Kėdainių rajone gyvenanti jauna mama Agnė Bausienė yra ko gero viena produktyviausių rašytojų Lietuvoje. Per kelerius metus ji sukūrė net keliolika aistringų meilės romanų. Greičiausiai parašyta knyga – vos per savaitę. Tiesa, rekordų rašytoja nesivaiko. „Tiesiog stengiuosi ant popieriaus išlieti visas susikaupusias mintis, kad nė viena nepasimestų ir neliktų pamiršta“, – sako pašnekovė.

 
22-08-30_15-09-30-901

Agnė Bausienė

Kada ir kaip savyje atradote rašytojos gyslelę?

   

Kažką rašinėti savo malonumui pradėjau dar 10–11 klasėje. Pradėjau kurtį paauglišką romaną, nes viduje kirbėjo noras kažką parašyti, papasakoti. Tačiau tas rankraštis dienos šviesos taip ir neišvydo. Ir tikrai neišvys. Nors jį turiu savo kompiuteryje, saugau kaip kokį artefaktą – priminimą, nuo ko viskas prasidėjo, man net nenutuokiant iki ko viskas išsirutulios. Tačiau pirmąjį, tikrąjį rankraštį, kuris vėliau tapo pirmąja mano knyga „Tarnybinis romanas“, parašiau jau gimus dukrai. Pamenu, ji daug miegodavo, o aš sėdėdavau šalia, saugodavau jos miegą. Pamaniau, kad galėčiau ką nors tuo metu ir nuveikti. Tad pradėjau rašyti, be jokios intencijos, kad tai kažkada taps tikra knyga.

 

Kodėl pasirinkote rašyti būtent meilės romanus?

   

Meilės romanai man atrodo kaip tobulas pabėgimas nuo rutinos, blogos nuotaikos, susikaupusių rūpesčių gyvenime. Pati labai mėgstu tokius skaityti, nors pripažinsiu, pradėjus rašyti, skaitau vis mažiau. Nėra nei laiko, nei norisi netyčia ką nors nukopijuoti. Tad dabar skaitau labai mažai.

 

Kuo išskirtinis yra „dark romance“ stilius, kuriuo dabar kuriate? Kodėl jis toks populiarus visame pasaulyje?

   

„Dark romance“, į kurį šiais metais bandau žengti, stipresnis, aštresnėmis emocijomis. Manau, kad ten vyrai įdomesni, nei paprastame romane, jie linkę peržengti ribas, jie stiprūs, pavojingi, bet ir žavūs, bei erotiški. Iš jų galima tikėtis kur kas daugiau, nei iš paprasto romano vyro. Manau ir dabartinėms moterims reikia aštresnių pojūčių skaitant knygas. Juk paprastoje meilės istorijoje jau viskas papasakota, viskas apkalbėta. Manau, reikia plaukti į naujus vandenis ir tyrinėti tai, kas dar mažai paliesta. O ir man, kaip rašytojai, kuriant šiek tiek kitokias knygas, atsiveria naujos galimybės, nauji scenarijai. Taip ir fantazuoti tampa lengviau.

 

Kuo jums pačiai įdomus toks žanras? Ar nuo pradžių tikėjotės, kad skaitytojos pamėgs jūsų knygas?

   

Tai kažkas naujo, kažkas nepaliesto. Toks žanras mane žavi tuo, kad lygiai taip pat, kaip skaitytojams įdomu skaityti kažką naujo, man įdomu rašyti. Aš lygiai taip pat kartais nežinau kaip pasibaigs istorija ir kur mane nuves patys veikėjai. Be to, mane nuo pat pradžių domino knygos su aštresniais pojūčiais. Šis stilius leidžia tai labiau paliesti. Pripažinsiu, kai leidykla sutiko leisti mano pirmąją knygą, po visos euforijos ir laimės, atėjo abejonės. O jei niekas neskaitys? O jei niekas nepirks? Jei iš mano knygos pasijuoks?  Buvo tikrai daug abejonių. Jų būna ir dabar, beveik su kiekviena knyga. Bet stengiuosi jas nuvyti į šalį, nes yra kas skaito ir kam patinka. Sulig kiekviena knyga ištikimų gerbėjų ratas vis auga. Dėl to labai džiaugiuosi.

 

472038010_1708835983177615_7928635177748412848_n (1) (1)Esate itin produktyvi rašytoja – per kelerius metus keliolika knygų. Iš kur tiek idėjų?

   

Idėjos ateina pačios savaime. Dažniausiai rašant vieną knygą, galvoje jau sukasi kitos scenarijus. Tuomet tampa labai sunku nepalikti pusiau parašyto rankraščio ir nepradėti naujos, kuri, atrodo, net spirga galvoje. Šiemet yra buvę ir taip, kad vienu metu rašiau keturias knygas. Bet su jomis jau baigta. Dabar stengiuosi savęs į tokias keblias situacijas nebeįstumti ir rašau po vieną rankraštį (nors net šiuo metu dirbu prie dviejų, tad mano pastangos ne visai vaisingos). Tikiuosi, šiemet pagerinti savo metų rekordą. Norėčiau per metus išleisti bent penkias knygas. Rankraščiai jau laukia eilėje leidykloje, tad laikau sukryžiavusi pirštus, kad pavyktų suspėti išleisti. Tiesa, tuoj pasirodys dviejų dalių naujausia mano istorija „Tu priklausai man“ ir „Aš priklausau tau“, su kuria ir pradėsiu savo „dark romance erą“ (šypsosi).

 

Kaip atrodo jūsų rašymas? Ar turite susikūrusi tam tikrą rutiną, nusprendusi kiek puslapių kasdien rašysite, ar laukiate, kol aplankys įkvėpimas?

   

Mano rašymas atrodo labai paprastai. Jokių ritualų, jokio specialaus pasiruošimo. Tiesiog kompiuteris, kartais arbatos ar kavos puodelis ir tyla. Rašau vakarais, kai vaikai miega, arba kai jie būna darželyje. Anksčiau turėdavau dienos tikslą, tarkim, parašyti bent jau tūkstantį žodžių, bet šiemet kažkaip viskas kitaip. Šiemet pirštai patys juda ir jokių tikslų nereikia. Rašau daug ir kiekvieną dieną. Rašymas man šiuo metu kaip darbas. Vaikai į darželį, o aš prie kompiuterio. Gal dėl to ir knygos viena po kitos gimsta. Buvo ir taip, kad per dieną parašiau keturiolika tūkstančių žodžių (trečdalis mano knygos apimties), o kitą dieną permetusi akimis supratau, kad man niekas nepatinka ir viską ištrynusi pradėjau iš naujo. Anksčiau laukdavau įkvėpimo, mūzos, kaip aš sakau. Bet šiemet ji laukia manęs, kol turėsiu laiko prisėsti rašyti (šypteli).

 

Kas rašymo procese yra sudėtingiausia?

   

Neabejotinai yra keli sunkiausi dalykai. Pirmiausia, dažnai užtrunku galvodama veikėjų vardus. Nesinori kartotų tų pačių vardų, bet kartais būna ir taip, kad tenka. Atrodo, sugalvoji veikėją ir jam tinka tik tam tikras vardas, kurį jau buvau kažkur naudojusi, tad tenka ieškoti kito, arba tiesiog pasikartoti. Dar sunku rašyti tampa knygos viduryje. Nes pradėti naują knygą ir užbaigti rašomą visuomet būna labai įdomu ir smagu. O pats sunkiausias procesas, greičiausiai, yra redagavimas. Kai jau pabaigi rašyti, atrodo, galėtum pradėti naują knygą, bet visuomet perskaitau parašytą rankraštį, redaguoju, ištrinu, parašau ko trūksta, gaudau logines, gramatines klaidas. Kartais tas procesas trunka ilgiau, nei parašyti visą knygą.

 

Kokią knygą rašėte ilgiausiai/trumpiausiai?

   

Kurią rašiau ilgiausiai, tikrai negaliu pasakyti, nes stengiuosi nepalikti nepradėtų rankraščių per ilgai. Tuomet „atšalu“ tai knygai ir galiu jos niekada nebepabaigti. Bet jei taip, tai gal porą mėnesių. Prie vienos knygos tiek užtrukti man jau labai ilgai. O greičiausiai buvo parašyta fantastinės trilogijos trečioji dalis „Pranašystė“. Ją parašiau per 7 dienas, tačiau šiemet, neskaičiavau, bet manau, esu parašiusi ir per šiek tiek greičiau. Tiesa, nebesiorientuoju į greitį ir juo tikrai nesiskundžiu. Tiesiog stengiuosi ant popieriaus išlieti visas susikaupusias mintis, kad nė viena nepasimestų ir neliktų pamiršta.

 

Kokie vyro ir moters paveikslai jūsų knygose? Ar jų charakteristikos kartojasi, ar kaskart viskas kitaip?

   

Na, kiekvienąkart visiškai skirtingų asmenybių tikrai neprigalvosi, kai parašytų istorijų jau tiek daug, bet stengiuosi, kad kiekvienas veikėjas būtų savitas. Kadangi pradėjau rašyti „dark romance“, mano aprašomi vyrai pavojingi, įtakingi, drąsūs, pasitikintys savimi. Kartais ir vieną kitą traumą jiems sugalvoju, kad būtų įdomiau skaityti, juos narplioti. O moterys – smalsios, provokuojančios, trokštančios nuotykių. Stengiuosi, kad veikėjų dinamika būtų įdomi, kad vienas kitą kažkaip papildytų.

 

Kiek pati esate artima/tolima savo herojėms? Kas jus vienija ir skiria?

   

Daugiausia, kas gali būti artima, tai vienas kitas hobis, ar kokia charakterio savybė, bet ne daugiau. Nemėgstu ir nerašau nei apie save, nei apie žmones iš savo aplinkos. Nesiremiu jais. Nenorėčiau, kad mano aplinkos žmonės pradėtų bijoti su manimi bendrauti, kad netyčia neatsidurtų knygoje kaip blogiečiai (juokiasi). Galbūt kas gali vienyti mane ir herojes, yra tai, kad ir aš norėčiau sutikti tokį vyrą, apie kuriuos rašau knygose (šypsosi).

 

Ar skaitote atsiliepimus, komentarus apie savo knygas? Kaip reaguojate į kritiką?

   

Atsiliepimus dažniausiai skaitau išėjus naujai knygai, kad pažiūrėčiau kaip ją priėmė skaitytojai. Bet tuo ir pasibaigia mano komentarų sekimas. Aš mieliau rašysiu kitą istoriją, nei medžiosiu atsiliepimus. O dėl kritikos – jei ji pagrįsta, kultūringa, priimu labai teigiamai. Kritika leidžia augti, pasisemti naujų minčių, pažiūrėti ką galėjau padaryti kitaip. Tačiau bėda ta, kad beveik visa kritika yra neišsami. Tik knygų apžvalgininkai labai išsamiai išdėsto savo nuomonę, įspūdžius ir vienas kitas skaitytojas.

 

Ką dar veikiate gyvenime?

   

Šiuo metu gyvenu labai ramų, ūkišką gyvenimą. Auginu vaikus, rašau knygas, užsiimu rankdarbiais (labai mėgstu nerti vąšeliu, esu nunėrusi ne vieną žaislą vaikams), prižiūriu namus, užsiimu daržininkyste (juk prasideda daržų sezonas), auginu viščiukus (pirmą kartą perinau inkubatoriuje iš kiaušinių!) ir mėgaujuosi gyvenimu. Būčiau visai nieko prieš taip gyventi ir toliau (šypteli).

 

Autorius Laima Samulė