Pirtis ir tikri jos ritualai – tradicija, kurią būtina gerbti

Rudenėjant ir vėstant orams vis dažniau norisi ieškoti šilumos. Vieta, kur neabejotinai sušildome ir kūną, ir neretai sielą – pirtis. Kokia lietuviška pirties tradicija? Kuo skiriasi vyrų ir moterų pirtys? Ir ko šiuolaikinis žmogus ieško bei ką atranda pirtyje? Pirties paslaptimis dalinasi Profesionalių pirtininkų asociacijos prezidentė, TV laidos „Vantos lapas“ vedėja, Lietuviškos pirties akademijos ir International Bath Academy dėstytoja Birutė Masiliauskienė.

Birute, esate pirtininkė. Kaip pirtis atėjo į jūsų gyvenimą? 

Manęs dažnai to klausia. Galiu pasakyti tik tiek: kažkas ten, viršuje, turi neblogą humoro jausmą ir mėgsta taip suktelėti gyvenimą, kaip net įsivaizduoti negalėjai. Niekada neplanavau būti pirtininke ir apskritai menkai žinojau, kad toks reiškinys egzistuoja. Tiesa, augalais domėjausi turbūt visą gyvenimą – kiek save atsimenu. Buvo net mintis sukti į farmaciją, bet…

Po vidurinės mokyklos Atgimimo banga nunešė į ką tik atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą. Baigiau humanitarinių mokslų fakultetą. Vėl kažkaip netyčia penkiolikai metų tapau rašytoja ir žurnaliste – leidau vaikiškus žurnalus, rašiau pasakas, eilėraščius, kūriau galvosūkius, dirbau su reklamomis. Milijonas darbų! Buvau gera mergaitė, norinti suspėti viską… Bet mano kūnui tai nepatiko. Prasidėjo sveikatos bėdos. Motyvacijos gerti tabletes užteko gal mėnesiui. Užsiėmiau meditacijomis, psichoterapinėmis praktikomis. Iš pradžių, žinoma, dėl savęs, paskui pasidarė įdomu daugiau mokytis, gilintis.

Ypač daug buvo įvairių moteriškų praktikų. Tačiau norėjosi ne tik praktikų ar seminarų – su moterimis, kurios ten dalyvavo, palaikėme ryšius ir po jų. Kartą vienas bičiulis, kuris jau buvo pasimokęs pirtininkystės, mane pakvietė į pirtį. Iki tol pirtyje buvau buvusi vos keletą kartų ir tos „orkaitės“ man greičiau kėlė siaubą nei patiko. Bet ten buvo visai kas kita! Aišku, norėjosi tuo pasidalinti su draugėmis. Iš pradžių pirtinomės. Paskui kelios iš mūsų nutarėme ir pasimokyti – nuėjome į „Lietuviškos pirties akademiją“. Kas daugiau, kas mažiau. O man tai neplanuotai tapo profesija, kuria irgi jau užsiimu beveik penkiolika metų. Tiesa, pastaruoju metu kaip pirtininkė dirbu mažiau – tiesiog nelabai tam lieka laiko. Vedu mokymus Lietuvoje ir užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse.

Tai, ką darote, vadinate „laumių pirtimi“. Kodėl būtent laumių?

Tradicinėje Lietuvos kultūroje paprastai į pirtį iš pradžių eidavo vyrai, paskui moterys, o po jų, sako, ten rinkdavosi laumės. Joms palikdavo vantų, šilto vandens, švarių rankšluosčių. Paprastiems žmonėms (ypač vyrams) lįsti į laumių pirtį buvo pavojinga. Pasakų ir sakmių laumės galėjo skaudžiai nubausti – nors papuolusius ten netyčia galėjo ir dosniai apdovanoti. Žodžiu, laumės tokios ir pavojingos, ir įdomios…

Į pirties pasaulį atėjau per moteriškas meditacijas, todėl natūralu, kad norėjosi būtent moteriškų pirčių. Tačiau sovietmečiu įsigalėjo visai kitokia pirties tradicija (ko gero, tą žodį reikėtų rašyti su kabutėmis) – su alkoholiu, besaikiu kaitinimusi, lėbavimais. Ir, žinoma, vyrai ir moterys kartu. Beje, buvimas pirtyje kartu būdingas slavams. Ko gero, iš jų atkeliavo ir pas mus. Tada, prieš penkiolika metų, moterų pirčių tradicijos jau beveik nebebuvo ir net vadinamosios baltiškos pirties propaguotojai primygtinai rekomendavo, kad „būtų apsikeitimas energijomis“, „vyras būtinai turi vanoti moterį – ir priešingai“. Mūsų noras eiti į pirtį be vyrų (kas dabar atrodo visiškai normalu ir teisinga) tada sukėlė nemažą kai kurių pasipiktinimą ir kandžias pašaipas: „Ką jūs ten tokio darote vienos užsidariusios? Kokios ten dar laumių pirtys pas jus vyksta, kad vyrams negalima?“ Bet man tas visai patiko. Laumių? Tebūnie! Taip ir atsirado laumių pirtis… Ne kaip vieta, bet kaip judėjimas, idėja – grąžinti moterims teisę būti pirtyje taip, kaip joms norisi, galbūt net pabūti šiek tiek laukinėmis, pavojingomis.

Vadinasi, į laumių pirtį vyrams negalima?

Dabar į tai jau žiūriu su šypsena. Juolab jau nieko nei stebina, nei erzina tai, kad moterys nori nueiti į pirtį vienos. Moterų pirties tradicija atgimė ir nieko įrodinėti ar ginti nebereikia. Dabar sakyčiau, jog laumių pirtis – susitikimas su kažkuo pirmapradžiu pirtyje ir savyje. O vyrai ar moterys – jau mažiau svarbu. Darau pirtis tiek moterims, tiek vyrams. Nors visgi moterims dažniau.

Anksčiau žmonės į pirtį eidavo praustis. Dabar praustis galime namuose. Visgi pirtis ne tik neišnyko, bet ir dar labiau populiarėja. Ko šiuolaikiniai žmonės ieško pirtyje?

Jei anksčiau svarbiausia buvo nuprausti kūną, nušveisti odą, atpalaiduoti po sunkių darbų maudžiančius sąnarius ir raumenis, tai dabar vis svarbiau darosi nuprausti jausmus, sugrąžinti prarastą ryšį su kūnu ir tiesiog pasijusti gyvam. Gyvename streso ir informacinių perkrovų pasaulyje, nejausdami savęs. Pirtis – viena iš nedaugelio priemonių, kuri padeda net persitempusiems, perdegusiems. Tai jau tampa ne kūno, bet emocinės higienos priemone.

Kuo moterų pirtis skiriasi nuo vyrų? Ar tik mažesniu karščiu?

Nepasakyčiau, kad visada mažesniu. Moterys kartais irgi mėgsta kaitrų vanojimą ir intensyvias procedūras. Visgi skirtumų yra. Visų pirma, jie grynai fiziniai, fiziologiniai. Moterų oda plonesnė, švelnesnė ir jautresnė, jos geriau jaučia pojūčių niuansus, todėl ir procedūros turėtų būti „minkštesnės“, subtilesnės. Vyrų raumenys tvirtesni, kietesni, tad tam, kad juos sušildytum, reikia intensyvesnio karščio, aktyvesnio fizinio poveikio. Kūno masė irgi pasiskirsčiusi skirtingai: vyrams reikia daugiau dėmesio nugarai, pečiams, moterims – klubų sričiai. Jos ypač mėgsta įvairias grožio procedūras. Moterų pirtys paprastai trunka ilgiau nei vyrų, nes jas reikia šildyti lėčiau, palaipsniui.

Visgi didžiausi skirtumai – psichologiniai. Vaizdžiai kalbant, kelias į vyro emocijas eina per kūną, o į moters kūną – per emocijas. Mūsų endokrininė sistema ir psichika sukonstruota skirtingai. Vyrams reikia iššūkio ir jausmo, kad sėkmingai jį įveikė, todėl (ne)sąmoningai to ieško ir pirtyje. Ir kartais padaro ne visai sveikų kvailysčių – persikaitina, vanojasi beveik save žalodami, šokinėja į vandenį ir t. t. Nes jiems to reikia. Tik reikia išmokti tą daryti saugiai ir sveikai. O kai kūnas jau gavo „sveiko streso“ ir „įveikto iššūkio“ dozę, jie dažnai mielai priima ir švelnesnes, „moteriškas“ procedūras, masažą, lengvus prisilietimus. Su moterimis dažniausiai priešingai. Iš pradžių joms būtina pajusti, jog yra saugios, kad jos matomos, kad jomis rūpinasi ir globoja. O tada po trupučiuką ima vertis ir jų laukinė energija: tada su džiaugsmu priima ir karštą garą, ir intensyvų vanojimą. Kartais net gerokai daugiau nei vyrai.

Skirtumų yra ir daugiau. Pastebėkite, kaip pirtyje (ypač mišrioje) sėdi vyrai ir kaip moterys. Moterys būtinai stengiasi susisukti į rankšluostį ar skarą, tarsi bandydamos susikurti asmeninę erdvę. Vyrai dažnai sėdi taip, tarsi norėtų užimti kuo daugiau vietos, plačiai pražergę kojas. Toliau. Manote, kad moterys daug plepa? Galbūt. Tačiau užčiaupti sunkiau vyrus. Sakyčiau, vyrai ir moterys plepa iš skirtingų čakrų: moterys iš antros, vyrai – iš penktos. Antra čakra (moterų ji aktyvi, jos zona – gimda, kiaušidės) – tai vanduo, emocijos, tėkmė, ryšys. Toks ir moterų plepėjimas – kaip upelio čiurlenimas. Joms malonumą kelia pats procesas, ne jo turinys. Po minutės jos jau greičiausiai neprisimins, kokia buvo pokalbio tema. Štai penkta čakra (ten, kur vyrų Adomo obuolys) – saviraiškos, savideklaracijos, komunikacijos centras. Vyrams svarbu išsiaiškinti, sužinoti, aptarti, patarti: „Kokios čia vantos, kada jas rišate?“, „O tai kaip čia geriau daryti?“ ir t. t. Atsakysi į vieną klausimą – bus dar penki. Tildyti ne visada norisi, tad kartais tenka užpilti daugiau garo…

Kokia lietuviška pirties tradicija – vyriška ar moteriška?

Vienareikšmiškai moteriška. Dar sakyčiau motiniška. Mums, esantiems joje, patiems ne visada paprasta tai pamatyti. Tačiau tai ypač gerai matyti lyginant skirtingas pirties kultūras, kurios, savo ruožtu, yra bendrosios tautos kultūros dalis. Mes, lietuviai, laikome vertybe tai, kad klausiame, stebime, reaguojame į tai, kas vyksta, kaip jaučiasi joje esantys žmonės. Kalbant šiuolaikiniais terminais, mūsų tradicija yra interaktyvi, reaguojanti. Mes – nepralenkiami psichologai. O turint omenyje, kad dabarties žmonėms pirtis svarbi būtent dėl psichologinių priežasčių, nesunku suprasti, kodėl mūsų lietuviška pirtis – tikras atradimas kitų kultūrų žmonėms. Ir tai mūsų stiprybė. Labai norėčiau (ir dedu daug pastangų, kad taip nutiktų), kad į Lietuvą žmonės, ieškantys fizinės ir emocinės sveikatos, važiuotų ir dėl pirties – taip, kaip, tarkime, važiuoja į Indiją dėl ajurvedinių technikų ar į Tailandą dėl masažų. Mūsų tradicija tikrai niekuo joms nenusileidžia. Ir būtent mūsų „mamiškas“ gebėjimas būti ir stipriems, ir jautriems čia didžiulė vertybė.

Minėjote, kad tradicinėje lietuvių kultūroje vyrai ir moterys į pirtį eidavo atskirai. Bet ar tame nėra diskriminacijos, nelygybės?

Priešingai. Tai didžiulė pagarba moterims ir jų poreikiams. Dar XX a. dauguma pirčių buvo dūminės. Jas iškūrenus iš pradžių būna tikrai karšta. Vyrams tai patinka. Moterims – ne. Joms reikia daugiau laiko, mažiau karščio. Kitas dalykas – vyrai būdami su moterimis jaučiasi geriau nei moterys būdamos su vyrais. Per savo pirtininkės praktiką esu sutikusi daugybę vyrų, kurie nori patekti į moterų pirtį ir nė vienos moters, kuri norėtų į vyrų pirtį. Kodėl? Man logiškiausiai skamba idėja, jog pasąmoningai skirtingai reaguojame į ryšį su moters ir vyro kūnu. Moteris – tai mama, maistas, saugumas. Vyras – ne. Greičiau įsibrovėlis, grėsmė. Dabartinėje kultūroje pirtis turbūt liko paskutine vieta, kur galime palaikyti artimą fizinį ryšį su kitais žmonėmis ir nesibaiminti. Todėl visiškai suprantu vyrus, kurie nori į pirtį kartu su moterimis. Bet drauge suprantu ir moteris, kurios į pirtį su vyrais nenori…

Pabuvimas moteriškoje erdvėje moterims suteikia stiprybės ir stabilumo. Tada ir su vyrais būnasi kitaip. Ir mišrios pirtys priimtinesnės tampa. Tai, kad vyrai leidžia moterims pabūti taip, kaip joms norisi, gerai abiem pusėms. Galime pažiūrėti ir dar kitaip. Dūminė pirtis (o didžioji dalis mūsų pirties kultūros yra būtent apie dūminę pirtį) – tai dalijimasis ribotu resursu. Kiek šilumos ir vandens yra, tiek ir yra, jos taip lengvai nepakursi papildomai. Jei, kaip priimta, pirmi eina vyrai, jie turi taupiai ir apgalvotai naudoti tą šilumą, kad jos pakaktų ir moterims. Jie stipresni, pirmesni. Gali pasiimti viską. Jei vyrai negalvos apie po jų ateinančias moteris ir vaikus, šie liks nesiprausę. Taigi vyrams buvimas pirtyje yra ir savotiška sąmoningumo meditacija – nepaimti, neišnaudoti visko, ką gali, palikti tiems, kas silpnesni, nuo jų priklausomi. Apginti, apsaugoti, pasirūpinti, suteikti erdvės. Ir dar vienas svarbus dalykas. Pirtis daugybę amžių buvo itin svarbi moterų reprodukcinei sveikatai, vaisingumui, čia būdavo gydomos įvairios moteriškos bėdos, gimdoma. Kaip manote, ar tokius dalykus lengviau daryti bendroje su vyrais pirtyje, ar tada, kai susirenka tik moterys? Atsakymas akivaizdus…

Bet dabar yra ir kitų būdų pasirūpinti moteriška sveikata. Ir apskritai esame laisvesnės, atviresnės. Turime įvairių saviraiškos būdų. Tai kodėl moteriai gali būti svarbu eiti į pirtį?

Pirtis – tik viena iš galimybių. Ir ne tik moterims, vyrams taip pat. Atskirai ar visiems kartu – irgi gali būti visaip. Tačiau mums visiems svarbu nepamesti ryšio su savo kūnu, su galbūt bauginančia pirmaprade prigimtimi. Grįžtant prie laumių temos, yra įdomi sakmė.

Sakoma, kartą vaikinas prie upelio sutiko laumę. Jie vienas kitą pamilo ir vaikinas pasiūlė jai tapti jo žmona. Laumė sutiko, tačiau su sąlyga: kartą per mėnesį, per pilnatį, ji vienai nakčiai išeisianti susitikti su draugėmis. Vaikinas sutiko. Jie iškėlė vestuves. Laumė buvo tobula žmona: daržai vešėjo, sodai linko nuo vaisių, kamara lūžo nuo sviesto ir sūrių, drobės buvo ploniausios, namai gražiausi… Ir viskas būtų puiku, jei ne kaimynai, ėmę erzinti laumės vyrą: „Ir koks gi tu vyras, jei savo bobos nekontroliuoji?“ Iš pradžių tas nekreipė dėmesio, bet lašas po lašo – ir akmenį pratašo. Neapsikentęs kaimynų pašaipų vyras uždraudė laumei išeiti pas drauges… Čia ne pasaka, o sakmė, todėl laimingos pabaigos, deja, nebuvo. Laumė vis vien dingo, o jos vyrą kitą rytą rado prie to paties upelio, kur jie pirmą kartą susitiko. Negyvą…

Koks šios istorijos moralas? Labai paprastas. Jei norime tobulai funkcionuoti šiame civilizuotame pasaulyje, privalome leisti sau kartais „nutrūkti nuo grandinės“, „sulaukėti“. Antraip blogai baigsis visiems. Pirtis, pirmapradis gaivalas, kuo puikiausiai tam tinka. Ypač moterims, kurias gniuždo jų prisiimtas „geros mergaitės“ vaidmuo. Vienas didžiausių pirties džiaugsmų – leisti sau tokiomis nebūti. Laikinai. Vieną vakarą. Įkvėpus laukinės laumiškos dvasios atsiranda naujų jėgų, motyvacijos…

Skamba viliojančiai, bet drauge šiek tiek grėsmingai… Kas nutinka, kai leidžiame prasiveržti laukinėms emocijoms?

Nenutinka nieko blogo. Mes jaučiame tai, ką jaučiame. Tik ne visada leidžiame sau tai išreikšti, cenzūruojame save. Išreiškus palengvėja. Įdomu tai, kad labiausiai užspausta lietuvių emocija yra džiaugsmas. Nemanykite, kad būtina tik verkti ar pykti – labiausiai gydančios pirties patirtys kartais būna būtent tos, kai juokiamės ir kvailiojame. Kitas dalykas, jog neretai net patys save sugebame apgauti, paslėpti jausmus nuo savęs pačių. Ir tada sakome, kad apskritai nieko nejaučiame. Tačiau kūno taip lengvai neapgausi. Jis prisimena ir žino viską – netgi tai, ko patys sąmoningai prisiminti negalime. Pavyzdžiui, savo gimimo patirtį. Kartais ji graži ir harmoninga, kartais nelabai. Tokiu atveju mes metų metus nešiojamės tą naštą ir patys nesuprantame, kodėl, pavyzdžiui, bijome ankštų patalpų ar dar ko nors. Tos kūno atmintys lengvai ir greitai gali prasiveržti pirtyje, nes kūnui tai gali priminti gimimo patirtį (maža patalpa, drėgmė, ritmiški vantų prisilietimai, oro stygius ir pan.). Mes patyrėme tai, ką patyrėme, gimėme taip, kaip gimėme – ir tos realybės pakeisti negalime. Tačiau jei greta yra pirtininkas, kuris supranta, kas vyksta, jis gali tapti vedliu jūsų procese ir tarsi sukurti kitokią, harmoningesnę realybę, kurioje būsite saugūs, priimti, palaikyti ir t. t. Kartais kelių minučių patirtis pirtyje iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą, požiūrį į save ir kitus, padeda atsikratyti baimių ar santykių problemų. Tačiau to paprastai neįmanoma nei suplanuoti, nei pažadėti – tai tiesiog nutinka, kai jūsų sistema yra pasiruošusi.

Jei pirtis – ne tik nusiprausimas, bet ir virsmas, ritualas, koks tuomet joje pirtininko vaidmuo?

Man ritualas – kažkas, kas turi gilesnę, dvasinę prasmę. Tai, kas yra už šio fizinio pasaulio ribų. Tam, kad tai suvaldytum ir nepadarytum žalos nei sau, nei kitiems, su ritualais reikia elgtis ypač atsakingai. Pati savaime pirtis yra stiprus, tūkstantmetes tradicijas turintis kanalas, kuriam visiškai nereikia jūsų „specialiųjų efektų“, gėlyčių, žvakučių, smilkaliukų ir panašių dalykų. Vieninteliai dalykai, kurių reikia – atvira širdis, pagarba tėkmei ir tradicijai bei puikios techninės žinios, supratimas, kaip veikia pirtis ir žmogaus kūnas joje. Patys stipriausi ir mistiškiausi dalykai man yra atsitikę tada, kai visiškai neketinau to daryti. Ir savo mokiniams sakau tą patį – jei galite į tai nelįsti, nelįskite. Likite paprastesni, arčiau žemės. Jei reikės ir bus tinkamas momentas – nutiks tai, kas turi nutikti. Kita vertus, pirtininkai pirtyje gali atlikti skirtingus vaidmenis. Labai svarbu suprasti, ko norime iš jų ir savęs. Ir suvokti, jog mažiau beveik visada yra daugiau, o atsineštų vantų kiekis ar užėjimų skaičius nerodo proceso gelmės ar kokybės.

Daug metų stebėdama save ir kitus pirtininkus sudėliojau įdomią septynių pirtininko vaidmenų (ar pakopų) sistemą, kurią paprastumo ir vaizdingumo dėlei galima susieti su septyniomis čakromis ar septyniomis vaivorykštės spalvomis. Pirmoji pakopa – technikas, žmogus, kuris kūrena krosnį, rūpinasi fiziniu pirties saugumu, vandeniu, švara ir t. t. Kitaip sakant, pirties kūrentojas, prižiūrėtojas. Antroji pakopa (arba čakra) – erdvės kūrėjas. Tai žmogus, kuris rūpinasi emocine erdve ir saugumu: sutinka, pasiūlo arbatos, pataria, nukreipia, galbūt pasirūpina pirties priemonėmis ir pan. Trečioji – linksmintojas, įspūdžio kūrėjas, nuotaikos generatorius, „šoumenas“, žmogus, suburiantis kolektyvą, proceso vedlys. Beje, dauguma vadinamųjų ritualų atliekami pasitelkus būtent šį vaidmenį – sukuriant efektą, spektaklį. Ketvirtas vaidmuo – procedūrų atlikėjas, tas, kuris liečia, dirba rankomis, sukuria asmeninį ryšį. Normaliam pirtininko darbui tiek daugiau nei pakanka. Penktas vaidmuo – mokytojas. Tas, kuris veda, nukreipia, edukuoja, skatina, duoda erdvės tiems, kuriuos moko, pats likdamas mažiau matomas. Šeštas vaidmuo – gydovas. Tas, pas kurį ieško sielos ir kūno gydymo. Tačiau tam, kad gydytum sielą, reikia žinoti, kaip funkcionuoja kūnas, tiesa? Taigi, kad ir kaip norėtųsi pažadėti „sielos terapiją“, iš pradžių reikia suprasti, kaip veikia kitos „pakopos“: krosnis, garas, ventiliacija, fiziologiniai procesai, naudojamos priemonės, gebėti žmogaus neperkaitinti, neišgąsdinti ir t. t. Mes gyvename kūne ir dirbame su kūnu. O visa kita – paskui. Jeigu prireiks. Dažnai kuo paprasčiau, tuo veiksmingiau. Ir lieka paskutinis vaidmuo (arba čakra) – šamanas. Kai tuo, kas atliekama, siekiama dvasinių tikslų. Tačiau eidami čia turime visiškai patraukti į šalį savo ego, savotiškai numirti, išnykti ir atsiduoti Kūrėjo, Tėkmės, Dvasios vedimui, leisdami jiems veikti per mūsų kūną, rankas. Bet jei tai nutiks – žinosite, net jei ir neįvardinsite. Estų epe „Kalevala“ aprašytas gydymo pirtyje ritualas. Ten yra nuostabios eilutės: „Kur nesiekia mano pirštai, / Dievo pirštai tepasiekia.“

Taigi, pirtis ir tikri jos ritualai – erdvė, tradicija, kurią būtina gerbti. Ir su tuo juokauti nevalia. Kaip ir specialiai lįsti į pirtį, kurioje maudosi laumės. Jei užklysi netyčia – kitas reikalas…

Autorius Laura Auksutytė