2023 m. pradžioje JAV ir Europoje atliktos apklausos parodė, kad didžiąsias metų šventes po pandemijos apribojimų su šeimomis vėl galėję sutikti žmonės jomis džiaugėsi gerokai mažiau, nei turėjo. Labiausiai nuvylė barniai dėl politikos, pinigų ir nemalonios artimųjų replikos apie kūno formas ar kitus išvaizdos aspektus. Į tokius apklausų duomenis akimirksniu sureagavo daugybė kūno pozityvumą (body positivity) propaguojančių socialinių tinklų vartotojų ir net profesionalių psichologų. Jie žarstė patarimus, kaip atsikirsti išvaizdą kritikuojantiems artimiesiems ir ugdyti meilę sau. Nors tokie patarimai daugeliui bus aktualūs ir per šias šventes, visgi už kūno pozityvumo slepiasi ne vien geri dalykai.

 

Judėjimas, praradęs savo tiksląGroup,Of,Women,With,Different,Body,And,Ethnicity,Posing,Together

 

Šiuo metu įvairiausios socialinių tinklų platformos mirgėte mirga raktiniais žodžiais „kūno pozityvumas“. Juo dažnai žymimas net tas turinys, kuris menkai susijęs su kūnu ir dar mažiau su pozityvumu. Iš tiesų daugelis sakančių, kad priklauso kūno pozityvumo judėjimui, nė nežino, ką iš tiesų tai reiškia ir kad jis gerokai senesnis, nei įsivaizduojama. Terminas „kūno pozityvumas“ atsirado JAV maždaug 1960 m. kaip masinis socialinio teisingumo judėjimas, inicijuotas daugiausia afroamerikiečių. Visgi šioji iniciatyva vienijo visus, nesutilpusius į standartinius patrauklios išvaizdos rėmus. Prie kūno pozityvumo judėjimo prisijungė stambaus kūno sudėjimo asmenys, tamsesnės odos imigrantai, turintys negalią, homoseksualūs asmenys ir tiesiog tie, kurių kūnai ir veidai buvo kitokie nei daugelio. Tai buvo judėjimas už socialinę lygybę nepaisant fizinių aspektų. Tuomet pradėta garsiai kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, negalią turintys asmenys irgi nori įsimylėti, užsiimti seksu ir sukurti šeimas. Stambios juodaodės prabilo apie afrikietiškus, o ne amerikietiškus grožio standartus. Ir tai, kad didesnis kūnas yra patrauklus ir neturi būti slepiamas. Susibūrimuose pasakyta ir užrašyta daugybė dalykų, kurie dabar atrodo savaime suprantami, bet prie 60 metų buvo absoliutus tabu. Iš tiesų itin didelės socialinės reikšmės šis konkretus judėjimas neturėjo. Po kelių dešimtmečių, prasiplėtus žmogaus teisių sąvokai, apie jį net užmiršta. Ir tik gerokai vėliau terminas atgijo, tačiau naujoji kūno pozityvumo banga jau buvo gerokai apribota. Šis judėjimas susitraukė iki antsvorio ir net nutukimo kamuojamų jaunų baltaodžių heteroseksualių moterų, kurios nori būti vertinamos teigiamai ar net išskirtinai patrauklios nepaisant kūno linijų.

 

Kiek iš tiesų pozityvumo čia yra?

 

Pagrindinė kūno pozityvumo idėja skamba gražiai. Žmonės (daugiausia jaunos moterys) skatinamos labiau pasitikėti savimi, priimti save tokias, kokios yra, ir mylėti savo kūną nepaisant dydžio ar realių bei tariamų trūkumų. Iš tiesų pozityvus požiūris į save turi daug privalumų. Tokių principų besilaikantys žmonės jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu, pozityvumas padeda išvengti depresijos ir valgymo sutrikimų. Dalį kūno pozityvumo praktikų savo darbe taiko ir psichologai bei psichiatrai, ypač gydantys valgymo sutrikimų kamuojamus žmones. Puikiu ir itin teigiamu kūno pozityvumo šaltiniu specialistai laiko škotės Barbaros Stensland knygą „Stumbling in Flats“, kurioje autorė pasakoja apie kovą su išsėtine skleroze ir kaip jos gyvenimas pasikeitė išmokus savo kūną priimti tokį, koks jis yra. Tačiau po terminu „kūno pozityvumas“ slepiasi ir ne tokie šviesūs dalykai. Šių metų viduryje it miškų gaisras internete paplito save plius dydžio modeliu vadinančios amerikietės kreipimasis į vieno JAV oro vežėjo atstovus. Įraše jauna itin stambi moteris piktinasi, kad įsigyjant bilietą į lėktuvą jai pasiūlyta pirkti dvi vietas, mat vienoje standartinėje vietoje ji tiesiog nebūtų tilpusi. Moteris tai palaikė neapykantos storiems žmonėms apraiška (fat phobia) ir pareikalavo, kad visi, susidūrę su panašiais incidentais, susivienytų ir pareikalautų, jog standartinės vietos lėktuvuose būtų padidintos ir pritaikytos „didesnio dydžio“ žmonių poreikiams. Komentatoriams suskubus pateikti savo nuomonę ir pasipiktinus, kodėl kiti keleiviai turėtų mokėti daugiau už tai, kad nutukęs žmogus galėtų patogiai įsitaisyti, užvirė arši diskusija. Vieni priminė, kad nutukimas – oficialiai pripažinta lėtinė liga, tad žmonėms turėtų būtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. O kiti prieštaravo, kad būti storam ir neturėti kojų nėra tas pats.

 

Visa ko šaknys – pinigai

 

Kas minėtoje situacijoje yra teisus, nuspręsti sunku. Iš tiesų nutukę žmonės (tiek moterys, tiek ir vyrai) susiduria su diskriminacija vien todėl, kad neatitinka visuotinai priimtino standarto. Jiems siuvami kitokie rūbai, kaip parodė JAV atlikti tyrimai, net darbdaviai linkę atsižvelgti į darbuotojo kūno sudėjimą. Azijos šalyse šioji diskriminacija pasiekė aukščiausią lygį. Keletas Japonijos kompanijų ėmėsi kas tris mėnesius sverti savo darbuotojus, o tie, kurie priauga svorio, negauna ketvirčio priedų. Europiečiui ar amerikiečiui tai sunkiai suvokiama realybė, tačiau Azijos šalyse, kur palyginti nedidelėje erdvėje turi tilpti daug žmonių, o gyvenimo trukmė ilga, būti lieknam yra didelis privalumas. Tad Rytų regionuose didžiausio populiarumo sulaukia tie produktai ir priemonės ar tobulėjimo programos, kurios padeda sumažinti apimtis. Vakarų pasaulyje geriau perkama tai, kas reikalauja mažiau pastangų. Tad kūno pozityvumas tampa savotišku prekės ženklu, padedančiu parduoti ne tik drabužių ar kosmetikos, tačiau ir daugybę savivertės ar asmeninio tobulėjimo kursų. Kūno pozityvumas tariamai atitinka besąlyginės meilės sau sąvoką, tačiau užribyje palieka daugelį kitų aspektų. Be to, neretai su tokiu šūkiu reklamuojami produktai prasilenkia su logika. Kaipgi būtų galima paaiškinti figūrą formuojančius apatinius, ant kurių etiketės parašyta „mylėk savo kūną“. Visgi yra ir šis tas gero. Per pastaruosius dešimt metų reklamos kūrėjai ir žiniasklaida buvo priversti priimti kūno pozityvumo principus. Daugėja vaizdinės informacijos, kurioje yra ne tik itin liekni, gražūs ir dažnai kruopščiai retušuoti žmonės. Reklamai sąmoningai pasirenkami modeliai, su kuriais daugelis gali susitapatinti.

 

Klaidinantys įsitikinimai

 

Viena vertus, tai puiku, nes pagaliau vaizdas ekranuose pradeda atitikti realybę, o ne daugeliui nepasiekiamą idealą. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nestandartiniai modeliai vizualinėje reklamoje atsiranda ne todėl, kad visuomenė tapo tolerantiškesnė, o todėl, kad susitapatinimas padeda parduoti. Modernus kūno pozityvumas, skirtingai nei senasis, nesistengia kovoti su institucine diskriminacija ir negatyviu visuomenės požiūriu. Jis tiesiog pasakoja savimi besididžiuojančių nestandartinio kūno sudėjimo žmonių istorijas. Tai savaime nebūtų nieko blogo, tačiau peršama mintis, kad vien todėl, jog žmogus yra stambesnis nei aplinkiniai, jis yra ypatingas. Stebint kūno pozityvumą propaguojančias socialinių tinklų nuomonės formuotojas pradeda atrodyti, kad visiškai nesvarbu, ką veiki ar kuo domiesi. Pakanka garsiai kalbėti apie savo kūno linijas, kad taptum garsus. Išpopuliarėti įmanoma vien todėl, kad prieštarauji visuomenės sukurtam grožio konstruktui. Visgi pozityvumas neturėtų skatinti žmonių užmerkti akių prieš akivaizdžias problemas: sveikatai nepalankų gyvenimo būdą, valgymo sutrikimus ar ligas. Psichologai vienbalsiai patikina, kad savo kūno priėmimas neturėtų reikalauti nei pozityvumo, nei negatyvumo. Pasaulyje yra vietos visiems kūno tipams. Deja, modernus kūno pozityvumas, kuriuo siekiama sumažinti kūno linijų stigmatizavimą ir patyčias, nukreiptas prieš nutukusius žmones, gali sukelti ir negatyvų efektą. Mat slopinama motyvacija ir poreikis keistis bei ieškoti problemos sprendimo būdų. Perteklinis pozityvumas užgožia fizinės sveikatos svarbą. Taip veikiausiai yra todėl, kad apie kūno pozityvumą daugiausia kalba jauni (iki 35-erių) žmonės. Jų sveikata dar gana tvirta, o metabolizmas nėra sulėtėjęs, tad jie nežino, kokių pasekmių iš tiesų gali turėti didžiuliai svarstyklių rodomi skaičiai.

 

Patarimai sveikam kūno pozityvumui

 

Visiems svarbu priimti ir pamilti savo kūną bei netikėti, kad žmogaus vertė matuojama standartiniu grožiu. Visgi tikrasis kūno pozityvumas reiškia ne aklą garbinimą ir iliuzijas, o pagarbą kūno teisei į sveikatą ir tinkamą priežiūrą:

 
  •  Perteklinis dėmesys kūno formoms nėra sveikintinas – tiek į liekną, tiek ir į apkūnų žmogų pirmiausia dera žvelgti kaip į asmenybę, o ne svarstyklių rodomą skaičių.
  •  Pozityviai vertinant savo kūną daugiausia dėmesio skiriama sveikų ir tvarių įpročių kūrimui, mitų apie dietas išsklaidymui ir galiausiai supratimui, kad visada galima inicijuoti pokyčius, jog taptumėte sveikesni ir tvirtesni neaukodami meilės sau.
  •  Kūno pozityvumas reiškia suvokimą, kad kūnas nėra objektas, kurį būtina parduoti potencialiam partneriui. Kūnas yra tai, su kuo teks gyventi visą gyvenimą. Ir į jį reikia žiūrėti ne kaip į transporto priemonę, kurią prireikus bus galima pakeisti, bet kaip į svarbiausią partnerį. Tad būtina rūpintis jo poilsiu, streso lygiu ir endokrininės sistemos sveikata.
  •  Norint gerai jaustis savo kūne nepakanka vien kartoti gražių žodžių prieš veidrodį ar į išmaniojo telefono kamerą. Psichologai tikina, kad papildomus kilogramus skatina baimė, kaltė ir traumos. Tad pirmiausia būtina aptikti tuos psichologinius aspektus, kurie verčia emocijas slopinti maistu.
  •  2022 m. JAV nacionalinės apklausos duomenys rodo, kad 53 % trylikamečių mergaičių jaučiasi nepatenkintos savo kūnu. Tarp septyniolikmečių tokių būna jau 78 %. Vaikai dar neturėtų rūpintis kūno grožiu. Nuomonę, kad jie turi būti vienokie ar kitokie, įdiegia tėvai bei kiti artimieji. Tad svarbu kontroliuoti žodžius apie kūną kalbantis su vaikais.
  •  Žodžiai turi milžinišką galią ir suaugusiesiems. Jeigu nusprendėte sulieknėti, tiek sau, tiek kitiems sakykite, kad stiprinate sveikatą, o nesistengiate atrodyti gražesnė ar seksualesnė. Tokie žodžiai rodo neutralumą savo kūno atžvilgiu ir padeda išvengti kraštutinumų.
  •  Visiems pravartu žinoti gerokai svarbesnį terminą nei kūno pozityvumas. Tai kūno vaizdas – mintys, jausmai ir elgesys savo kūno atžvilgiu. Tačiau ne tik tai – kūno vaizdas yra visuma to, kaip save matome ir kokią informaciją apie save gauname iš aplinkos. Tad apima ne tik fizinę išvaizdą, ūgį, svorį ar apimtis, bet ir lytį, amžių, asmenybės bruožus. Palankus kūno vaizdas reiškia gerą santykį su pačiu savimi. Prireikus gali būti kontroliuojamas ar apribojamas, susidarius tam tikroms aplinkybėms – palepinamas. Tačiau niekada neturėtų būti baudžiamas ar aklai garbinamas.
  •  Svarbu prisiminti, kad grožio, svorio ir spalvų idealai keičiasi kas 5–10 metų. Tad iš tiesų spėti kartu su grožio standartais tiesiog neįmanoma. O ir nereikia. Pakanka būti sveiku ir psichologiškai atspariu žmogumi.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė