Muzikos kūrėjas ir atlikėjas Adomas Vyšniauskas pasakoja, kad tik užaugęs suprato, kokia ypatinga aplinka jį supo nuo mažų dienų. „Vaikystėje man keistai atrodė įprastas kitų gyvenimas, o augti tarp kultūros šviesulių, visuomenininkų, scenos užkulisiuose buvo įprasta. Dabar suprantu, kiek tai prisidėjo prie to, kad šiandien esu čia, o ne kažkur kitur“, – sako dainininkas.

 

Kada prasidėjo jūsų kūrybos kelias?

 

Dar vaikystėje išgirdęs kokią nors dainą, visada galvodavau ir girdėdavau, kaip ją galiu padaryti geresnę. Gebėjau išardyti kūrinį į dalis ir pasiklausyti atskirų jos vietų. Muzikos konstravimas tada buvo tarsi pasąmoningas, o dabar, kai jau rimtai galiu tai daryti, jaučiu didelį pasitenkinimą kurdamas.

 

Ko klausėtės ankstyvoje jaunystėje? Ar pamaištaudavote prieš lietuvišką estradą?

 

Augdamas, nori nenori klausiausi lietuviškos estrados, nes kartu su tėčiu važiuodavau į jo koncertus, tokia muzika skambėjo visoje mano aplinkoje, bet taip pat nemažai klausiau užsienio atlikėjų, todėl jautėsi muzikinis balansas. Niekada neturėjau vieno mėgstamo muzikinio stiliaus ir nelabai suprantu tų žmonių, kurie turi. Man atrodo, kad stilius yra tik įrankis, kuriuo tiksliau nustatoma dainos emocija, kurią nori perduoti klausytojams. Blogo stiliaus turbūt nebūna ir vietą po saule turi turėti visokio stiliaus muzikantai.

 

Kodėl pasirinkote kurti lietuvių kalba?

 

Manau, didelė vertybė kurti lietuvių kalba. Pažiūrėkite, kaip džiaugiamės, kai užsieniečiai pramoksta kalbėti, rašyti, skaityti lietuviškai. Iš anglų kalbos verstas koks amerikietiško repo kūrinys tikriausiai nesusidėlios į stilistiškai malonų lietuvišką kūrinį, kai kurios frazės gali sukelti net svetimos gėdos jausmą, bet kai rašai gimtąja kalba, kuri artimiausia širdžiai, kurios žodynas plačiausias, gali labai tiksliai išreikšti savo jausmą. Džiaugiuosi, kad man pavyksta, kad tekstas gražiai rimuojasi ir perduoda mintį, kurią noriu paskleisti žmonėms.

 

Laikoma, kad kūrėjai iš prigimties jautresni žmonės. Kaip tai padeda gyvenime, o gal kartais kiša koją?

 

Sakyčiau, 50:50. Dažniausiai menininkai nori palaikyti gerus santykius, nesivelti į pykčius, šio to nepastebėti, kažką praleisti pro ausis, kad visiems būtų gera. Šou versle tai kiša koją, nes niekada nežinai, kada kažkas pasinaudos tavo jautrumu ir bandys apgauti. Iš kitos pusės – tie, kas mane pažįsta geriausiai, kurie patenka į mano artimą draugų ratą, kurie dirba kartu komandoje, dėl to mane ir vertina, kad esu jautrus, supratingas, empatiškas, tikras žmogus. Jei tik finansiškai kainuoja būti jautriam ir jausmingam žmogui, aš tiek galiu sau leisti (šypteli).

 

Papasakokite daugiau apie kūrybinį procesą: ar daug jame disciplinos; kas gimsta pirmiau – muzika ar žodžiai?

 

Mano kūryboje disciplinos yra per mažai (juokiasi). Bet gal tas ir yra gražu? Muzika ar žodžiai – pasitaiko įvairiai. Kartais tiesiog išgirstu, kaip stabdo automobilis, ir dėl absoliučios klausos išgirstu tame cypime keletą natų, kurias smegenys nori tęsti toliau, ir taip visiškai atsitiktinis garsas gali virsti daina. Būna, kad atsisėdu prie pianino ir nuo pradžios iki galo įrašau visą dainą su žodžiais. Vieną taip ir išleidau. Ji gal net tebėra vienas muzikaliausių mano kūrinių. Iš esmės kūrybą gali įkvėpti bet koks gyvenimo pametėtas momentas, todėl reikia būti pastabiam, kad jais pasinaudotum.

 

Ar daug dainų nugula stalčiuje?

 

Stalčiuje dainų yra žymiai daugiau nei išleistų. Galbūt irgi disciplinos stoka kiša koją? Kita vertus, atsargiai žiūriu į tai, nes per prievartą šioje veikloje gimsta tik komercinis produktas – dvasia paliekama kažkur pakelėje. Esu perfekcionistas, todėl dainą palieku stalčiuje, jei nejaučiu, kad ji visiškai tobula, arba įtariu, kad ja pataikauju klausytojui, užuot jį ugdęs.

 

Kai rašėte kūrinį „Jeigu žinai, ko tu nori“, ar iškart nujautėte, kad jis šaus į populiarumo viršūnę?

 

Visada buvo viltis, kad kažkada pavyks, kad žmonės paklausys ir pajus kažką šilto, o galbūt kažką liūdno. Tikėjau, kad klausytojai įžvelgs save arba mano kūryboje ras sau naudos.

 

Kas padėjo neužmigti ant laurų, nelikti vienos dainos atlikėju?

 

Dirbame didelė komanda. Mano brolis atlieka didelę dalį „ūkinių“ darbų, kad aš galėčiau galvoti apie kūrybą. Yra dar didelė šūsnis žmonių, kurie toliau plėtoja kiekvieną mūsų sugalvotą mintį. Aiškiai pamenu akimirką, kai važiavau automobiliu namo ir supratau, kad dabar esu žmogus, kuris išlaiko kitus žmones, moka jiems algas. Pajutau, kad nuo mano veiksmų priklauso ne tik mano gyvenimo kokybė, bet ir mano komandos narių. Manau, tas atsakomybės jausmas ir veda į priekį. Dirbi, dirbi, užbrauki mėnesį, išskrendi pailsėti – sugrįžti į save ir vėl dirbi.

 

Jau turite keletą apdovanojimų. Ką jie jums reiškia?

 

Reiškia labai daug. Ypač dėl to, kad paskutinį radijo stoties „M-1“ apdovanojimą „Metų proveržis“ nulėmė klausytojų balsai. Tai didžiulis įvertinimas, ypač savikritiškam žmogui. Akimirkomis, kai savivertė nukrinta, šis apdovanojimas tampa atspirties tašku. Be to, jis labai gražus papuošalas, todėl mielai užsidedu per koncertus. Tikrai šiltai vertinu šį apdovanojimą ir žinau, kad tos akimirkos niekada nepamiršiu.

 

Viename interviu esate sakęs, kad nuo dainos „Jeigu žinai, ko tu nori“ stipriai patobulėjote, daug mokėtės, dirbote. Ar ir toliau keliate sau didelius lūkesčius?

 

Suabejočiau, ar kažkas kitas per dvejus metus yra taip stipriai įjunkęs į instrumentalizmą, gyvą atlikimą ir tam subūręs tokią didelę komandą ypatingiems projektams, kaip koncertai su pučiamųjų orkestru, įgyvendinti. Tam skyriau daugiausia savo dėmesio ir gal šiek tiek nukentėjo kūryba, bet esu ramus dėl to, ką galėsiu parodyti žiūrovams. Daug valandų praleidome repetuodami, orkestras dirba ir salėje, ir namuose. Atlikimas – nepriekaištingas. Manau, toliau tik augsime šia kryptimi, ir mūsų išskirtinis bruožas bus gyvai atliekama, kokybiška muzika, kuri neužleis vietos dažniausiai atlikėjų koncertuose pasitelkiamiems įrašams.

 

Ką laikote savo autoritetais muzikiniame ir asmeniniame gyvenime?

 

Ne sykį esu pasimokęs, kad nereikia turėti stabų, nes kiekvienas žmogus savyje turi kažką blogo, kažką, su kuo niekas nesutiktų. Idealizuoti vieną asmenį yra neteisinga. Man labiau patinka pastebėti, ką gero turi žmonės, ir tai „pasiimti“.

 

Minėjote, kad dirbate su broliu. Ar jūsų šeimai apskritai būdingas glaudus ryšys?

 

Mus visada siejo tvirtas ryšys, bet ši profesija santykiams yra ne saldainis – daug laiko atskirai nuo šeimos, daug nuovargio, nenoro po darbo matyti žmonių ir kalbėtis. Pamenu, vieną vakarą paskambinau tėčiui ir pasakiau, kad esu labai laimingas, nes pagaliau galiu jį suprasti. Kai buvau vaikas, pykdavau, kartais ir negražiai pasakydavau, kai tėtis nenorėdavo su manimi nueiti į kiną ar pan., nes norėdavo pailsėti nuo žmonių. Dabar nuoširdžiai jį suprantu. Tapęs dainininku, galiu išskirti du smagiausius dalykus: tai, kad galiu suprasti savo tėtį, ir tai, kad padariau taip, jog jis manimi didžiuotųsi.

 

Ar sunkus buvo tas lūžio taškas, kai metėte stabilų darbą ir pasukote muzikos keliu?

 

Tikrai nelengvas, bet nelengva buvo ir iki tol. Vieną dieną dirbdamas biure supratau, kad man jau tiek metų, kad turiu dabar pasirinkti, ką darysiu gyvenime. Lengvai galėjau įsivaizduoti, kas manęs toliau laukia, jei liksiu toje kėdėje, o aš visada norėjau nesugebėti to įsivaizduoti, norėjau, kad gyvenimas mane stebintų. Supratau, kad turiu kažką daryti ir, jei jau esu muzikantas, tai visiškai turiu atsiduoti šiai veiklai.

 

Ar jau pajutote žinomumo svorį, kad turėtume elgtis ar kalbėti atsargiau?

 

Manau, tai neišvengiamas dalykas žmogui, kuris turi vertybinę sistemą, tam tikras moralines ribas. Tikrai nemažai garsių žmonių nesuka dėl to galvos ir pateikia save taip, kaip emociškai tuo metu jaučiasi, bet aš jaučiu atsakomybę, suprantu, kad mane mato ir jauni žmonės. Apskritai į muziką atėjau norėdamas nešti prasmingą žinutę, o žemiškus dalykus pasilieku sau. Noriu kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu, ar ugdo klausytoją, daro jį geresnį, o apie buitį ir banalius dalykus galima kalbėti kiekvieno virtuvėje (šypteli).

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? Kas labiausiai padeda atkurti vidinius resursus?

 

Dažniausiai renkuosi paprasčiausią ramų pasivaikščiojimą miške. Tai, kad per 15 minučių gamtoje smegenys persikrauna ir nurimsta, yra visiška tiesa. Jei nepavyksta pabūti gamtoje, užsiimu tuo pačiu, ką daro kiekvienas žmogus savaitgalį. Nesu supermenas, todėl ne visada pavyksta nešvaistyti laiko ekranams. Kartais įsijungiu instagramą darbo reikalais, pamatau kokią nuotrauką, paspaudžiu ir jau braukiu žemyn per ekraną. Žiūriu, pusvalandis iš dienos dingo. Suprantu šito dalyko pavojų, todėl daugiau stengiuosi laisvalaikiu keliauti, kažkur važiuoti, užsiimti paprasta fizine veikla: eiti, lipti, kažką patvarkyti, kiemą pašluoti. Šitie dalykai išprovokuoja pokalbį su savimi, įvyksta kažkokių dalykų analizė, bendra dienos apžvalga. Pradedi savęs kažko klausinėti, vertinti savo elgesį ir taip viską susidėliojęs tampi ramesnis. O telefonas tai iš mūsų stengiasi atimti. Dar turiu tokį smagų pastebėjimą šia tema. Dažnai vyresnė karta sako, kad jaunimas negali atsiplėšti nuo telefonų, tapo priklausomi. O kas tuos telefonus ir socialinius tinklus sukūrė? Ar ne vyresnė karta? (Šypsosi.) Tai gal reikėtų jiems šiek tiek atsakomybės prisiimti?

 

Pabaigai, ar esate dvasingas žmogus?

 

Frazė „dvasingas žmogus“ šiais laikais yra labai pernaudota. Ar aš jaučiu prieš kažką atsakomybę būti geresnis žmogus? Taip. Ar aš jaučiu, kad mano maldų išklauso? Taip. Kiek procentų esu dvasingas, turbūt nepasakysiu (šypsosi), bet tai gyvenimo dalis, kuria aš tikiu, o tikėjimas yra labai gerai save paaiškinantis žodis, kuris susideda iš dviejų – TIK ĖJIMAS.

 

Autorė Laima Samulė