Vis dažniau kalbame apie tvarumą, lygybę ir rūpestį pasauliu, bet retai susimąstome, kaip šios temos susilieja moters gyvenime. Ar gamtos niokojimas ir moterų išnaudojimas – tik sutapimas? Ekofeminizmas – tai ne madingas terminas, o vis gilėjantis suvokimas, kad ekologiniai ir socialiniai klausimai glaudžiai susiję. Jis kalba ne tik apie miškus ar ledynus, bet ir apie mūsų kūnus, balsus, galimybes. Ir svarbiausia – apie jėgą kurti pokytį moteriškai.

 

Rūpestis Žeme susilieja su moteriškumuPortrait,Of,A,Cute,Pretty,Blonde,Girl,Surrounded,By,Flowers.

 

Ekofeminizmas – pasaulėžiūra ir judėjimas, jungiantis ekologinę sąmonę su feministiniu požiūriu į lyčių santykius. Jo esmė – pripažinti, kad moterų išnaudojimas ir gamtos niokojimas kyla iš tų pačių dominuojančių sistemų: patriarchato, kapitalizmo, vartotojiškumo. Ekofeminizmas kviečia keisti ne tik elgseną, bet ir mąstymą: nuo kontrolės ir išnaudojimo prie rūpesčio, bendradarbiavimo, atsakomybės.

 

Pagrindiniai principai:

 
  • Lyčių lygybė. Ekologinis teisingumas negalimas be socialinio teisingumo – moterys turi būti aktyvios sprendimų priėmėjos klimato, gamtosaugos ir socialinės politikos srityse.
  • Rūpinimasis ir bendruomeniškumas. Tai priešprieša dominuojančiam individualizmui ir pelno kultui.
  • Ekologinis teisingumas. Pagarba ne tik žmogui, bet ir visoms gyvybės formoms. Siekis atkurti ryšį su gamta, o ne ją valdyti.
 

Ekofeminizmas turi kelias kryptis:

 
  • Dvasinis – pabrėžia moters artumą gamtai kaip šventą ryšį, akcentuoja intuicijos, cikliškumo, senųjų moteriškų praktikų grįžimą.
  • Socialinis– orientuotas į moterų socialinę padėtį ir jų vaidmenį aplinkosaugos judėjimuose; grįstas aktyviu bendruomenių kūrimu.
  • Materialistinis– analizuoja, kaip kapitalizmas ir patriarchatas kartu formuoja priespaudos struktūras: žemės, darbo ir moters kūno išnaudojimas tampa vieno modelio dalimis.
 

Kuo ekofeminizmas skiriasi nuo žaliojo feminizmo ar klimato feminizmo? Žaliasis feminizmas dažnai akcentuoja moterų vaidmenį sprendžiant aplinkosaugos klausimus, tačiau ne visada kelia gilesnes sisteminės priespaudos sąsajas. Klimato feminizmas labiau susijęs su moterų teisių gynimu klimato krizės kontekste. Tačiau ekofeminizmassiūlo visuminį žvilgsnį: ne tik analizuoja, bet ir keičia vertybinius pamatus – kas yra galia, rūpestis, kokios ateities alternatyvos.

 

Kai ekologija sutiko feminizmą…

 

Ekofeminizmo šaknys siekia XX a. vidurį, kai moterys vis garsiau ėmė kelti klausimus ne tik apie lyčių nelygybę, bet ir žmonijos santykį su gamta. 1960–1980 m. ekologiniai ir feministiniai judėjimai vis dažniau persipindavo, atskleisdami bendrą kovos lauką – prieš sisteminį dominavimą, kontrolę ir išnaudojimą. Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – „Greenham Common“ moterų taikos stovykla Didžiojoje Britanijoje. 1981 m. moterys pradėjo protestą prieš branduolinių ginklų dislokavimą ir išlaikė jį ištisus dešimtmečius. Jų protesto forma – nenuilstantis pasipriešinimas, gyvenimas bendruomenėje, moteriškos vertybės (rūpestis, taika, gyvybė) – tapo ne tik politiniu veiksmu, bet ir simboline priešprieša militaristinei, patriarchalinei sistemai.

 

Moterys, kurios keitė pasaulį per ekologiją:

 

Rachel Carson (JAV) – biologė, kurios knyga „Tylusis pavasaris“ (1962 m.) sukėlė visuomenės sąmoningumo bangą apie pesticidų žalą aplinkai. Ji laikoma viena moderniosios aplinkosaugos pradininkių.

 
  • Vandana Shiva (Indija) – kvantinę fiziką studijavusi mokslininkė, kuri pasuko į ekologinį aktyvizmą. Ji kovoja už moterų teises kaimo bendruomenėse ir vietinių sėklų išsaugojimą, kritikuoja GMO ir korporacinį žemės ūkį.
  • Wangari Maathai (Kenija) – pirmoji Afrikos moteris, pelniusi Nobelio taikos premiją (2004 m.) už Žaliosios juostos judėjimą, kuris skatino moteris sodinti medžius ir taip kovoti su klimato kaita bei skurdu.
 

Moterys nėra tik pasyvios klimato krizės stebėtojos – jos dažniausiai pirmosios pajunta jos poveikį ir dažnai tampa aktyviausiomis pokyčio varikliukėmis. Ekofeminizmas būtent tai ir pabrėžia, kad ekologinė kova be lyčių teisingumo būtų neišbaigta.

 

Naujas sąmoningumo lygmuo

 

Šiuolaikinis ekofeminizmas nebėra tik akademinė ar aktyvistinė srovė, jis vis labiau skverbiasi į kasdienį diskursą, kultūrą, net populiariąją madą. Auganti klimato krizės grėsmė, kartu su vis garsėjančiais moterų balsais globaliose kovose, leido ekofeminizmui atgimti naujame kontekste. Jis suvokiamas ne vien tik kaip kritika, bet ir kaip alternatyvus pasaulio suvokimo modelis. Tokios figūros kaip Greta Thunberg, Xiye Bastida ar Autumn Peltier tapo ne tik klimato aktyvistėmis, bet ir simboliniais moteriško balso atgarsiais prieš galingas sistemas. Nors jos nesivadina ekofeministėmis, jų veikla įkūnija daugelį šio judėjimo vertybių: rūpestį, atkaklumą, tarpgeneracinę atsakomybę.

 

Ekofeminizmas šiandien matomas ne tik protestuose, bet ir kultūroje – nuo meno instaliacijų, tvarios mados kolekcijų iki filmų apie moteris, ginančias Žemę. Štai režisierės Naomi Klein darbai apie klimato kapitalizmą ir moterų patirtis tampa dokumentiniais manifestais. Menas čia nėra tik išraiška, jis tampa veiksmo forma.

 

Socialinių tinklų erdvėje klesti tūkstančiai tvarumo ir moterų įgalinimo paskyrų, tinklalaidžių, edukacinių vaizdo įrašų. Tarp populiariausių – „Ecofeminist Podcast“, „The Yikes Podcast“, „Intersectional Environmentalist“ bendruomenės. Nors kai kurie kritikuoja tai kaip paviršutinišką instagramo ekologiją, tokios formos pasiekia plačias auditorijas ir tampa pirmais žingsniais į sąmoningesnį gyvenimą.

 

Svarbiausias klausimas – ar ekofeminizmas šiandien virsta realiu pokyčiu, ar tik trumpalaike socialine mada? Tyrimai rodo, kad jaunos moterys vis dažniau renkasi mažinti vartojimą, domisi žiedine ekonomika ir ekologine etika. Tai leidžia manyti, jog kalbame ne apie trumpalaikę madą, o apie naują sąmoningumo erą.

 

Kasdieniame gyvenime

 

Ekofeminizmas nėra tik teorija, jis gyvas darant kasdienius sprendimus. Nuo to, ką valgome, kaip keliaujame ar kaip auklėjame vaikus, priklauso ne tik mūsų sveikata, bet ir planetos likimas. Daugeliui moterų ekofeminizmas reiškia ne aktyvizmą gatvėse, o tylų, bet reikšmingą gyvenimo būdo pasirinkimą. Tyrimai rodo, kad moterys dažniau nei vyrai renkasi ekologišką maistą, tvarias prekes, viešąjį transportą ar net mažina vartojimą sąmoningai. Pasak 2022 m. atlikto Europos Komisijos tyrimo, net 68 % moterų mano, kad klimato kaita – rimta grėsmė jų vaikų ateičiai, ir dėl to priima konkrečius sprendimus savo gyvenime. Moterys vis dažniau dalinasi, kaip motinystė susijusi su gamta: renkasi daugkartines sauskelnes, natūralią kosmetiką, mažiau plastiko, dalinasi žiniomis apie lėtesnį, tvaresnį gyvenimą. Tokia „ekomotinystė“ – tai ne grįžimas prie senų tradicijų, o sąmoningas pasirinkimas jausti atsakomybę ne tik už vaiką, bet ir už pasaulį, kuriame jis augs.

 

Atsiranda ir vis daugiau moterų susibūrimų: nuo sėklų mainų klubų iki tvarios gyvensenos stovyklų. Tokios iniciatyvos grąžina bendrystės jausmą, kuris dažnai pamirštamas šiuolaikiniame individualistiniame pasaulyje. Ekofeminizmas čia – ne ideologija, o gyva patirtis.

 

Neapsieina be kritikos

 

Nors ekofeminizmas siūlo viliojančią ir vertybiškai turtingą pasaulėžiūrą, jis nėra tobulas. Jį lydėjo ir tebelydi nemažai kritikos – tiek iš feministinio, tiek iš ekologinio diskurso pusės. Vienas dažniausių priekaištų – kad ekofeminizmas dažnai kalba iš privilegijuotos baltaodės vakarietės perspektyvos. Jis kartais ignoruoja rasinius, ekonominius, geografinius skirtumus. Štai vidurinio sluoksnio europietė, atsisakanti plastiko, patiria visiškai kitokią ekologinę tikrovę nei Lotynų Amerikos ūkininkė. Taigi iškyla klausimas – kieno balsas dominuoja ekofeminizme?

 

Kai kurie kritikuoja dvasinį ekofeminizmą dėl tendencijos suabsoliutinti moters ryšį su gamta: esą moterys natūraliai ar instinktyviai yra arčiau žemės, ciklų, gimdymo. Toks požiūris gali atkartoti stereotipus, su kuriais kovoja pats feminizmas. Ne visos moterys jaučia ryšį su gamta ir tai irgi turėtų būti gerbiama. Kai kurie aktyvistai teigia, kad ekofeminizmas kartais per daug telkiasi į simboliką ir emocijas, o per mažai – į konkrečią politinę ir ekonominę sistemų kritiką. Kiti – kad priešingai: pernelyg ideologizuotas ir nepritaikomas realybėje. Nors kritikos netrūksta, daugelis sutinka, kad ekofeminizmas praturtino ekologinį diskursą įtraukiant socialinį teisingumą, emocijas ir alternatyvius pasaulio suvokimo būdus. Ir tai jau yra svarus indėlis.

 

Ateitis – tarp filosofijos ir veiksmų

 

Ekofeminizmas šiandien stovi ant slenksčio tarp teorijos ir praktikos. Kokia jo ateitis? Ar liks nišine ideologija, ar taps vienu iš centrinių XXI a. sąmoningumo judėjimų?

 

Vilties šviesuliai:

 
  • Jungtinių Tautų aplinkosaugos ir klimato ataskaitose vis dažniau minimos moterys kaip pokyčio variklis.
  • ES žiedinės ekonomikos gairėse įtraukiamos socialinės lygybės nuostatos – tai reiškia, kad tvarumas nebeatsiejamas nuo socialinio teisingumo.
  • Mokslo pasaulyje daugėja tyrimų apie klimato kaitos poveikį moterims ir apie lyčių vaidmenis tvarumo procesuose.
 

Ekofeminizmas gali ir toliau skleistis ne tik per manifestus ar streikus, bet ir per tūkstančius mažų kasdienių pasirinkimų. Jo stiprybė – gebėjimas keisti ne tik įstatymus, bet ir vertybes. Mūsų santykį su savimi, su gamta, su kitais žmonėmis. Galiausiai ekofeminizmas kviečia ne tik imtis veiksmų, bet ir giliai permąstyti: ką reiškia būti atsakingu žmogumi? Ką reiškia rūpintis – ne tik savimi, bet ir tuo, kas aplink? Tai tylus, bet radikalus klausimas, kurį ši filosofija palieka kiekvienam.

 

Ekofeminizmas kviečia permąstyti ne tik mūsų vaidmenį pasaulyje, bet ir pačią jėgos sampratą. Būti stipriems – tai nebūtinai valdyti ar užkariauti. Kartais stiprybė slypi gebėjime išklausyti, užauginti, saugoti. Moteriškumas šiame kontekste tampa ne stereotipu, o sąmoningu pasirinkimu – gyventi kitaip, kitaip veikti, kitaip mylėti šį pasaulį. Ką gali padaryti kiekvienas?

 
  • Rinktis mažiau vartoti.
  • Pirkti iš vietinių ūkininkų.
  • Dalintis, o ne kaupti.
  • Kalbėti apie tai, kas svarbu.
  • Sodinti, klausytis, veikti.
 

Ekofeminizmas nėra vien teorija – tai gyvenimo būdas. Galbūt būtent jis šiandien gali tapti ta tylia revoliucija, kurios mums taip reikia. Ne iš jėgos, o iš švelnumo. Ne iš baimės, o iš meilės.

 

Įdomu

 
  • 80 % klimato pabėgėlių yra moterys ir mergaitės.Klimato pokyčiai dažniausiai paveikia tas, kurios gyvena regionuose su menkai prieinamais ištekliais – daugiausia tai moterys besivystančiose šalyse.
  • Šalys, kurių parlamentuose yra daugiau moterų, dažniau ratifikuoja aplinkosaugos sutartis. Moterų skaičius politikų gretose tiesiogiai susijęs su griežtesne klimato politika.
  • Italijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad moterys tarybose efektyviau skatina atliekų rūšiavimą, ypač regionuose su mažesniu socialiniu kapitalu.
  • Emocinė sveikata susijusi su gamta. Ekofeminizmas ragina pažvelgti į gamtą ne tik kaip į resursą, bet ir kaip vidinės sveikatos šaltinį, mažinantį stresą ir gerinantį bendrą psichologinę gerovę.
  • Atkreipiamas dėmesys, kad įprasti energetikos sprendimai dažnai ignoruoja moterų poreikius, nes jų mobilumo modeliai ir namų pareigos neįtraukiami į sistemų dizainą.
  • Pasaulis kriminalizuoja klimato ir feminizmo aktyvizmą. Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas rodo, kad 17 % ekofeministinių streikų baigiasi areštu – dukart daugiau nei pasaulio vidurkis, kalbant apie protestus apskritai.
 

Autorė Jūratė Survilė