Vienkartinis plastikas jau daugiau nei dešimtmetį laikomas viena didžiausių aplinkosaugos problemų. Europos Sąjunga uždraudė dalį vienkartinių plastikinių gaminių – tarp jų šiaudelius, plastikines lėkštes ar maišiklius gėrimams. Tačiau realybėje plastiko naudojimas mažėja lėčiau, nei tikėtasi. Kodėl taip yra ir ką iš tikrųjų turėtume daryti su panaudotu plastiku prieš jį išmesdami?

 

Milijonai tonų kasmetPlastic,Pollution,And,Environmental,Problem,Concept.,Close,Up,Of,Male

 

Plastikas – viena plačiausiai naudojamų medžiagų pasaulyje: nuo maisto pakuočių ir gėrimų indų iki buities daiktų ar elektronikos komponentų. Tačiau kartu su patogumu auga ir atliekų kiekis. Skaičiuojama, kad Europoje kasmet susidaro apie 32 mln. tonų plastiko atliekų, o vienam gyventojui vidutiniškai tenka apie 150 kg plastiko per metus. Tai daugiau nei dvigubai viršija pasaulio vidurkį. Didelė šių atliekų dalis susijusi su kasdieniu vartojimu – pakuotėmis, vienkartiniais indais ir kitais gaminiais, kurių naudojimo laikas dažnai trunka vos kelias minutes. Pavyzdžiui, plastikinis puodelis ar šiaudelis naudojamas tik gurkšnojant gėrimą, tačiau atliekų sraute gali išlikti dešimtmečius.

 

Eurostato duomenys rodo, kad plastiko pakuočių atliekų kiekis Europoje ir toliau išlieka didelis. 2023 m. vienam Europos gyventojui teko vidutiniškai 35,3 kg plastiko pakuočių atliekų. Nors dalis jų patenka į perdirbimo sistemą, rezultatai vis dar nėra tokie, kokių tikėtasi: perdirbta apie 14,8 kg vienam gyventojui, t. y. mažiau nei pusė visų susidariusių plastiko pakuočių atliekų. Šie skaičiai rodo, kad net aktyviai plėtojant rūšiavimo ir perdirbimo sistemas didelė plastiko dalis vis dar nepatenka atgal į gamybos ciklą. Dalis atliekų sudeginama energijai gauti, dalis patenka į sąvartynus, o likusios – į aplinką. Tad vienkartinio plastiko mažinimas šiandien laikomas vienu svarbiausių Europos aplinkosaugos tikslų.

 

Kodėl nepavyksta atsisakyti?

 

Europos Sąjunga dar 2021 m. įvedė Vienkartinio plastiko direktyvą, kuria uždrausta dalis vienkartinių plastikinių gaminių – tarp jų plastikiniai šiaudeliai, vienkartiniai stalo įrankiai, gėrimų maišikliai ir maisto indai iš polistireno. Šios priemonės tikslas buvo sumažinti plastiko atliekų kiekį ir paskatinti alternatyvių medžiagų naudojimą. Tačiau praktikoje paaiškėjo, kad atsisakyti vienkartinio plastiko nėra taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.

 

Viena svarbiausių priežasčių – plastiko ekonominis patrauklumas. Plastikinės pakuotės yra lengvos, atsparios drėgmei, pigios gaminti. Dėl to jos plačiai naudojamos maisto ir gėrimų pramonėje, kur svarbu tiek kaina, tiek logistika. Štai Prancūzijoje kasmet sunaudojama apie 4,8 mln. t plastiko, o beveik 46 % šio kiekio sudaro pakuotės. Tai rodo, kad plastikas vis dar yra pagrindinė pakavimo medžiaga daugelyje sektorių.

 

Kita problema – alternatyvų praktinis pritaikomumas. Popieriniai ar iš kitų biologiškai skaidžių medžiagų pagaminti šiaudeliai dažnai yra brangesni ir mažiau patvarūs: jie greičiau suminkštėja gėrime, kartais keičia skonį. Be to, tam tikrais atvejais plastikiniai šiaudeliai vis dar laikomi būtinais, pavyzdžiui, medicinos įstaigose arba žmonėms su negalia, kuriems kietesnės alternatyvos gali būti nepraktiškos.

 

Svarbų vaidmenį atlieka lėtas verslo sektoriaus prisitaikymas. Priėmus teisės aktus, gamintojams, tiekėjams ir restoranams reikia laiko pakeisti pakuotes, technologijas ar tiekimo grandines.

 

Dar viena priežastis – ribotas perdirbimo efektyvumas. Nors plastikas dažnai laikomas perdirbama medžiaga, realybėje tik dalis jo sugrįžta į gamybos ciklą. Europos Sąjungoje perdirbama apie 41 % plastiko atliekų. Tai reiškia, kad net ir surinktas plastikas neretai sudeginamas energijai gauti arba patenka į sąvartynus.

 

Šie veiksniai rodo, kad vien teisinių draudimų nepakanka. Vienkartinio plastiko mažinimas reikalauja platesnių pokyčių – nuo gamintojų sprendimų ir infrastruktūros iki vartotojų įpročių. Tik derinant visas šias priemones galima tikėtis, kad vienkartiniai plastikiniai šiaudeliai, puodeliai ir kiti trumpalaikiai gaminiai iš tiesų taps retenybe.

 

Kuo pavojingas?

 

Vienkartinis plastikas dažnai naudojamas labai trumpai, kartais vos kelias minutes, tačiau aplinkoje gali išlikti dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl šios priežasties laikomas viena didžiausių šiuolaikinių aplinkosaugos problemų.

 

Skaičiuojama, kad plastikinis puodelis ar šiaudelis gali irti apie 200 metų, o plastikiniai buteliai – net iki 450 metų. Per tą laiką plastikas nesuyra visiškai, o tik skyla į vis smulkesnes daleles. Būtent taip susidaro mikroplastikas – mažesnės nei 5 mm plastiko dalelės. Tyrimai rodo, kad mikroplastiko aptinkama ne tik jūrose ir dirvožemyje, bet ir geriamajame vandenyje, maiste, net ore. Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogus per savaitę gali netyčia suvartoti iki 5 g mikroplastiko – maždaug tiek, kiek sveria banko kortelė.

 

Didelę žalą plastikas daro ir gyvūnijai. Tarptautinių aplinkosaugos organizacijų duomenimis, kasmet dėl plastiko atliekų žūsta apie 1 mln. jūrų paukščių ir daugiau nei 100 tūkst. jūrų žinduolių. Gyvūnai plastiką supainioja su maistu arba įsipainioja į plastikines atliekas.

 

Be to, plastikas gali turėti cheminių priedų, kurie naudojami gamybos procese – stabilizatorių, plastifikatorių ar dažiklių. Kai plastikas skyla arba ilgą laiką būna aplinkoje, dalis šių medžiagų gali patekti į vandenį ar dirvožemį.

 

Dar viena problema – plastiko atliekų tvarkymas. Net ir perdirbant plastiką reikia daug energijos, o dalis atliekų vis tiek sudeginama. Plastiko deginimas gali išskirti anglies dioksidą ir kitų teršalų, prisidedančių prie klimato kaitos.

 

Dėl visų šių priežasčių aplinkosaugos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad svarbiausias sprendimas – ne tik plastiko perdirbimas, bet ir mažesnis vienkartinių plastikinių gaminių naudojimas bei perėjimas prie daugkartinių alternatyvų.

 

Kaip tinkamai elgtis su atliekomis?

 

Rūšiuojant atliekas kyla daug klausimų, ypač dėl vienkartinio plastiko pakuočių. Ar jas reikia plauti? Ar pakanka tik ištuštinti? Atliekų tvarkymo specialistai pateikia aiškias rekomendacijas.

 

Pirmiausia – pakuotė turi būti tuščia. Prieš metant plastikinę pakuotę į rūšiavimo konteinerį svarbiausia pašalinti maisto ar gėrimų likučius. Pavyzdžiui, plastikinį jogurto indelį reikėtų išgramdyti, o gėrimų puodelį ar butelį – išpilti.

 

Plauti dažniausiai nebūtina. Specialistai pabrėžia, kad plastikinių pakuočių nereikia kruopščiai plauti su plovikliais ar karštu vandeniu. Tai sunaudotų daugiau vandens ir energijos, nei duotų naudos perdirbimo procesui. Pakanka, kad pakuotė būtų be didesnių maisto likučių. Jei pakuotė labai riebaluota arba su daug maisto likučių, ją verta trumpai praskalauti šaltu vandeniu.

 

Svarbu paruošti pakuotę. Atliekų tvarkytojai rekomenduoja suspausti plastikinius butelius, kad jie užimtų mažiau vietos, atskirti skirtingas medžiagas, jei pakuotė sudaryta iš kelių dalių.

 

Atsakingas vartojimas ir tinkamas rūšiavimas – paprasti, bet svarbūs žingsniai, galintys sumažinti vienkartinio plastiko poveikį aplinkai.

 

Autorė Jūratė Survilė