Jūratė Budriūnaitė greitai švęs 30-mečio teatre jubiliejų. Aktorė pasakoja, kad per šį laiką pasikeitė ne tik teatras, bet ir ji pati. „Atsirado daugiau ramybės ir mažiau veržimosi būtinai visur vaidinti: anksčiau galvojau, kad spektaklis be manęs tiesiog sužlugs“, – juokiasi pašnekovė.

 
Jurate Budriunaite - Sauliaus Jankausko nuotraukos

Jūratė Budriūnaitė, Sauliaus Jankausko nuotrauka.

   

Kokiuose projektuose galime jus išvysti?

 

Mano kelias arčiausiai Valstybinio Šiaulių dramos teatro. Dabar ruošiamės „Operomanijos“ projektui. Tai tarpdisciplininis teatro, šokio, muzikos, judesio projektas, kuriame nagrinėjamos temos apie dabartinį mūsų žmonių buvimą. Baimės, vienatvės, nesusikalbėjimo, netgi miesto tema. Projektą režisuoja mano kurso draugas, vilnietis Darius Gumauskas. Kai drauge baigėme LMTA kursą pas V. Bagdoną ir D. Tamulevičiūtę, visa grupelė buvome išsiųsti darbuotis į Šiaulius, bet Darius grįžo atgal į Vilnių, pas O. Koršunovą. Naujame projekte jis ir sumanė panagrinėti, kodėl vieni atsiduria kažkur ir prigyja, susigyvena su miesto atmosfera, žmonių energetiniu srautu, o kiti nuo paryčių stovi prie lango, nes kažkur kitur kviečia vidinis šauksmas. Žmogui kartais sunku suprasti, kas neramina – ar tai vidinis nerimas, ar aplinkybės. Gal reikia keisti gyvenamąją vietą arba profesiją? Apie tai ir daugiau savo skauduliukų pasakosime 10 skirtingo amžiaus aktorių, o mūsų istorijas perskirs šokis, muzika.

 

Regis, teatras įgauna vis įdomesnių formų, inovatyvių sprendimų?

 

Taip, ir tai džiugina. Šią vasarą Valstybinis Šiaulių dramos teatras rengia jau trečiąjį festivalį miesto erdvėse – „Teatrodromą“. Dauguma spektaklių nemokami, rengiami įvairiose lokacijose po atviru dangumi, kas dažnai daroma ir kituose Europos miestuose. Smagu, kad atsikratoma įsisenėjusio įsitikinimo, jog teatrui būtinas stogas. Labai džiaugiuosi kasmet vyksiančiais koncertais, kurių amfiteatrui sukurti pakanka šiaudų ritinių. Gamta daug duoda: klausaisi muzikos, užverti galvą, o ten – žydras dangus arba žvaigždės. Tokia sintezė dar daugiau pajautų sukelia žmogui. Pastebiu, kad nebeliko takoskyros tarp kaimų, miestų, didmiesčių, visur vyksta gražios miestų šventės, kur sukasi vietinės kapelos, kviečiami garsiausi muzikantai. Džiaugiuosi, kad ir pati su šeimyna galiu muzikuoti ar vesti miesto šventes.

 

Nuo ko labiausiai priklauso, ar pačiam aktoriui bus įdomu dirbti projekte?

 

Nuo to, kiek pats esi atviras tuo metu. Tik atrodo, kad aktoriai labai laisvi žmonės, bet kiekvienas linkęs kažką žmogiško savyje užslėpti, užkišti po devyniais užraktais, ypač jei tema liečia asmeniškai. Sunku pripažinti sau ir garsiai skleisti žinutę, kad, pavyzdžiu, susidūrei su priklausomybe, nes visuomenė dar turi truputį akmenų rankose ir gali juos paleisti.

 

Esate sukūrusi dešimtis skirtingų moterų vaidmenų. Ar kažkuris įsiminė labiau už kitus?

 

Kol jaunas, labai užsipildai dramaturgija, giliniesi į tekstą, nagrinėji daugiau autoriaus kūrybos. Vaidindamas pasitelki fantaziją, kur neturi patirties. Labai patiko H. Ibseno „Nora“, kurią režisavo Sigitas Račkis. Už šį vaidmenį pelniau „Geriausią moters vaidmenį“ profesionaliųjų teatrų festivalyje Rokiškyje „Teatro genas“. Nora buvo ištekėjusi ir turėjo tris vaikus (aš tuo metu šeimos dar nebuvau sukūrusi). Vyrui susirgus ji slapta pasiskolino pinigų iš tėvo, kad išsiųstų gydytis. Nors išgelbėjo jo gyvybę, bet santuokos ne – vyras niekada neatleido apgaulės, kol galiausiai Nora paliko šeimą. Turėjau laimę šį spektaklį vaidinti daugelį metų ir vis keitėsi mano suvokimas, kaip Nora turėtų elgtis ir reaguoti tam tikrose situacijose. Pamačiau, kiek daug neteisingai suvaidintų dalykų, bet S. Račkis sakė, kad su dabartine patirtimi taip nedegtų akys ir neplaktų širdis, juk nežinomybė mus labai veikia. Nuvažiuoji į miestą pirmą kartą – vaizdas už kiekvieno gatvelės kampo atima žadą, o jei vaikščiotum -nioliktą kartą, nebebūtų tiek ištiktukų. Manau, kad atradimo džiaugsmas itin svarbus.

 

Ar labai skiriasi gyvenimiška Jūratė nuo sceninės Jūratės?

 

Scenoje esu linkusi save permainyti, keistis, nesu tokia įdomi, kad išėjusi kaip Jūratė visus pavergčiau. Tiesa, dabartiniame teatre daug panašumo į kiną: stengiamasi nepadauginti, nepervaidinti. Nebėra to patoso, kad balsas pasiektų dvyliktą eilę. Geriau pakabinama keletas mikrofonų, kad aktorius kuo nuoširdžiau, žemiškiau, jautriau kalbėtų, kad žiūrovas jaustų, jog tas gyvenimas scenoje yra tikras, net jei pjesė parašyta prieš šimtą metų.

 

Per pastaruosius metus teatras labai pasikeitė, kasmet atsiranda naujovių. Kažkada didžiulis dalykas buvo sceniniai kostiumai, o dabar vaidinama beveik su laisvalaikio rūbais, sportiniais bateliais, beisbolo kepuraitėmis. Turbūt, kad jaunimui labiau surezonuotų. Mano paauglę tie senoviniai krinolino kostiumai irgi verčia pakelti antakį (šypteli).

 

Režisieriai anksčiau rinkdavosi jaunus aktorius, kurie vaidino ir jaunus, ir senus, ir luošus, o dabar ieško realių atitikmenų, pavyzdžiui, pasirenka vyresnės kartos aktorių, o ne nugrimuoja jauną.

 

Ar bėgant metams keičiasi savęs ir pasaulio suvokimas?

 

Ramiau į viską reaguoju. Atrodo, kad užlipu ant kalno ir žiūriu į apačią. Suvokiu, kad ir tai praeis. Nelieka sumaišties ir beprotiško tempo. Jauniems žmonėms labai sunku: visi su paskolomis, dirba keliuose darbuose, o aš savo amžiuje jau kažką vis tiek esu užgyvenusi. Jau ką prisidirbau, tas ir liko manyje, kaip rievė medyje, taip ir vaikštau su juokingomis, netikusiomis istorijomis. Skūros į kitą pusę neišversiu ir tikrai nebebūsiu jauna (šypsosi). Ką galiu, tai stengtis rūpintis fizine ir psichine sveikata, išlaikyti moteriškumą.

 

Truputėlį aprimo mano aktorinės ambicijos teatre. Kai esi jaunas, nori dalyvauti visose premjerose. Jei pamatai, kad išeis spektaklis be tavęs, galvoji: „Taigi jūs be manęs pražūsit!“ (juokiasi). Dabar ramiai žiūriu ir visai nebijau pasakyti, kad kai kuriuose šiuolaikiškuose pastatymuose net džiaugiuosi nesudalyvavusi. Ne viskas patinka, kad vyksta teatre.

 

Kokie spektakliai jūsų nežavi?

 

Pastebiu, kad vyresnės kartos režisieriai tarsi nustumiami į šalį, nes su jų kūryba „viskas aišku“, ir plačiai atveriamas kelias naujosios kartos režisierių eksperimentams. Deja, neretai tie eksperimentiniai spektakliai greitai pradingsta. Manau, nepasiseka, nes eksperimentuojama vien dėl eksperimento, be jokio žavesio. Taip pat kartais jauni režisieriai pasižymi neužtarnauta arogancija, galvoja, kad atvažiuos į Šiaulius ar kokį miestelį ir nustebins žiūrovus, nes kažko neturime, bet dabar žiūrovai labai išmintingi. Turime tiek pažintinių takelių: lankome paskaitas, keliaujame, naudojamės internetu, kad neliko skirtumo tarp Lietuvos ir kitų šalių, tarp didmiesčių ir kaimų.

 

Dar nagrinėjamos tarsi šeštas pirštas primestos temos. Pavyzdžiui, spektakliai apie narkomaniją. Jos neišgydysi spektakliu, reikalingi specialistai. O jei su priklausomybe susiduriantis žmogus dar pažiūrės spektaklį, kuriame jokios šviesos, tai visai duobėje atsidurs. Kaip bebūtų, teatras siejamas su šviesos spinduliu, o jei žiūri spektaklį, kuris prasideda problema, o baigiasi dar didesnėmis trimis problemomis, tada aš nesuprantu teatro paskirties. Juk žmogus nori rasti išeitį, jeigu jo širdis kviečia ateiti pažiūrėti. Tad temas reikėtų rinktis atsakingiau, ypač kai yra nesenstančių temų, pavyzdžiui, meilė, vyro ir moters santykiai, kurie šiandien, kai žmonės skiriasi dėl kiekvienos smulkmenos, itin aktualūs.

 

Užsiminėte apie rūpestį fizine ir emocine sveikata. Kaip tą darote?

 

Svarbu nepasimesti savo amžiuje ir nevaidinti jaunesnės, nei pase parašyta (šypsosi). Kartais moterys labai bijo raukšlelių. Man 52 metai ir, aišku, organizme viskas keičiasi. Normalu, kad gresia ir menopauzė, kaip visoms kitoms. Pastebiu raukšlių ant veido, rankų, bet jos mano. Ar galiu jas mažiau mylėti už gerą širdį ar gražų žvilgsnį? Man atrodo, grožiui labai padeda humoras, o šiaip reikia kruopščiai nuvalyti veidą, kitaip jokios priemonės giliau pirmojo sluoksnio neprasiskverbs, tik pablizgins paviršių. Naudingi valymai deguonimi, gintaro rūgštimi, biorevitalizacija, kobido masažai. Svarbiausia – judinti veido raumenis, mimikuoti, dėl to aktoriai atrodo 10 metų jaunesni! Kiekvieną vakarą darausi veido masažus, tepuosi kremais.

 

Rytais sumaišau kavos tirščius su medumi, citrinos sultimis, soda, ir tuo mišiniu šiurkščia pirštine nušveičiu kūną – puikiai po nakties pašalina atsiskyrusias odos ląsteles, suaktyvina limfą, pamaitina odą. Plaukus gerai skalauti ryžių nuoviru, anksčiau mėgdavau su dilgėlėmis, ajerais. Pastebiu, kad daugelis vėl grįžta prie natūralių priemonių.

 

Kas padeda išsaugoti moteriškumą?

 

Kasmet birželio 20 d. vykstu į dešimties dienų stovyklą moterims Šimonių girioje. Atliekame tradicines vasaros saulėgrįžos apeigas, žoliaujame (gamtoje nėra blogos žolės, kiekviena reikalinga). Stovyklos vedlės padedamos kiekvieną dieną paskiriame vis kitai stichijai, basomis stovime ant samanų – ypatinga patirtis, tarsi jauti visus sluoksnius po žeme… Stovykla skirta ne tam, kad taptum išmintingesnė, bet kad nepamirštum, iš kur atėjai. Visa gamta yra mumyse, ypač moteryse, ne veltui mums duota laimė į pasaulį atvesti kitą žmogų. Per tas dienas visko būna: ir apsivalai, ir dūmai per kaminą rūksta, bet grįžti kitokia. Dukra man sako, kad išgražėjusi, o tas grožis – išlaisvėjimas. Net kalba sulėtėja, nebeskubini kitų, nevadovauji, viskas ramiai. Atrodo, kad paleidęs miesto tempą vėl prisiderini prie visatos ritmo, tokio, kuriuo ir turėtum gyventi.

 

Autorė Laima Samulė