Ruduo dažnai tampa nauja pradžia: pildome kalendorius, keliame tikslus ir pasižadame nuo pirmadienio gyventi geriau. Tačiau gal šįkart verta ne bandyti į savo dienas sutalpinti dar daugiau, o pasirinkti kelis mažus įpročius, kurie padėtų sulėtėti, pastebėti svarbiausius dalykus ir jaustis geriau. Juk gyvenimo pilnatvę dažnai kuria ne dideli pokyčiai, o tai, ką darome kiekvieną dieną – kaip pradedame rytą, kam skiriame savo laiką ir ar randame vietos tam, kas iš tiesų teikia džiaugsmo. Šie devyni paprasti įpročiai gali tapti gražiu šio rudens pažadu sau.

 

1. Pradėti dieną ne nuo telefono, o nuo savęsHappy,Young,Blonde,Woman,On,A,Sunny,Autumn,Day,Walking

 

Kiekvienas rytas prasideda nuo pasirinkimo, nors dažniausiai jo net nepastebime. Dar neišlipę iš lovos ištiesiame ranką telefono link – patikriname žinutes, naujienas, socialinius tinklus, darbo laiškus. Per kelias minutes į mūsų rytą jau spėja įsiveržti kitų žmonių nuotaikos, problemos, nuomonės ir skubūs reikalai. O savęs paklausti, kaip jaučiamės ir ko šiandien norėtume, neretai taip ir nelieka kada. Psichologai atkreipia dėmesį, kad pirmosios dienos akimirkos gali lemti, kaip lengvai įsitraukiame į nuolatinį skubėjimą ir reagavimą. Todėl vienas paprasčiausių rudens įpročių – bent trumpam atidėti telefoną ir pirmąsias 10–20 minučių skirti sau. Tam nereikia keltis penktą ryto ar kurti sudėtingo rytinio ritualo. Vieniems tai gali būti ramiai išgertas kavos puodelis prie lango, kitiems – keli knygos puslapiai, mėgstama muzika, trumpas pasivaikščiojimas su šunimi ar tiesiog kelios minutės tylos. Svarbiausia čia ne tai, ką veikiame, o kam atiduodame pirmąją dienos energiją. Ar iškart įsileidžiame visą pasaulį su jo naujienomis ir reikalavimais, ar pirmiausia suteikiame sau galimybę pabusti savu ritmu? Šį rudenį verta pradėti nuo nedidelio eksperimento: telefoną pirmą kartą paimti ne vos pramerkus akis, o tuomet, kai rytas jau bent trumpam priklausė tik jums.

 

2. Įvesti į gyvenimą daugiau mažų laukimų

 

Kartais mums atrodo, kad laimė prasideda tik tada, kai pagaliau kažkas nutinka: išvažiuojame atostogų, sutinkame seniai matytus žmones, sulaukiame šventės ar įgyvendiname didelį planą. Iš tiesų nemaža dalis malonumo slypi dar iki paties įvykio. Juk ne mažiau nei kelionės akimirkomis džiaugiamės ir ją planuodami, o susitikimo su artimu žmogumi šiluma kartais prasideda dar pagalvojus, kad jau netrukus vėl pasimatysime.

 

Psichologijoje šis reiškinys vadinamas išankstiniu džiaugsmu – gebėjimu patirti teigiamas emocijas vien laukiant malonaus dalyko. Todėl į gyvenimą verta sąmoningai įsileisti ne tik didelių planų, bet ir mažų, jaukių laukimų. Gal tai sekmadienio pusryčiai su šeima, vakaras su nauja knyga, pirmą kartą šį rudenį uždegta žvakė, pasivaikščiojimas parke, vakarienė su seniai matyta drauge ar suplanuota rudens išvyka.

 

Svarbiausia, kad šie laukimai nebūtų dar vieni punktai darbų sąraše. Jie gali būti visai maži, beveik kasdieniški, tačiau suteikiantys dienoms savotiškų šviesos taškų. Kai žinome, kad šią savaitę laukia kažkas malonaus, kasdienybė neatrodo vienoda – atsiranda daugiau spalvų, o laikas iki to momento tampa ne tik laukimu, bet ir pačia gyvenimo dalimi.

 

3. Kartą per savaitę susitikti su žmogumi be jokio reikalo

 

Suaugusiųjų gyvenime susitikimai dažnai turi priežastį: reikia aptarti darbą, nuvežti vaikus į būrelį, kartu ką nors sutvarkyti ar tiesiog susiderinti dėl artėjančių reikalų. Net su artimiausiais žmonėmis neretai kalbamės skubėdami – tarp dviejų darbų, automobilyje ar trumpomis žinutėmis. O laikas, skirtas vien tam, kad pabūtume kartu, tampa prabanga, kurią vis atidedame „kai bus ramiau“. Tas ramesnis laikas taip ir neateina, todėl verta ne jo laukti, o sąmoningai susikurti.

 

Kartą per savaitę verta susitikti su žmogumi be jokio konkretaus reikalo – išgerti kavos, išeiti pasivaikščioti, kartu pavakarieniauti ar tiesiog ilgiau pasikalbėti. Nebūtinai su tuo pačiu žmogumi ir nebūtinai kelioms valandoms. Svarbiausia, kad tai nebūtų dar vienas įsipareigojimas kalendoriuje, o laikas, kai nieko nereikia atlikti, spręsti ar spėti.

 

Ilgalaikiai gerovės tyrimai ne kartą parodė, kad artimi, patikimi santykiai yra vienas svarbiausių veiksnių, susijusių su pasitenkinimu gyvenimu ir geresne savijauta. Galbūt todėl tarp visų rudens planų verta pirmiausia rezervuoti laiką ne dar vienai užduočiai, o žmogui. Juk gyvenimo pilnatvę galiausiai prisimename ne pagal tai, kiek spėjome padaryti, bet pagal tai, su kuo buvome ir kiek iš tiesų buvome kartu.

 

4. Turėti vieną vakarą, kai nieko nereikia pasiekti

 

Po darbo sutvarkyti namus, atsakyti į laiškus, pasportuoti, pagaminti rytdienos pietus, perskaityti naudingą knygą ar baigti seniai pradėtą kursą… Net laisvalaikis vis dažniau įgauna užduoties formą – regis, kiekvieną valandą reikėtų išnaudoti prasmingai. Visgi žmogui būtinas laikas, kai nieko nereikia pasiekti. Kai galima nebaigti, netobulėti, nekurti ir nesijausti kaltam dėl to, kad vakaras praėjo tiesiog ramiai. Tikras poilsis nėra prizas, kurį užsidirbame atlikę visus dienos darbus – jų, kaip žinome, visų atlikti beveik niekada nepavyksta.

 

Šį rudenį pabandykime į kalendorių įrašyti vieną tokį vakarą per savaitę. Be papildomų darbų sąrašo, namų projektų ir saviugdos planų. Galbūt tą vakarą žiūrėsime filmą, ilgai vakarieniausime, vartysime žurnalą ar tiesiog nieko ypatingo neveiksime. Ir būtent tai bus esmė. Vienas vakaras per savaitę be būtinybės būti produktyviems – mažas, bet itin reikalingas susitarimas su savimi.

 

Young,Stylish,Couple,,With,Bicycles,,In,The,Park,In,Autumn.5. Išmokti pasakyti „ne“ dar prieš pradedant jausti nuovargį

 

Rugsėjį kalendoriai ima pildytis stebėtinai greitai. Grįžta darbų ritmas, prasideda nauji projektai, vaikų būreliai, susitikimai, kvietimai, renginiai. Vienas pasiūlymas atrodo įdomus, kitas – svarbus, trečio tiesiog nepatogu atsisakyti. Taip nė nepastebėję vieną dieną suprantame, kad laisvų vakarų nebeliko, o savaitėse – nė vieno langelio, kuriame būtų galima tiesiog atsikvėpti.

 

Dažnai sakome „taip“ automatiškai – iš mandagumo, pareigos jausmo ar baimės nuvilti kitą. Tačiau prieš sutikdami su dar vienu įsipareigojimu verta trumpam sustoti ir savęs paklausti: ar iš tiesų to noriu? Ar tam turiu laiko ir jėgų? Kartais atsakymas „ne“ nereiškia, kad kažką praleidžiame. Priešingai – galbūt taip apsaugome laiką tam, kas mums iš tiesų svarbu.

 

Svarbiausia, kad ribų nereikėtų pradėti brėžti tik tada, kai jau esame išsekę. Harmonija dažnai prasideda ne nuo naujų veiklų ar dar vieno bandymo geriau susiplanuoti laiką, o nuo drąsos pripažinti, kad ne viską būtina ir įmanoma sutalpinti į vieną gyvenimą. Kiekvienas sąmoningas „ne“ iš esmės yra ir „taip“ – savo laikui, ramybei bei gyvenimui, kuriame lieka erdvės ne tik pareigoms, bet ir mums patiems.

 

6. Susikurti tikrą rudens malonumų sąrašą

 

Kiekvienas metų laikas turi savų mažų džiaugsmų, tačiau neretai juos taip ir praleidžiame – skubėdami nuo vienos pareigos prie kitos. Ruduo gali būti ne tik darbų, naujų tikslų ir grįžimo į įprastą ritmą metas. Jis gali turėti ir savą, labai asmenišką malonumų sąrašą. Svarbiausia, kad nebūtų nukopijuotas iš socialinių tinklų ar pagrįstas primestomis idėjomis apie tobulą rudenį.

 

Užuot kūrus įspūdingus planus, verta savęs paklausti visai paprastų dalykų: ko šį rudenį iš tikrųjų norėčiau paragauti, kur nueiti, ką pamatyti, su kuo praleisti daugiau laiko, ko išmokti ar galbūt ką pirmą kartą sau leisti? Vieniems tai bus savaitgalio išvyka į dar neatrastą Lietuvos miestą, kitiems – bilietas į koncertą, vakarienė restorane, į kurį vis nesiryžtama nueiti, naujas hobis ar tiesiog sekmadienis be jokių planų.

 

Toks sąrašas nėra dar vienas būdas užpildyti kalendorių. Priešingai – jis padeda bent trumpam išjungti autopilotą ir prisiminti, kad gyvenimą sudaro ne vien tai, ką privalome padaryti. Kai sąmoningai pasirenkame patirtis, kurių iš tiesų norime, paprastos rudens savaitės tampa įsimintinesnės. Galų gale, pilnatvę kuria ne tobulas gyvenimas, o gebėjimas pastebėti ir rinktis tai, kas asmeniškai suteikia daugiau džiaugsmo.

 

7. Kasdien išeiti į lauką ne dėl sporto, o dėl gyvenimo

 

Šiandien net pasivaikščiojimą esame linkę paversti užduotimi: suskaičiuoti žingsnius, įveikti numatytą atstumą, sudeginti tam tikrą kiekį kalorijų. Tačiau kartais išeiti į lauką verta be jokio tikslo. Ne tam, kad pagerintume savo statistiką programėlėje, o tiesiog tam, kad bent trumpam pakeistume aplinką ir pabūtume už keturių sienų ribų.

 

Ruduo tam ypač palankus. Vėsesnis oras, pasikeitusi šviesa, spalvoti medžiai, lietaus kvapas – visa tai savaip priverčia sulėtinti žingsnį ir pastebėti, kas vyksta aplink. Kartais pakanka 20 minučių pasivaikščiojimo aplink namus, kad mintys, kurios visą dieną sukosi ratu, bent šiek tiek nurimtų. Galima eiti be ausinių, nežiūrint į laikrodį ir neplanuojant maršruto.

 

Toks pasivaikščiojimas gali tapti savotiška psichologine pauze – trumpu išėjimu ne tik iš namų ar biuro, bet ir iš nuolatinio buvimo savo galvoje. Nebūtina visko išspręsti, sugalvoti ar produktyviai išnaudoti ir šį laiką. Kartais reikia tik išeiti į lauką, įkvėpti vėsesnio oro ir dar kartą pajusti pasaulį – ne per ekraną, o savo akimis.

 

8. Vakare užrašyti vieną dalyką, kuris tądien buvo geras

 

Dienos pabaigoje geriausiai prisimename tai, kas nepavyko: neatsakytą laišką, nemalonų pokalbį, skubėjimą, padarytą klaidą ar darbą, kurio vėl nespėjome užbaigti. Tai, kas buvo gera, paprasta ir jauku, dažnai praeina beveik nepastebėta. Todėl verta prieš miegą kelioms sekundėms sustoti ir užrašyti vieną sakinį: „Šiandien gera buvo, kai…“

 

Nereikia kurti ilgo dėkingumo dienoraščio ar ieškoti ypatingų priežasčių džiaugtis. Galbūt tą dieną gera buvo vaiko pasakyta juokinga frazė, pirmoji rytinė saulė, netikėtai paskambinusi draugė, skani vakarienė ar tiesiog pusvalandis ramybės. Kuo paprastesni dalykai, tuo geriau – juk būtent iš jų dažniausiai ir susideda kasdienybė.

 

Toks įprotis gali padėti atkreipti dėmesį į tai, kas gyvenime jau yra gera. Pilnatvė ne visada atsiranda todėl, kad staiga nutinka daugiau gražių dalykų. Kartais ji prasideda nuo gebėjimo jų nepražiūrėti. Vienas sakinys vakare gali tapti mažu priminimu: net ir paprastoje dienoje beveik visada yra bent viena akimirka, kurią verta išsaugoti atmintyje.

 

9. Kartą per mėnesį paklausti savęs: „Ar man patinka mano gyvenimas dabar?“

 

Gyvenimą dažnai vertiname pagal pasiekimus: ar užtektinai nuveikėme, uždirbome, sukūrėme, pamatėme. Vis keliame sau naujų tikslų tikėdamiesi, kad juos pasiekus ateis ir pasitenkinimas. Tarp visų klausimų apie tai, ką dar reikėtų nuveikti, retai užduodame vieną paprastą, bet svarbų klausimą: ar man iš tiesų patinka mano gyvenimas dabar?

 

Atsakyti į jį nebūtinai lengva. Galbūt didžioji gyvenimo dalis džiugina, tačiau vienoje srityje jau seniai kažko trūksta – daugiau laiko sau, artimiems žmonėms, poilsiui, prasmingai veiklai ar tiesiog lengvumo. Ir nebūtina iš karto visko keisti iš esmės. Daug naudingiau savęs paklausti: kokį vieną dalyką galėčiau pakeisti jau šį mėnesį, kad gyvenimas bent truputį labiau primintų tokį, kokio noriu?

 

Gal tai bus vienas laisvas vakaras per savaitę, skambutis seniai matytam žmogui, atsisakymas veiklos, kuri nebeturi prasmės, ar pagaliau įgyvendintas mažas, vis atidėliotas planas. Pilnatvė nėra tolima stotelė, kurią pasieksime vieną dieną atlikę visus svarbius darbus. Ji kuriama dabar – mažais, sąmoningais sprendimais, kuriais po truputį priartiname savo kasdienybę prie gyvenimo, kuriame iš tiesų norime būti.

 

Autorė Jūratė Survilė