Sakoma, kad šeimos nepasirinksime. Nors iš artimųjų tikimės palaikymo, priėmimo ir gerų santykių, gyvenime nutinka taip, jog nuo vaikystės tenka susidurti su toksišku elgesiu. Psichologė pasakoja apie žalą ir taktikas, kaip atsiriboti nuo neigiamo poveikio.

 

Konsultuoja

Psichologė-psichoterapeutė Jelena Lukoševičienė 

 

Skausmingas palikimasProblems,And,Conflict,In,Family,,Fight,And,Arguing,,Quarreling,Over

 

„Toksiškų tėvų elgesys palieka traumą, kuri jaučiama ir suaugus. Tokie žmonės prisiima kaltę dėl prasto aplinkinių elgesio, būdinga perdėta atsakomybė ar gėda. Tačiau problemos esmė – ne vaikai, o jų tėvai. Suaugusieji, nesuprasdami ir neįsisąmonindami, traumuoja savo vaikus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Užaugus atžaloms tėvų elgesys nepasikeičia, todėl veikia santykį su artimaisiais“, – sako psichologė-psichoterapeutė Jelena Lukoševičienė. Toksiško elgesio amplitudė labai plati. Tėvai gali būti kritiški, reikalauja dėmesio, neleidžia reikšti neigiamų emocijų, ignoruoja sveikas ribas, verčia jaustis atsakingiems už jų laimę, kontroliuoja, neklysta, žemina, elgiasi neadekvačiai, geria, smurtauja.

 

„Tėvai pateikia kontrolę kaip rūpestį ir atsargumą, tačiau esmė ta, kad labiau baiminasi ne dėl vaikų, o dėl savęs. Bijo būti nereikalingi, todėl daro viską, kad vaikas priklausytų tik nuo jų, pabrėždami, kaip stengiasi ir be galo myli. Tokie tėvai pasirengę pasiaukoti iš baimės, kad praras santykį su vaikais. Dažnai bando manipuliuoti įvairiais mandagiais prašymais ir per kaltę“, – pabrėžia specialistė. Vaikams išsivysto perdėtas atsakomybės ir pareigos tėvams jausmas. Jie užauga perdėtai nerimastingi ir jaučiasi tarsi nuolat turėtų nugalėti sunkumus. Pavyzdžiui, jei mama kartoja, kad bijo keliauti lėktuvu, įvaro baimę ir dukrai. Kai tėvai lygina vaikus tarpusavyje ar su kitais giminaičiais, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Tokie žmonės visą gyvenimą bando įrodyti savo privalumus.“

 

Ne ką lengviau augti narcisistinėje šeimoje. „Toksiški tėvai teisia už nepaklusnumą, žemina, menkina savivertę, moko tapti tobulu. Tokie neklystantys tėvai tarsi nori idealizuoti viską, kas vyksta vaiko gyvenime. Atžalos tiki tėvų tobulumu ir dažnai kaltina save dėl visko, kas nutinka nemalonaus. Ieškoma priežasčių pateisinti toksišką tėvų elgesį. Net suaugęs žmogus bus šventai įsitikinęs, kad mama mušė norėdama gero, auklėdama, kad jis suprastų, kaip prasikalto ir kaip elgtis netinka“, – teigia J. Lukoševičienė. Yra tėvų, kurie žemina ir nuolat įžeidinėja vaikus per kritiką be jokio pagrindo. Toksiškas elgesys griauna savivertę. Pavyzdžiui, tėvas tikisi, kad sūnus pasieks aukštumų tam tikroje srityje, o jeigu nepasiseka, visuomet šaiposi ir kritikuoja. Dažni menkinimai (nevykėlis, kvailys), žeminantys pasakymai („Geriau būtum net negimęs“).

 

Kartais šeimoje tėvai ir vaikai pasikeičia vaidmenimis. „Suaugusieji elgiasi neadekvačiai, kaip bejėgiai ir neatsakingi mažamečiai. Tuomet jų vaikai tampa tėvais sau, seserims ar broliams, netgi mamai ir tėvui. Jie tarsi užauga be vaikystės. Dažnai kaltina save, jei nepasisekė išlyginti rūbelio sesei ar pagaminti pusryčių mamai. Vaikas užauga be emocinio palaikymo, todėl vyresniame amžiuje gali turėti problemų dėl savęs suvokimo, nežino, ko nori iš artimų santykių ir gyvenimo“, – pasakoja psichologė.

 

Priklausomybė paliečia visus šeimos narius. Jei geria vienas iš tėvų, vystosi kopriklausomybė. Vaikui diegiama, kad negalima išduoti šeimos paslapčių. Vaikystėje lydi įtampa ir baimė atskleisti tiesą. Vaikas mato, kad aplinkiniai rūpinasi geriančiu asmeniu, todėl tampa lyg nematomas, nuolat jaučia kaltę. Užauga vieniši žmonės, kurie nesugeba užmegzti ir kurti artimų santykių, kenčia nuo įtarinėjimų. Dėl emocinio skausmo baimės vengia draugystės, partnerystės ir gilesnių jausmų.

 

„Smurtaujantys tėvai auklėja fizine jėga, kuri yra vienintelė priemonė pykčiui ar kitoms problemoms malšinti. „Vaikas, atsidūręs agresoriaus rankose, jaučiasi nusivylęs ir bejėgis. Pradeda nekęsti savęs, jaučia nuolatinį pyktį“, – priduria J. Lukoševičienė.

 

Atsigręžti į save

 

Daugelis suaugę intuityviai ar sąmoningai vengia artimųjų, kurie elgiasi toksiškai, tačiau būna situacijų, kai tenka bendrauti. „Rekomenduoju nustatyti ir aiškiai išreikšti, kur yra ribos ir asmeninės teisės. Reikia būti tvirtiems, ryžtingiems ir nuosekliems. Kaip tai padaryti? Pirmiausia įsisąmoninti savo esmines teises“, – pataria psichologė. Pagrindinės nuostatos yra šios:

 
  •  Aš turiu teisę būti, kas esu, ir apginti save.
  •  Aš esu vertas pagarbaus ir oraus elgesio.
  •  Aš turiu teisę visų pirma pasirūpinti savimi.
  •  Aš turiu teisę parodyti, ką jaučiu ir galvoju, jei sykiu neaiškinu kitiems, kas jiems turėtų būti gera.
  •  Aš priimu savo teisę būti netobulam be kaltės.
  •  Niekas neturi man galios sakyti, ką turėčiau jausti, galvoti ar daryti.
  •  Jei ginsiu save, turėsiu daugiau drąsos ir būsiu laimingesnis.
  •  Man tikrai pasiseks per ilgesnį laiką.
 

Pasak J. Lukoševičienės, kitas svarbus žingsnis – asmeninių ribų įtvirtinimas bendraujant su toksiškais žmonėmis. „Leiskite sužinoti, jei kažkas padarė kažką, kas jums nepriimtina, ir įvardinkite ribą, kurią peržengė. Išaiškinkite, dėl ko ši riba yra svarbi ir kaip netinkamas elgesys paveikė jus. Tai duoda žmogui galimybę susimąstyti, nes galėjo įskaudinti nesąmoningai. Visa tai kalbėkite nurimę, tuomet didesnė tikimybė, kad žmogus išgirs tai, ką norite pasakyti, ir bus nusiteikęs geranoriškai“, – rekomenduoja specialistė. Taip pat svarbu kuo greičiau įtvirtinti ribas. Pokalbį geriau inicijuoti neutralioje aplinkoje. Galima paaiškinti, kaip pagerėtų santykiai, jei būtų atsižvelgta į išsakytus norus. „Kalbėkite labai aiškiai. Sakykite tai, ką norite pasakyti. Jei vis kalbėsite apie tai, kas jau nutiko, kitam žmogui kils pagunda ginčytis. Atminkite, kad turite teisę įtvirtinti savo ribą nepaisant to, ką kiti galvoja ar nori, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Pasakykite, kokių pasekmių sulauks, jei negerbs ribų. Tai – ne grasinimas, tiesiog faktai. Paaiškinkite, kad jūsų žodžiuose nėra nieko asmeniško ir kad taip pat kalbėtumėte su kitu žmogumi panašiomis aplinkybėmis.“ Jei ir toliau ignoruos asmenines ribas, gali tekti pasistengti labiau. Tai išties nelengva užduotis.

 

„Jei nenorite kalbėti su artimaisiais, jūsų valia. Prisiimkite asmeninę atsakomybę už tai, kad nuolat leidžiate žmonėms pažeidinėti jūsų ribas. Jei tai padarysite, mažiau pyksite ant kitų ar savęs, – primena J. Lukoševičienė. – Daugeliui žmonių ribų įtvirtinimas ir išlaikymas – be galo sunkus darbas. Nelengva laužyti nuo seno išmoktus įpročius.“ Gera žinia ta, kad ribų įtvirtinimas akivaizdžiai paveiks santykius, jie taps lygiaverčiai. Kai žmonės bando įtvirtinti ribas, įgauna drąsos išbandyti kitokius elgesio būdus ir nustoja jaustis bejėgiai.

 

Permainų link

 

Kokiomis priemonėmis palengvinti savijautą būnant šalia toksiškų žmonių? „Pirmiausia susitaikykite su faktu, kad negalite pakeisti artimųjų, tačiau save ir santykį su gyvenimu – taip. Įsisąmoninkite, kad toksiškas elgesys nėra jūsų kaltė. Nesate atsakingi už kitų poelgius“, – psichologė pataria didinti sąmoningumą. Taip pat naudinga prisiminti, kad vaikystė – jau praeityje. Įsivardinus savo metus lengviau suvokti, kad suaugęs asmuo neprivalo teisintis ar įrodinėti.

 

Nors bendrauti su nemaloniais žmonėmis sudėtinga, yra būdų, kaip pasiruošti. „Įsidėmėkite, kad dauguma pokalbių gali baigtis jums nemaloniu atsakymu. Visada prisiminkite, kad turite teisę nutraukti pokalbį, jei supratote, jog įsiplieks kivirčas arba vyksta manipuliacija“, – teigia J. Lukoševičienė. Ir trumpai pamoko, kad pasiruošti pokalbiui: „Numatykite savo veiksmus. Pasipraktikuokite, ką sakysite, su kitu palaikančiu asmeniu, kuris repeticijoje atliks skriaudiko vaidmenį. Prieš kalbėdami kelis kartus giliai įkvėpkite. Tai turėtų padėti nusiraminti ir susikoncentruoti ties esme.“

 

Rūpinantis savo psichine sveikata, naudinga praktikuoti įvairias streso mažinimo praktikas. Jos padeda susidūrus su veiksniais, kurių negalima kontroliuoti. „Galite atlikti vizualizaciją. Kas blogiausia galėtų nutikti? Pagalvokite, ar tikrai jūsų baimės pasitvirtintų. Ar esate peržengę kokią kitą baimę, galbūt net sunkesnę? Ko pasimokėte? Jei neįtvirtinsite ribų ir pasekmių, pagalvokite, koks jausmas lydės toliau turint reikalų su tuo žmogumi? Numatykite, kiek daug energijos atims bendravimas nieko nekeičiant. Ar to norite?“, – praktikos pavyzdžiais dalinasi specialistė.

 

Labai naudinga dirbti su savo vidiniu kritiku. Kuo jis tylesnis, tuo didesnė savivertė ir pasitikėjimas savimi. Verta kreiptis psichologinės pagalbos, domėtis asmeninio augimo galimybėmis, nes stiprinant brandumą per sąmoningumą galima atrasti stipriąsias puses.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė