Didžiąją žmonijos istorijos dalį kaulai buvo siejami ne su mirtimi, o su gyvybe. Į žmogaus ar gyvūno kaukolę žvelgta su baime ir smalsumu, tikėta, kad joje gali būti išlikusi dalis buvusio savininko galios. Šis įsitikinimas skatino atlikti ritualus, kurių metu kaukolė tarsi nematomomis gijomis jungė gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

 

Smalsumas nugali baimęSkulls,With,Halloween,Pumpkins,And,A,Raven,On,A,Dark

 

Įvairiose tradicijose kaulai suvokiami ir vertinami skirtingai. Jie laikyti ne tik mirusiojo palaikais, bet ir ypatingą galią turinčiais objektais. Archeologai senuose Europos pastatuose iki šiol aptinka paslėptų radinių – gyvūnų kaulų ir palaikų, arklių kaukolių bei kitų daiktų. Jie būdavo įmūrijami sienose, slepiami po grindimis, židiniais ir slenksčiais, palėpėse, stogo konstrukcijose ar kaminuose. Ypatinga reikšmė buvo teikiama namo angoms – durims, langams, židiniams ir kaminams, pro kuriuos, kaip tikėta, į vidų galėjo patekti ne tik žmonės, bet ir raganų kerai, piktosios dvasios ar kitos nematomos jėgos.

 

Vieni paslaptingiausių radinių – išdžiūvusios arba natūraliai mumifikavusios katės. Jų palaikų aptinkama mūrytose sienose, po grindų lentomis, virš lubų, stoguose ir prie židinių. Žinomi radiniai datuojami laikotarpiu nuo XVI a. iki Viktorijos epochos. Kai kurios katės buvo patalpintos tokiose uždarose ertmėse, į kurias gyvas gyvūnas vargu ar būtų galėjęs patekti, todėl manoma, kad bent dalis jų buvo paslėptos sąmoningai. Katė, nuo seno sieta su naktimi, paslaptimi ir gebėjimu pastebėti žmogui nematomas būtybes, galėjo būti laikoma namų sergėtoja. Tikėta, kad pastato viduje paslėptas jos kūnas saugo nuo nelaimių, ligų, kenkėjų, raganavimo ir piktųjų dvasių.

 

Nemažai dėmesio skirta ir arklių kaukolėms. Jų rasta Airijoje, Britų salose bei kituose Šiaurės Europos kraštuose po molinėmis grindimis, pamatuose, po akmens plokštėmis ir specialiai įrengtose pastatų nišose. Šios statybinių aukų tradicijos šaknys siekia priešistorinius laikus, o geležies amžiuje į pastatus neretai būdavo dedamos tik tam tikros gyvūno dalys – kaukolė, kojų kaulai ar uodega. Šiaurės Europos mitologijoje arklys buvo siejamas su vaisingumu, derliumi ir gyvybine galia, todėl po namu paslėpta jo galva galėjo nešti sėkmę, gausą ir apsaugą. Kai kur kaukolės taip pat būdavo dedamos po šokių salių, bažnyčių ar kluonų grindimis, nes jų ertmės sustiprindavo žingsnių ir smūgių garsą. Tikėta, kad stiprus dunksėjimas turi ir magišką paskirtį – triukšmas įvairiose tradicijose buvo naudojamas blogosioms jėgoms išvyti.

 

Kaukolės magija

 

Kaukolė daugelyje tradicijų laikyta ypatinga kūno dalimi, siejama su žmogaus tapatybe, galia ir padėtimi. Žmogui mirus veidas suirdavo, tačiau kaukolė išlikdavo, todėl tikėta, kad joje išsaugoma dalis buvusio savininko galios.

 

Nacionaliniame Airijos muziejuje pristatomos geležies amžiaus akmeninės skulptūros turi po kelis veidus. Vienas paslaptingiausių tokių kūrinių – Airijoje rastas Korleko galvos atvaizdas. Iš kalkakmenio iškalta skulptūra turi tris panašius, tačiau šiek tiek besiskiriančius veidus. Vienoje burnoje išgręžta nedidelė skylutė, o apatinėje dalyje esanti anga galėjo būti skirta skulptūrai pritvirtinti prie stulpo ar kito pagrindo. Kam tiksliai ji buvo naudojama ir ką simbolizavo trys jos veidai, iki šiol nėra nustatyta, tačiau tokie radiniai dažnai siejami su keltų galvos kultu. Geležies amžiaus Europoje galvos motyvas turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę. Jis buvo siejamas su valdžia, vaisingumu, socialiniu statusu ir kitomis žmogaus ar dievybės savybėmis. Tai liudija ne tik akmeninės skulptūros, bet ir gyvenvietėse bei šventavietėse aptiktos žmonių kaukolės ir jų fragmentai.

 

Ypač daug paslapčių atskleidė Entremonto geležies amžiaus gyvenvietė dabartinėje Pietų Prancūzijoje. Čia rasta iš akmens iškaltų galvų, žmonių kaukolių ir skulptūrų, vaizduojančių karius su nukirstomis galvomis. Tyrėjai išskiria dvi galimas, viena kitai nebūtinai prieštaraujančias praktikas. Nugalėtų priešų galvos galėjo būti pargabenamos kaip kario narsą ir pergalę liudijantys trofėjai. Tačiau kai kurių bendruomenės narių galvos arba kaukolių dalys galėjo būti išsaugomos ritualiniais tikslais ir naudojamos kuriant savotiškus relikvijorius – moliu padengtus ir nudažytus mirusiųjų veidų atvaizdus.

 

Kaukolės ryšys su nematomu pasauliu atsiskleidžia ir kituose archeologiniuose radiniuose. Dvynių oloje Judėjos kalvose (dabartiniame Izraelyje) archeologai aptiko vėlyvojo Romos laikotarpio aliejinių lempų, ginklų, indų ir žmonių kaukolių, paslėptų sunkiai pasiekiamuose uolų plyšiuose. Tyrėjai iškėlė prielaidą, kad oloje galėjo vykti nekromantijos apeigos, per kurias mėginta iškviesti mirusiųjų dvasias ir gauti atsakymus apie ateitį. Manoma, kad pati ola galėjo būti laikoma požeminio pasaulio vartais arba vietiniu mirusiųjų orakulu.

 

Kas yra kefalomantija?

 

Kefalomantija paprastai apibūdinama kaip būrimo forma, kai atsakymų ieškoma pasitelkiant gyvūno, dažniausiai ožio ar asilo, galvą arba kaukolę. Pastaroji būdavo padedama ant įkaitintų anglių. Ritualą atliekantis žmogus tardavo asmenų, įtariamų vagyste ar kitu nusikaltimu, vardus ir stebėdavo, kaip ugnis veikia kaukolę. Jei ištarus vardą kaukolė sutraškėdavo, skildavo, iš jos pasigirsdavo neįprastas garsas arba pajudėdavo žandikaulis, tai būdavo laikoma kaltę atskleidusiu ženklu. Kai kuriuose pasakojimuose apeiga vaizduojama kaip kreipimasis į dvasias ar nematomas jėgas, kurios per ugnies paliestą galvą turėjusios paskelbti atsakymą.

 

Yra išlikę ir aprašymų apie ritualus, kuriuose kaukolė nebuvo kaitinama. Buvo apžiūrima jos forma, iškilimai, įdubimai, įtrūkimai, dantys, žandikaulis ir bendra būklė. Atskiroms žymėms galėjo būti suteikiama pranašiška reikšmė – tikėta, kad jos įspėja apie ligą, nelaimę, priešo veiksmus ar būsimus gyvenimo pokyčius.

 

Ritualai su kaukolėmis neišnyko ir vėlesniais amžiais, tačiau įgijo kitokį pavidalą. XVIII a. pabaigoje Vienos gydytojas Francas Jozefas Galis pradėjo plėtoti idėją, kad skirtingos žmogaus proto savybės ir polinkiai yra susiję su atskiromis smegenų sritimis, o labiau išsivysčiusi sritis turėtų paveikti virš jos esančios kaukolės formą. Todėl liesdamas galvą ir ieškodamas iškilimų ar įdubimų F. J. Gallas tikėjosi nustatyti žmogaus gabumus, charakterį ir prigimtinius polinkius.

 

F. J. Galio bendradarbis Johanas Kasparas Špurcheimas šį mokymą pavadino frenologija ir padėjo jam išplisti Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Valstijose. XIX a. buvo gaminami specialūs galvos modeliai, suskirstyti į zonas, kurios esą atitiko tokias savybes kaip atsargumas, draugiškumas, kovingumas, muzikiniai gabumai ar religingumas. Frenologas pirštais apčiuopdavo žmogaus kaukolę, matuodavo jos proporcijas ir pagal sudarytus žemėlapius mėgindavo perskaityti tai, kas, kaip manyta, slypi žmogaus sąmonėje.

 

Autorė Monika Budnikienė