Prieš dvejus metus Amerikos pediatrų akademija paskelbė klinikinę ataskaitą išreikšdami susirūpinimą, kad vis jaunesni asmenys užsiima kūno puošyba. Ataskaitoje medikai įvairius kūno puošybos metodus pavadino „kūno modifikacijomis“. Ir šis terminas pasirinktas ne be priežasties. Mat iš tiesų daugelis gražinimosi technikų – įvairūs tatuiravimai, auskarų vėrimas, permanentinis makiažas, chna piešiniai ant odos ir ausų tempimas, jau netelpa į įprastus rėmus. Nors visuomenė taip išpuoštą kūną toleruoja vis geriau, specialistai įspėja apie kylantį pavojų sveikatai. Be to, per retai kalbama apie socialinį ir psichologinį tokio gražinimosi aspektą.

 

Sena kaip žmonija kūno puošybos istorijaYoung,Woman,With,Tattoo,Of,Beautiful,Lotus,Flower,On,Light

 

2018 m. pabaigoje Jutos valstijoje (JAV) aptiktas neįprastas įrankis, įrodantis, kad prieš 2000 m. šioje teritorijoje gyvenusi priešistorinė indėnų gentis anasaziai tatuiravo karius ir kitus suaugusiuosius. Aptiktą rašiklio dydžio įrankį sudaro pora aštrių spyglių, pririštų prie žagrenio lazdelės su plonais jukų lapeliais. Spyglių galai nusidažę juodai veikiausiai dėl anglies, kuri naudota kaip pigmentas. Šis radinys mokslininkus nustebino, mat manyta, jog Šiaurės Amerikos žemyne kūno ir veido tatuiravimas nebuvo paplitęs. Tokia kūno puošyba dažnai užsiimdavo Pietų Amerikos ir Afrikos gentys, kurios iki Šiaurės Amerikos, kiek žinoma, nenukeliavo. Archeologai spėja, kad anasaziai tatuiruodavosi rankas ir veidus, jų tatuiruotės galėjo būti sudarytos iš taškų ir linijų, o pagrindinė paskirtis – savotiškas tapatybės patvirtinimas. Piešiniai ant veido ar nepridengtų kūno vietų kitiems turėjo nurodyti, kuriai genčiai ar klanui žmogus priklauso. Toks atradimas nebūtų įdomus, jeigu netaptų įrodymu, kad per tūkstančius kilometrų vienos nuo kitų nutolusios gentys vystėsi panašiai ir naudojo beveik identiškas technologijas. Pats seniausias įrodymas, kad žmonės savo kūnus modifikuodavo dažydami, pjaustydami ir perverdami, yra Ecis. Maždaug 30–45 m. vyro palaikai, užkonservuoti Austrijos Alpių lede, išgulėjo daugiau nei 5300 m. Ant šios priešistorinės mumijos aptiktos kelios dešimtys linijų ir taškų. Mokslininkai mano, kad šie taškai ir linijos atitinka tradicinius akupunktūros taškus. Tik problema ta, jog Ecis gyveno tuomet, kai akupunktūra dar neegzistavo. Visgi neabejojama, kad tatuiruotės atliktos gydymo tikslais. Priešistorinėse civilizacijose bet koks kūno žymėjimas – tatuiruotės, auskarai, randų išraižymas ar nosies pervėrimas mediniu iešmeliu – beveik visada turėjo ne estetinę priežastį, bet kitokią reikšmę. Dažniausiai medicininę, šamanišką ar socialinę. 

 

Reikšmės netekęs protestas

 

Ne dėl grožio kūną senovės tautos žalodavo beveik visame pasaulyje. Dar prieš tikrosios civilizacijos sukūrimą kūnus piešiniais puošdavo skandinavų gentys ir saksai. Tatuiruodavosi ir inkai, majai, actekai. Jų tatuiruotės dažniausiai būdavo ritualinės, nes tikėta, kad padeda užmegzti ryšį su dievais ir gamtos jėgomis. Tatuiruotės ir auskarų vėrimas buvo populiaru senovės Egipte, Graikijoje ir Romos imperijoje. Tiesa, šiuose kraštuose jos toli gražu nebylojo apie garbę ar priklausymą žynių bei karių luomui. Atvirkščiai, Romos imperijoje ir, beje, Japonijoje specialiai būdavo ženklinami vergų ir nusikaltėlių kūnai. Beje, toks nepalankus požiūris į kūno ženklinimą išliko labai ilgai. Iki pat XX a. vidurio tatuiruotės, auskarai ir kitokia kūno puošyba sieta su barbarišku gyvenimo būdu, prastuomene, nes tatuiruotės būdavo įprastos jūreiviams bei nusikaltėliams, kurie išsitatuiruodami viešai paskelbdavo priklausantys tam tikrai gaujai. Situacija visiškai pasikeitė XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai kartu su hipių kultūra po pasaulį paplito kūno puošyba. Tatuiruotės tiesiog tapo alternatyviosios kultūros dalimi ir meno šaka. Jau beveik niekam neįdomu, kokie piešinukai ar kiek auskarų puošia žmogaus kūną. Dar prieš kelis dešimtmečius manyta, kad išmarginto kūno nepriimtina rodyti viešai. Dabar internete juokaujama, kad jaunuoliai, tikėję, jog maištaujant prieš sistemą ištatuiruotas veidas ar perverti antakiai sutrukdys rasti darbą biure, turėtų labai nusivilti. Mat tatuiruotė rodo, kad žmogus geba ilgas valandas nejudėdamas ir nesiskųsdamas sėdėti kėdėje, kai adatomis badoma jo oda, o būtent to ir ieško šiuolaikinės korporacijos. Tai, žinoma, tėra ironiškas pastebėjimas, tačiau gerai iliustruoja tai, kaip sparčiai keičiasi pasaulis ir bent šioje srityje auga visuomenės tolerancija.

 

Psichologų akimis

 

Jeigu darbdaviams tatuiruotės ir auskarai matomose vietose menkai rūpi, tai psichologai už tokių kūno puošybos praktikų įžvelgia kai ką daugiau nei ištvermę ramiai išsidėti. Iš tiesų tatuiruotės ar auskarų vėrimas gali būti suvokiamas kaip menas ar saviraiškos forma. Tačiau būna atvejų, kai už to slypi noras numalšinti vidinį skausmą. Taip psichologai spėja tuomet, kai kone visas žmogaus kūnas padengtas piešinėliais, auskarais ar kitokiais puošybos atributais. Savo pacientams uždavę klausimą, ką reiškia jų tatuiruotės, vis dažniau išgirsta atsakymą, jog iš tiesų jos nieko nereiškia. Štai tuomet ir reikėtų panagrinėti, kodėl nieko nereiškiančiam ženklui paskirta didelė suma pinigų, nemenka atkarpa laiko ir, be abejo, fizinės kančios. Didelės tatuiruotės susijusios su noru vidinį (psichologinį) skausmą perkelti į išorę. Mat vidinį skausmą, traumas ir nemalonius, dažnai dar vaikystėje patirtus, išgyvenimus užčiuopti pačiam sunku. Piešinys ant rankos, nugaros ar bet kurioje kitoje kūno vietoje savotiškai primena žmogui, kad jis žino, kas yra skausmas, ir tas skausmas visuomet su juo. Kitas kraštutinis atvejis, kai žmonės per daug susižavi įvairių rūšių kūno puošyba ar net modifikacijomis, yra padiktuotas nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo savimi. Siekiama kūną pakeisti, perpiešti ir taip ištaisyti tariamą neatitikimą. Tokios išvados gali atrodyti per daug radikalios, tačiau mokslininkai sako, kad už fizinio ir emocinio skausmo suvokimą atsakingas tas pats smegenų centras. Jeigu žmogų kamuoja emocinis skausmas, bet nutinka kažkas skausmingesnio fiziškai, tai nukreipia dėmesį ir laikinai leidžia ignoruoti pirminį skausmo šaltinį. Labai panašiai atsiranda savęs žalojimo fenomenas, kuris traktuojamas kaip psichikos sutrikimas. Save sąmoningai žalojantys asmenys tiki, kad iškentus fizinį skausmą išnyks ir psichologinis.

 

Fizinės rizikos

   

Be abejo, kūno puošyba tikrai ne visada rodo tai, kad žmogus turi psichologinių problemų. Visgi, kai ant kūno jau nebėra vietos, kur dar galima kažką išpiešti ar uždėti, galima įtarti, jog tai žmogaus pagalbos šauksmas – noras, kad jo skausmas būtų pamatytas. Egzistuoja ir kita aktuali su kūno modifikacijomis susijusi problema – pavojus sveikatai. Beje, kūno puošyba tapo tokia populiari, kad reaguoti priversti net visuomenės sveikatos specialistai, kurie rengia rekomendacijas gyventojams ir skelbia pranešimus apie galimus pavojus. Itin atidžiai raginama rinktis vietą ir specialistą. Bet kokias intervencines kūno puošybos paslaugas teikiantys specialistai privalo turėti sertifikatą bei leidimus-higienos pasus konkrečioms paslaugoms teikti. Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriai savivaldybėse tikrina legaliai grožio ir kūno puošybos paslaugas teikiančius specialistus. Ir, deja, pažeidimų nustatoma ne taip ir retai: neužtikrinama tinkama įrankių dezinfekcija, sterilizacija, pakartotinai naudojami vienkartiniai įrankiai. Visa tai gali sukelti tiesioginę riziką kliento sveikatai. Dažniausiai pasitaikanti komplikacija – infekcijos. Darant tatuiruotes naudojami dažai, kurie retsykiais gali sukelti alergiją ar net anafilaksinį šoką. Sveikatos specialistų teigimu, ypač neigiamą reakciją gali sukelti raudoni tatuiruočių dažai, nes juose yra geležies. Tuomet oda šalia piešinio gali parausti, atsirasti pūliuojančių žaizdų, išsivystyti dermatitas. Turintiems tokių sveikatos problemų kaip cukrinis diabetas, sutrikęs kraujo krešėjimas, nusilpęs organizmo atsparumas, šios paslaugos ypač pavojingos. Tai viena iš priežasčių, kodėl 2022 m. Europos Sąjungos direktyva uždrausta naudoti spalvotus pigmentus darant tatuiruotes.

 

Žvilgsnis į ateitį

 

Visgi didžiausias pavojus, tykantis puošiant kūną, yra krauju plintančios ligos. Per nesterilius įrankius ir dažų gaubtukus gresia užsikrėsti įvairiomis virusinėmis ar bakterinėmis ligomis. Tai nutinka ne tik atliekant tradicines tatuiruotes, tačiau ir darant ilgalaikį makiažą, veriant auskarus. Specialistams dar didesnį nerimą kelia tai, kad keičiantis technologijoms atsiranda vis daugiau galimybių modifikuoti išvaizdą, o apie tokių naujų procedūrų keliamus pavojus mažai žinoma. Pavyzdžiui, mikroderminis auskarų vėrimas – papuošalų įvedimas po oda. Atliekamas norimoje vietoje darant pjūvį, į kurį įterpiama viena auskaro dalis – plokštelė, o ant paviršiaus užfiksuojama kita dalis, kurią dažniausiai puošia karoliukas. Taip galima papuošti nugarą, raktikaulius, kaklą, pilvą, rankas, krūtinę, veidą, pirštus. Atliekant tokią procedūrą naudojamas medicininis plienas arba titanas, o kūnas gyja apie 6 mėn. Išimti tokių auskarų neįmanoma be chirurginės intervencijos. Populiarėja ir tokios procedūros kaip liežuvio perskėlimas. To pageidaujantiems liežuvio galiukas padalijamas į dvi dalis ir sukuriama unikali išvaizda. Poodiniais implantais formuojami iškilumai ant skruostų, smakro ar kaktos. Kitas žingsnis kūno puošyboje greičiausiai bus akių spalvos pakeitimas. Kol kas tai nei legalu, nei ištobulinta, tačiau neabejojama, kad vos patvirtinus technologiją atsiras nemažai norinčių išbandyti tokią kūno modifikaciją. Beje, technologijos šioje verslo šakoje tikrai sparčiai tobulėja. Turbūt didžiausiu savotiškos revoliucijos varikliu galima laikyti 3D spausdinimą. Pernai skelbta, kad jau 2025 m. pradžioje JAV tatuiruotę pavyks pasidaryti būtent su tokiu spausdintuvu. Maždaug po 5 metų viliamasi sulaukti tatuiruotes darančių robotų ir auskarų vėrimo mašinų.

 

Nuo estetikos prie praktikos

 

Panašu, kad netolimoje ateityje kūno modifikacija, o labiausiai tatuiruotės, kaip socialinis reiškinys, bus apsukusios istorijos ratą ir sugrįš į pradžios tašką. Didelė tikimybė, kad jau netrukus tatuiruotės bus daromos medicinos įstaigose naudojant išmanųjį rašalą. Šiame rašale esančios mažytės dalelės bus užprogramuotos atlikti tam tikras funkcijas: stebės cukraus kiekį kraujyje, fiksuos kūno rengybos tikslus, netgi veiks kaip išmaniųjų įrenginių nuotolinio valdymo pultelis. Kol kas mokslininkai dar tik atlieka eksperimentus. Siekiama nustatyti, ar nanodalelės iš tiesų veikia sklandžiai. Be to, reikia išsiaiškinti, kas nutinka joms sugedus ar kaip tektų pašalinti tokias išmaniąsias tatuiruotes. Visgi naudingų tatuiruočių potencialas didžiulis. Kūno modifikavimo ateitis – biometrinės technologijos, suteikiančios realaus laiko prieigą prie sveikatos duomenų. Taip pat biometrinės tatuiruotės būtų naudojamos kaip asmens tapatybės patvirtinimo priemonė. Tatuiruotėse galima užkoduoti bet kokią pageidaujamą informaciją, skubiosios pagalbos kontaktus, medicininius duomenis ar net sąsaja su virtualiąja pinigine. Tai savotiška alternatyva mikroschemoms. Šios jau dabar legaliai implantuojamos į žmogaus kūną, dažniausiai po rankos oda. Už ryžio grūdą mažesnis implantas turi kone viską, ko reikia. Jį galima nustatyti įvairioms smulkioms užduotims: atidaryti spynas namuose, biure ar automobilyje, apmokėti važiavimą metro ar atsiskaityti kavinėje. Sąrašas iš tiesų kol kas neįspūdingas. Visgi daliai žmonių ne itin patinka idėja po oda nešiotis metalo ir plastiko gabalėlį. Daugelis mieliau naudotųsi išmaniuoju rašalu. Šis bent teoriškai nejuntamas, taip pat gali įgauti tokią formą, kokios pageidauja klientas. Mokslininkai sako, kad technologijos jau pasiekė tą lygmenį, kai turi padidinti ir išplėsti žmogaus kūno galimybes. O kūno puošyba, pasirodo, čia gali atlikti svarbų vaidmenį.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė