Pastaruoju metu Europos žemyną sukrėtė masinių demonstracijų ir pilietinių neramumų banga, atskleidusi gilius visuomenės struktūrinius lūžius. Nuo rugsėjo pabaigos šimtai tūkstančių piliečių skirtingose valstybėse išėjo į gatves, siekdami išreikšti griežtą nepasitenkinimą prastėjančiomis gyvenimo sąlygomis ir valdžios abejingumu. Nors daugelis šių judėjimų prasidėjo kaip taikios eitynės, skaudūs įvykiai parodė, kaip greitai socialinis protestas gali virsti liepsnomis.

 

Pilietiniai neramumaiParis,,France,,Europe,,May,30,2026,,Fans,Flood,The,Streets

   

Šių metų spalio viduryje virtinė Europos valstybių susidūrė su koordinuotais ir stichiškais masiniais protestais, kurie paralyžiavo didžiųjų miestų gyvenimą. Šių neramumų epicentru tapo Prancūzija, kur į gatves išėjo per 550 tūkst. demonstrantų, iš kurių net 110 tūkst. žygiavo Paryžiuje. Viskas prasidėjo dar rugsėjo mėnesį Paryžiaus darbininkų kvartalų vidurinėse mokyklose, tačiau spalio 17 d. judėjimas peraugo į masines riaušes, o Limožo mieste protestuotojai tyčia padegė istorinės XIX a. rotušės pastatą – jo 43 m laikrodžio bokštas sugriuvo liepsnose. Beveik identiški scenarijai tą patį savaitgalį pasikartojo kitose šalyse: Italijoje, Milano Duomo aikštėje, protestuotojai susirėmė su policija ir daužė parduotuvių vitrinas, o Bolonijoje pareigūnai buvo apmėtyti akmenimis. Portugalijos sostinėje Lisabonoje ir Porto mieste dešimtys tūkstančių žmonių užplūdo gatves ir Rossio aikštėje pastatė protesto palapinių miestelius. Belgijoje, Briuselyje, šimtai jaunuolių susirėmė su teisėsauga, Airijoje per 1500 studentų žygiavo Dubline, o Graikijoje, Atėnuose, studentai pastatė palapines prie Švietimo ir Finansų ministerijų. Albanijos sostinėje Tiranoje protestuotojai prieš riaušių policiją panaudojo Molotovo kokteilius.

 

Giliosios masinio nepasitenkinimo priežastys

 

Skirtingų šalių gyventojus suvienijo tos pačios fundamentalios problemos: dramatiškai auganti infliacija, būsto neįperkamumas ir nepasitenkinimas viešuoju sektoriumi. Pagrindinis variklis, išvedęs žmones į gatves, yra išaugusios pragyvenimo išlaidos, kurias dar labiau paaštrino geopolitiniai konfliktai (pavyzdžiui, JAV ir Irano karinis konfliktas, tiesiogiai lėmęs kuro kainų šuolį). Prancūzijoje prie moksleivių prisijungusios profesinės sąjungos bei „geltonųjų liemenių“ judėjimas pareikalavo skubių subsidijų ir atlyginimų didinimo. Kita kritinė priežastis – būsto krizė, ypač skausmingai smogusi Pietų Europai. Eurostato duomenimis, Portugalijoje būsto kainos fiksavo milžinišką augimą, o Lisabonoje vidutinė nuomos kaina viršijo vidutinį mėnesio atlyginimą. Ispanijoje būsto krizei spręsti skirti įstatymai buvo atmesti Kongrese, o tai privertė premjerą Pedro Sánchezą paleisti parlamentą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus lapkričio 29 d. Galiausiai visuomenės pyktį kursto ilgalaikis biudžeto karpymas švietimo sistemose – moksleiviai ir studentai protestuoja dėl mokytojų stygiaus bei prastos infrastruktūros.

 

Kodėl taikūs protestai virsta smurtu?

 

Didžiausias iššūkis Europos demokratijai yra faktas, kad teisėta pilietinė išraiška vis dažniau virsta nekontroliuojamu smurtu. Prancūzijos ir Italijos vidaus reikalų ministerijos dėl to pirmiausia kaltina radikalias ultrakairiųjų pažiūrų grupuotes bei juodojo bloko (black bloc) narius. Šie kaukėti asmenys sąmoningai infiltruojasi į taikių demonstrantų minias, naudoja jas kaip gyvąjį skydą ir organizuotai puola valstybinius pastatus bei pareigūnus. Chaosu greitai pasinaudoja ir kriminaliniai elementai, masiškai plėšdami parduotuves: vien Prancūzijoje apiplėšta apie 1500 prekybos vietų, įskaitant prabangių prekių salonus Marselyje ir „Apple Store“ Lilio mieste. Teisėsauga visoje šalyje sulaikė daugiau nei 2300 asmenų. Kita vertus, smurto eskalaciją skatina griežta teisėsaugos taktika. Prancūzijos vyriausybė patvirtino, kad buvo sužeista beveik 1000 pareigūnų, tačiau policijos veiksmai sulaukė didžiulės kritikos, kai vienam paaugliui Sent Etjene gynybinė garsinė granata visiškai nutraukė plaštaką. Šį užburtą ratą dar labiau įsuka vaizdai socialiniuose tinkluose, kurie akimirksniu formuoja radikalesnį atsaką abiejose barikadų pusėse.

 

Politinis atsakas

   

Tai ne pirmas kartas, kai vyksta masiniai protestai. Visgi šį kartą Europos šalių lyderių reakcija į šiuos įvykius išsiskyrė griežtumu. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kreipimesi į tautą išreiškė visuomenės pyktį ir gėdą, pažadėdamas griežtai nubausti tuos, kurie „siekė sugriauti Respubliką“. Tuo metu išorinėje politinėje erdvėje neramumai buvo išnaudoti ideologinei kovai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „Prancūzija dega“ ir apkaltino „nevaldomą masinę migraciją bei islamą“, teigdamas, jog imigrantai sugriovė šalį. Jam antrino viceprezidentas J. D. Vance‘as, pareiškęs, kad Vakarų liberalai įsivežė „trečiąjį pasaulį“. Vis dėlto faktiniai Europos žvalgybos ir teisėsaugos institucijų duomenys D. Trumpo teiginių nepatvirtina. Oficialiuose Prancūzijos ir Italijos vidaus reikalų ministerijų pranešimuose pabrėžiama, kad smurto organizatoriai ir pagrindiniai riaušininkai – ne imigrantų bendruomenės, o vietiniai radikalūs ultrakairieji aktyvistai, anarchistai, jaunimo nusikalstamos grupės. Politologai pažymi, kad D. Trumpo retorika yra skirta JAV vidaus politinei auditorijai prieš artėjančius rinkimus, siekiant pagrįsti griežtą darbotvarkę, o realios Europos protestų priežastys išlieka grynai socioekonominės.

 

Ar kas nors pasikeis?

 

Masinių protestų bangos Europoje jau dabar palieka gilių randų, o jų ilgalaikės pasekmės lems dvejopą žemyno ateities kryptį. Beje, tokie neramumai kainuoja: vien Prancūzijoje padaryta žala jau viršija šimtus milijonų eurų, o tai smarkiai sukrėtė verslo draudimo rinką ir investuotojų pasitikėjimą. Taip pat stebimas visuomenės ir teisėsaugos santykių krizės paaštrėjimas, kurį sukėlė tūkstančiai suėmimų ir rimti abiejų pusių sužalojimai. Ateityje ši baimė ir pyktis gatvėse neišvengiamai taps stipriu politiniu katalizatoriumi kraštutinių dešiniųjų partijoms, kurios, išnaudodamos suirutės vaizdus socialiniuose tinkluose, didins savo populiarumą siūlydamos griežtos rankos politiką ir teisinės valstybės laisvių suvaržymą. Vis dėlto, žvelgiant iš teigiamos pusės, protestai jau dabar priverčia politinį elitą atsisakyti arogancijos ir reaguoti į realius piliečių poreikius: Prancūzijos vyriausybė skubiai įsipareigojo įdarbinti 3000 papildomų mokytojų, o Ispanijoje ir Portugalijoje pradėtas precedento neturintis posūkis link griežtesnio nekilnojamojo turto rinkos reguliavimo ir nuomos kainų lubų. Ilgainiui tai gali paskatinti tvaresnę Europos socialinę politiką, jei tik vyriausybėms pavyks rasti trapų balansą tarp socialinių nuolaidų gyventojams ir tarptautinių finansų rinkų reikalaujamos fiskalinės drausmės.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė