vaikas. Mylėkite jį, būkite kartu, bendraukite kaip su bet kuriuo kitu vaiku, ir jis jus nustebins…