Be abejo, visi tėvai savo vaikams linki gero. Būtent dėlto kai kurie gimdytojai kritikuoja savo atžalas, tikėdamiesi, kad tai paskatins jas tapti geresnėmis savo pačių versijomis. Kažkas niekada negiria savo žavingo mažylio, bijodamas užauginti narcizistinio tipo asmenybę. Tačiau gyvenimas parodo, kad tokie vaiko ugdymo metodai padaro daugiau žalos nei naudos. Kai kurios tėvų frazės ir požiūris gali lemti, kad suaugę vaikai gali pradėti nekęsti savo atvaizdo veidrodyje.

 

vaikai

9 dalykai, kuriuos daro tėvai, dėl kurių vaikas suaugęs gali jaustis bjauriuoju ančiuku:

 
  • Be galo koreguoja vaiko išvaizdą. Nė vienas vaikas nesigėdija savo kūno, kol kiti žmonės iš šalies jam nepasako, kad kažkas su juo yra negerai. Nereikėtų nuolat bandyti „pagerinti” vaiko išvaizdos ir prašyti, kad jis plaukais prisidengtų atlėpusias ausis, plačiai nesišypsotų, atidengdamas kreivus dantis ar su pirštu besti į išsipūtusį vaiko pilvą. Ilgainiui taip auklėtas vaikas gali tapti pernelyg drovus, jausis bjaurus, jį nuolat lydės baimė būti išjuoktam.
 
  • Kritikuoja patys save. Bus geriau, jei nustosite be galo kritikuoti save, gėdytis savo kūno ir atskirtų dalių. Nustokite žiūrėti į veidrodį ir po to tragiškai atsidusti. Tyrimai rodo, kad mergaitė, kurios mama nuolat kritikuodavo savo figūrą, dažniau perima tą bruožą ir turi valgymo sutrikimų.
 
  • Kritikuoja vaiko išvaizdą. Vaiko laukia didelės psichologinės problemos, jeigu tėvai jo išvaizdos ypatybes suvokia tik kaip trūkumus. Kuo ryškesni palyginimai ir metaforos lydi tėvų pastabas, tuo blogiau. „Kojos kaip du degtukai”, „nugara kaip klaustukas”, „ploni kaip siūleliai plaukai” yra frazės, kurios įskiepija vaikuiu nepasitikėjimo savimi jausmą.
 
  • Guodžia vaiką dėl jo tariamų trūkumų. Kai kurie tėvai yra tokie malonūs savo vaikams, kad kartais užjaučia juos, kaip šie atrodo. Jie nuolat primena savo atžaloms, kad nors išoriškai jiems nepasisekė, tačiau jie yra geri žmonės. Tokie tėvai nuolat ieško, kuo galėtų kompensuoti vaiko bjaurumą: „kojos storos, bet tiesios”, „dantys kreivi, bet bent jau nėra spuogų”. Vaikai ilgainiui patiki, kad jų trūkumas yra toks didelis, kad jį būtina kažkuo kompensuoti. Tokie vaikai neretai užauga turėdami kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą.
 
  • Nuolat kartoja, kad antsvoris, raukšlės ir senėjimas yra baisūs dalykai. Vaikai perima tėvų požiūrį į savo kūnus. Psichologiniai tyrimai parodė, kad noras mesti svorį atsiranda jau 6 metų mergaitėms. Ir viskas dėlto, kad nuo gimimo vaikai kaip kempinė sugeria visuomenės įsitikinimus, kad būti storu yra blogai ir, kad norint turėti idealią figūrą, reikia laikytis dietos. Įteigdami vaikui, kad senatvė, raukšlės, antsvoris ir bet kokie kiti trūkumai yra siaubingi ir nepriimtini, tėvai augina žmogų, kuris kentės nuo savo paties perfekcionizmo ir negalės ramiai priimti kitų žmonių trūkumų.
 
  • Prieštarauja patys sau. Kartais tėvų elgesys neatitinka jų žodžių, todėl vaikai susipainioja. Viena vertus, mama kategoriškai draudžia paauglei dažytis, kita vertus, žavisi gražuolėmis ant žurnalų viršelių ir televizijos ekrane. Tėtis drąsiai sako, kad išvaizda nėra svarbiausias dalykas, bet eidamas gatve, atsisuka, kad pažiūrėtų į gražias moteris. Taip darydami tėvai įteigia vaikui, kad jis nėra gražus kaip kiti, o po to dar stebisi, kodėl jo dukra ar sūnus kenčia nuo žemos savivertės ir mano, kad yra prastesni už kitus.
 
  • Save pateikia kaip pavyzdį. Yra tokių tėvų, kurie mėgsta pasigirti vaikams, kokie jie buvo gražūs jaunystėje ir paskui juos sekiojo minios gerbėjų. Po to jie tragiškai apibendrina, kad vaikas neatsigimė į juos ir pasvarstys, kad apskritai neaišku, kodėl jis gimė toks bjaurus. Ar manote, kad tokie komentarai paskatins vaikus žavėtis vaikais ir paskatins juos imtis pokyčių dėl savo išvaizdos? Priešingai. Vaikas jaus gėdą, kad neatitinka šeimos lūkesčių ir jam tai neduos nieko kito, tik moralines kančias.
 
  • Apkalba kažkieno kito trūkumus. Nereikėtų vertinti kitus pagal jų išvaizdą, o ne pagal poelgius. Susilaikykite nuo kritikos tų, kurie, jūsų nuomone, apsileido, priaugo per daug arba numetė per daug svorio, nupliko ar paprasčiausiai apsirengė taip, kaip jums nepatinka. Jūs neturėtumėte skiepyti vaikui, kad svarbiau, kaip jis atrodo, negu jo veiksmai ir poelgiai. Suaugęs vaikas greičiausiai nesugebės tinkamai suvokti savo kūno ir nemokės įvertinti savęs kitaip nei pagal išvaizdos prizmę.
 
  • Nesako vaikui, kad jis yra gražus. Viena didžiausių auklėjimo klaidų – niekada negirti vaiko. Kažkodėl kai kuriuos tėvus gąsdina mintis, kad vaikas įsivaizduos save kaip gražų žmogų ir nuspręs, kad jis vertas kažko gero gyvenime. Kai vaikui kyla klausimas, ar jis gražus, mama ir tėtis užtikrintai atsako, kad jis tiesiog mielas ar, dar blogiau, pats paprasčiausias. Apskritai jie daro viską, kad neužgautų vaiko ir nesuteiktų priežasties būti arogantiškam. Tėvų palaikymas, šiluma ir priėmimas vaidina pagrindinį vaidmenį ugdant vaiko savivertę. Jei mama ar tėtis, kurių nuomonė tokia autoritetinga, nelaiko jo gražiu, tai kaip jis turėtų elgtis su savimi? Suaugus tokiam žmogui bus labai sunku atsikratyti kompleksų, kuriuos tėvai jam įskiepijo vaikystėje.