1929 m. spalio 29 d. įvykęs Juodojo antradienio akcijų rinkos krachas JAV staiga nutraukė klestėjimo ir pertekliaus laikotarpį. Tądien akcijų rinka smuko beveik 12 %, o panikos apimti investuotojai pardavė daugiau nei 16 milijonų akcijų. Buvo prarasta daugiau kaip 25 milijardai JAV dolerių, o daugybė amerikiečių neteko savo gyvenimo santaupų.

 

Užprogramuota katastrofaMilan,,Italy,-,June,17,,2024:,Economical,Crisis,Of,1929

 

Volstrito krachas neįvyko per vieną akimirką – jis brendo kelias dienas, rinkoje vis stiprėjant įtampai ir neapibrėžtumui. Pirmasis didelis smūgis sudrebino biržą spalio 24-ąją, vadinamąjį Juodąjį ketvirtadienį. Tądien didieji bankai ir stambūs finansininkai dar bandė stabilizuoti padėtį supirkdami dalį akcijų, tačiau tai tebuvo laikinas atokvėpis. Jau spalio 28-ąją, per Juodąjį pirmadienį, rinka smuko beveik 13 %, o kitą dieną, spalio 29-ąją, tapo aišku, kad griūties sustabdyti nebepavyks. Per Juodąjį antradienį buvo parduota 16,4 mln. akcijų, o akcijų rinkos indeksas smuko dar beveik 12 %.

 

Po kracho kurį laiką sklandė gandai, kad bankrutavę investuotojai masiškai šokinėja iš Manhatano dangoraižių. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad tai daugiausia buvo mitas, vėliau dar labiau išpopuliarintas spaudos ir kultūros. Pati finansinė žala buvo visiškai reali: daugybė žmonių neteko santaupų, investicijų ir pasitikėjimo rinka. Nors vien akcijų rinkos griūtis nebuvo vienintelė Didžiosios depresijos priežastis, ji stipriai pakirto pasitikėjimą ekonomika ir paspartino krizės plėtrą, kuri vėliau ilgam laikui paveikė milijonų amerikiečių gyvenimus.

 

Iki 1929-ųjų daug kam atrodė, kad šis ekonominis pakilimas gali tęstis be pabaigos. Per 1920-uosius JAV turtas daugiau nei padvigubėjo, o ekonomikos augimą skatino pramonės plėtra ir lengviau prieinamas kreditas. Vis daugiau žmonių galėjo įsigyti automobilius, radijo imtuvus ir buitinę techniką, kartu augo susidomėjimas akcijomis bei obligacijomis. Šį optimizmą dar labiau stiprino akcijų rinkos kilimas: Federalinio rezervo duomenimis, akcijų indeksas nuo 63 punktų 1921 m. pakilo iki 381 punkto 1929 m. rugsėjį – maždaug šešis kartus. Tuo metu Jeilio ekonomistas Irvingas Fisheris net teigė, kad akcijų kainos pasiekė „nuolat aukštą plynaukštę“ – vertinimą, kuris netrukus tapo vienu garsiausių klaidingo ekonominio optimizmo simbolių. Tačiau po klestėjimo paviršiumi kaupėsi rimtos problemos. Daugelis žmonių investavo ne tik santaupas, bet ir skolintas lėšas. Paplito pirkimas su marža – investuotojui pakakdavo sumokėti tik dalį akcijos vertės, o likusi suma būdavo skolinama. Kol kainos kilo, tai atrodė lengvas būdas uždirbti, tačiau rinkai pasisukus žemyn ši skolinta spekuliacija dar labiau pagilino nuostolius ir sustiprino jau susiformavusio burbulo sprogimo mastą.

 

Didysis 1929 m. Volstrito krachas

 

Ne visi ekonomistai tikėjo, kad akcijų rinkos pakilimas tęsis be pabaigos – buvo ir perspėjančių balsų. Vienas jų – statistikas Rogeris Babsonas, kuris 1929 m. rugsėjį verslo konferencijoje įspėjo, kad rinkoje pavojingai daugėja skolintų pinigų ir spekuliacijos, todėl anksčiau ar vėliau neišvengiamas skaudus krachas. Netrukus jo žodžiai pradėjo pildytis. Pirmieji rimti silpnumo ženklai pasirodė dar rugsėjį, o spalio 18 d. rinkos kritimas jau tapo akivaizdus. Iš pradžių dalis investuotojų dar tikėjosi, kad tai laikinas nuosmukis, todėl pirko atpigusias akcijas laukdami „atšokimo“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad padėtis kur kas rimtesnė. Spalio 24-oji, vėliau pavadinta Juoduoju ketvirtadieniu, tapo pirmąja tikros panikos diena. Tądien parduota 12,9 mln. akcijų. Bankai ir investicinės bendrovės dar mėgino stabilizuoti padėtį supirkdami didelius akcijų kiekius, todėl dienos pabaigoje indeksai smuko palyginti nedaug. Visgi šis bandymas sustabdyti griūtį tebuvo trumpas atokvėpis. Kitą dieną JAV prezidentas Herbertas Hooveris bandė raminti visuomenę teigdamas, kad pagrindiniai šalies ekonomikos pamatai – gamyba ir paskirstymas – išlieka tvirti ir klestintys. Tačiau tokie pareiškimai jau nesugebėjo sustabdyti augančios panikos.

 

Po Juodojo pirmadienio sekė Juodasis antradienis. Panika biržoje neslūgo, investuotojai masiškai pardavinėjo akcijas, o rinka toliau sparčiai smuko. Per kelias dienas tapo aišku, kad Volstrito pakilimas baigėsi, o akcijų kainų griūtis įgauna vis didesnį mastą. Investuotojai prarado milžiniškas sumas, o daugelis žmonių liko ne tik be santaupų, bet ir su skolomis, nes akcijos buvo pirktos su kreditu. Būtent toks investavimas skolintais pinigais dar labiau išpūtė burbulą ir pavertė jo sprogimą ypač skausmingu.

 

Asmeninės žmonių tragedijos

 

Paaiškėjus tikrajam Volstrito kracho mastui, Niujorke netruko pasklisti gandai, esą bankrutavę investuotojai ir brokeriai šokinėja iš dangoraižių. Šį mitą dar labiau kurstė ir tuo metu sklandęs juodasis humoras. Humoristas Willas Rogersas tuomet kandžiai rašė, kad po Volstrito griūties žmonėms esą reikėjo stoti į eilę prie lango, iš kurio galėtų iššokti. Vis dėlto vėlesni tyrimai rodo, kad masinės savižudybių bangos iškart po kracho nebuvo, nors keli tragiški atvejai iš tiesų buvo užfiksuoti. Tarp tokių atvejų minima tarpininkavimo įmonės darbuotoja Hulda Borowski, kuri 1929 m. lapkritį nušoko nuo biurų pastato stogo, ir didmeninės prekybos verslininkas George’as Cutleris, po didelių nuostolių rinkoje iššokęs pro langą po kelių dienų. Tų pačių metų gruodį Milvokyje nusižudė ir Wellingtonas Lytle’as, palikęs plačiai cituotą raštelį, kuriame savo kūną paskyrė mokslui, sielą – iždo sekretoriui Andrew W. Mellonui, o užuojautą – kreditoriams.

 

Net kai pirmasis šokas po Juodojo antradienio ėmė slūgti, darėsi vis aiškiau, kad pasekmės bus ilgalaikės. Nors po kracho rinka trumpam „atšoko“, smukimas tęsėsi dar kelerius metus. 1932 m. liepos 8 d. akcijų indeksas pasiekė žemiausią XX amžiaus lygį – 41,22 punkto. Iki 1932 m. vasaros jis jau buvo praradęs apie 89 % savo vertės, palyginti su 1929 m. piku, o ankstesnio aukščiausio lygio nepasiekė iki 1954 m. lapkričio. Krachas smarkiai sužeidė ne tik finansų rinkas, bet ir visą JAV ekonomiką. Mažėjant vartojimui krito prekių ir paslaugų paklausa, verslai mažino gamybą ir atleidinėjo darbuotojus. Didžiosios depresijos metu nedarbas Jungtinėse Valstijose perkopė 20 %, o kai kuriais vertinimais siekė net apie 25 %. Tuo pat metu ėmė griūti bankai: 1930–1933 m. maždaug 9 tūkst. bankų nutraukė veiklą, o iki 1933 m. buvo žlugusi reikšminga dalis visos bankų sistemos. Federalinis indėlių draudimas pradėjo veikti tik 1934 m., todėl daugelis žmonių prarado savo santaupas visam laikui.

 

Skurdas netrukus tapo matomas visoje šalyje. Miestuose atsirado lūšnynai, vadinti „Hooverville“, o tūkstančiai šeimų rikiavosi prie labdaros valgyklų. Finansų rinkų griūtis virto plačia socialine ir ekonomine krize. Padėtį dar labiau apsunkino 1934 m. prasidėjęs „Dulkių dubuo“ – stiprių sausrų ir dulkių audrų laikotarpis Didžiosiose lygumose, privertęs apie 2,5 mln. žmonių palikti savo namus.

 

Autorė Monika Budnikienė