Naktinis dangus visada buvo susidomėjimo objektu, mat akimis (ne)matomi dangaus kūnai kėlė vis daugiau klausimų. Tobulėjant įvairioms technologijoms, XX a. tapo įmanoma į kosmosą siųsti mašinas, gyvūnus, o paskui ir žmones. Prasidėjo kosmoso lenktynės. Ar nugalėtojais taps visi?

 

Cape,Canaveral,,Florida,,Usa,-,Aug,6,,2019:,Recreation,OfPirmasis žvilgsnis į dangų

 

Manoma, kad pirmąjį teleskopą, per kurį žvilgsnis į dangų pasidarė aiškesnis, 1608 m. išrado Nyderlandų akinių gamintojas Hansas Lippershey. Vos po metų tokį teleskopą astronomijoje patobulino italų fizikas ir astronomas Galilėjas Galilėjus. Po beveik šešių dešimtmečių anglų fizikas ir matematikas Izaokas Niutonas sukūrė dar pranašesnį teleskopą, kuris leido pamatyti anksčiau neregėtų dalykų: Mėnulio kalnus, pagrindinius Jupiterio ir Saturno palydovus, Saturno žiedus, kometų, asteroidų, Uraną ir Neptūną. 1990 m. paleistas astronomo Edwino Hubble‘o vardu pavadintas Hablo kosminis teleskopas dar daugiau pakeitė žmonijos suvokimą apie kosmosą, 2022 m. gruodžio 1 d. aptiktos 5284 patvirtintos egzoplanetos. Skaičiuojama, kad Paukščių Take yra 100–400 mlrd. žvaigždžių ir daugiau nei 100 mlrd. planetų. Manoma, kad visatoje, kurią galima pamatyti turimais prietaisais, yra mažiausiai 2 trilijonai galaktikų. Penkios „Space Shuttle“ misijos pataisė, atnaujino ir pakeitė Hablo teleskopo sistemas. Tikimasi, kad jis dar veiks iki 2030–2040 m.

 

Kas pasirodys geriau?

 

Nors galimybė tyrinėti kosmosą jau seniai jaudino žmoniją, XX–XXI pr. tik šalių vyriausybės galėjo sau leisti didžiules žmonių ir kosminių laivų paleidimo išlaidas. Pavieniams dangumi susidomėjusiems verslininkams tai buvo neįkandama idėja, nors ir verta išlaidų. Be abejonės, greitai daugelio šalių mokslininkai suprato, kad kosmoso tyrinėjimai turi tarnauti platiems interesams. Todėl šalių vyriausybių finansuojamos kosminės programos didino mokslininkų ir visuomenės žinias apie mūsų planetos praeitį bei ateitį. Tiek JAV civilinė, tiek sovietų kosmoso programa vykdyta daugiausia apmokant karinių oro pajėgų pilotus kaip astronautus. 1957 m. spalio 4 d. prasidėjo tikros kosmoso lenktynės, kai sovietai, rungtyniaudami su JAV šaltojo karo metu, į kosmosą paleido pirmąjį dirbtinį palydovą „Sputnik 1“. Po ketverių metų, 1961 m. balandžio 12 d., rusų leitenantas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju žmogumi, skriejusiu aplink Žemę su „Vostok 1“ kosminiu laivu. Už jį nešusią raketą, pavadintą „R7“, buvo atsakingas jos kūrėjas Sergejus Koroliovas. J. Gagarino skrydis truko 108 min., leitenantas pasiekė 327 km aukštį. „Sputnik“ paleidimas perkėlė šaltąjį karą į kitą sritį – kosmosą. Šios lenktynės vyko dėl prestižo ir garbės, nesureikšminant beprasmių žūčių. Keletą metų šios dvi supervalstybės konkuravo kurdamos tarpžemynines balistines raketas, kurios gabentų branduolinius ginklus tarp žemynų. „Sputnik“ palydovas, nešamas „R7“ raketos, iš radijo siųstuvo siuntė garso signalus. Pasiekęs kosmosą, „Sputnik“ aplink Žemę apskriejo per 96 min. Radijo pyptelėjimai pasiekė Žemę, kai palydovas praskriejo virš galvos, todėl žmonės visame pasaulyje žinojo, kad „Sputnik“ tikrai orbitoje. Šis pasirodymas buvo išties didelis reputacinis smūgis JAV, nes tuo metu SSRS viršijo visus Amerikos kosmoso pajėgumus.

 

Tiesa, tikrosios kosmoso lenktynių ištakos prasidėjo prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Tuo metu Vokietija buvo pasaulinė raketų technologijų lyderė, sukūrusi „V2“ – pirmąją veikiančią ilgo nuotolio raketą. Šis karo ginklas pastūmėjo JAV ir SSRS kosmoso tyrinėjimo pastangas, parodydamas dvigubą raketų technologijos prigimtį. Prieš paleidžiant „Sputnik“, JAV ieškojo palydovų paleidimo būdų, tačiau ne viskas klostėsi, kaip norėta. Jungtinės Valstijos du kartus nesėkmingai bandė paleisti palydovą į kosmosą. 1958 m. sausio 31 d. tai padaryti pavyko, kai pakėlė palydovą „Explorer“ į kosmosą. 1961 m. Alanas Shepardas tapo pirmuoju amerikiečiu, išskridusiu į kosmosą. 1962 m. vasario 20 d. Johno Glenno istorinis skrydis jį įrašė į istorijos vadovėlius, jis tapo pirmuoju amerikiečiu, skriejusiu aplink Žemę.

 

Gyvenimą pakeitę žingsniai

 

Nuleisti žmogų Mėnulyje ir saugiai grąžinti jį į Žemę per dešimtmetį buvo JAV nacionalinis tikslas, kurį 1961 m. iškėlė prezidentas Johnas F. Kennedy. Iki 1960-ųjų nepilotuojami erdvėlaiviai fotografavo ir tyrinėjo Mėnulį, kol galiausiai astronautai galėjo nusileisti. 1969 m. liepos 20-ąją astronautas Neilas Armstrongas savo kojomis palietė Mėnulio paviršių. Nuo tada viskas, ką iki tol žinojo žmonija, pasikeitė. Iki 1972-ųjų Mėnulį tyrinėti išsiųstos šešios „Apollo“ misijos. 8-ojo dešimtmečio pradžioje orbitiniai ryšių ir navigacijos palydovai tapo naudojami kasdien, o erdvėlaivis „Mariner“ skriejo aplink Marso paviršių. Dešimtmečio pabaigoje erdvėlaivis „Voyager“ tyrėjams atsiuntė išsamius Jupiterio palydovų ir Saturno žiedų vaizdus. 9-ajame dešimtmetyje palydovinis ryšys jau gebėjo perduoti televizijos programas, o žmonės galėjo priimti palydovo signalus savo namų antenose. Nepaisant lengvesnės kasdienybės, netrūko ir svarbių atradimų. Palydovai aptiko ozono skylę virš Antarktidos, tiksliai nustatė miškų gaisrus ir atsiuntė 1986 m. Černobylio atominės elektrinės katastrofos nuotraukas. Astronominiai palydovai rado naujų žvaigždžių ir suteikė dar geresnių galimybių žvelgti į kosmoso platybes.

 

Tyrinėjimų ateitis

 

1984–1993 m. suprojektuota ir Žemės orbitoje įkurta Tarptautinė kosminė stotis, prie kurios statybų prisidėjo penkios kosmoso agentūros: NASA (JAV), „Roscosmos“ (Rusija), ESA (Europa), JAXA (Japonija) ir CSA (Kanada). Ši aukšto lygio laboratorija ilgainiui tapo bendradarbiavimo tyrinėjant kosmosą simboliu. Stotis buvo nuolat užimta nuo pirmosios ekspedicijos atvykimo 2000 m. lapkritį. Ją aplankė astronautai, kosmonautai ir kosmoso turistai iš 17 skirtingų tautų.

 

Nacionalinės ir privačios organizacijos toliau planuoja tyrinėjimo misijas, kurių tikslas – gauti naujos informacijos apie Saulės sistemą. NASA siekia 2030-aisiais nusiųsti žmonių į Raudonąją planetą – Marsą. Manoma, kad kosmoso kolonizacija – priemonė užtikrinti žmonijos civilizacijos išlikimą užklupus kataklizmams. Kitų planetų kolonizavimas padidintų išgyvenimo tikimybę. Papildomų išteklių, kuriuos galima išgauti kosmose, prieinamumas taip pat išplėstų žmonių galimybes ir būtų labai naudingas visuomenei. Panaudojus šiuos išteklius ir perkėlus taršias pramonės šakas į kosmosą, pavyktų sumažinti išmetamų teršalų kiekį Žemėje ir galiausiai rasti švaresnių energijos šaltinių. Marsaeigis „Curiosity“, automobilio dydžio robotas, surinko radiacijos duomenis, kad apsaugotų astronautus, o „Mars 2020 Rover“ tiria deguonies ir kitų Marso išteklių prieinamumą. Tyrėjai siekia Marse įkurti mokslinius forpostus, o vėliau sudaryti sąlygas nuolatinėms gyvenvietėms. Kol kas fiziniai tyrinėjimai už Saulės sistemos ribų artimiausioje ateityje bus atliekami padedant robotams.

 

Autorius Monika Budnikienė