Mamos meilė nugali viską
2014-05-06 14:49Per anksti gimę naujagimiai priverčia tėvelius jaudintis, nerimauti dėl jų ateities ir ieškoti atsakymų, kodėl taip atsitiko. Lietuvoje per anksti pagimdo 5–6 % nėščiųjų. Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ (www.neisnesiotukas.lt) steigėja ir pirmininkė Asta Radzevičienė pažėrė patarimų tėvams, kurių kūdikiai pasaulį išvydo per anksti.
Kaip kilo mintis įkurti neišnešiotų naujagimių asociaciją?
Beveik prieš šešerius metus susilaukėme pirmagimės Margaritos. Ji gimė net 3 mėnesiais anksčiau – 26-tą nėštumo savaitę. Nespėjau jos pamatyti, nes iškart išnešė į reanimaciją. Mane ištiko didžiulis šokas! Sunku buvo suvokti, kokia ji maža. Svėrė 960 g, ūgis buvo 35 cm. Neturėjau jokios informacijos. Tuo metu patyriau įvairiausius jausmus. Jaučiau kaltę, kad galbūt ko nors nepadarėme arba darėme ne taip, kaip reikėjo. Didžiulį pyktį, kodėl taip atsitiko mums. Siaubą, kas dabar bus, ar ilgai lauktas kūdikis išgyvens. Vienatvę, kai norėjosi atsitverti tylos siena ir su niekuo nebendrauti. Baimę dėl nežinomybės, kas toliau mūsų laukia. Tačiau suvokėme, kad negalime pasiduoti, nustoti tikėti savo vaiko galimybėmis ir beribe meile jam. Po mėnesio dukrytę perkėlė į neišnešiotų naujagimių skyrių. Čia gyvenome tik mudvi. Rūpinausi dukrele kelis mėnesius, kol Margarita sustiprėjo ir užaugo iki savo tikrojo gimtadienio. Skyriuje mačiau daug kitų mamų, kurios išgyvena tuos pačius jausmus: baimę, kaltę, neviltį, nežinią, depresiją, nusivylimą… Taip kilo mintis suburti mamas ir įsteigti Neišnešiotų naujagimių asociaciją, kuri suvienytų šeimas, auginančias neišnešiotukus.
Koks pagrindinis asociacijos tikslas?
Asociacija telkia šeimas, sulaukusias neišnešiotų vaikelių. Organizuojame tėvų paramos grupes neišnešiotų naujagimių skyriuje, renginius – Šeimos šventę vasarą, Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną. Taip pat šviečiame visuomenę, kad per anksti gimęs naujagimis yra visavertis žmogus, tik jam reikia gerokai daugiau dėmesio, laiko ir, svarbiausia, meilės, jog užaugtų bei pasivytų savo bendraamžius, gimusius laiku.
Į kokius klausimus mamos, auginančios neišnešiotukus, dažniausiai ieško atsakymų?
Tik ką gimusiems neišnešiotiems kūdikiams reikalinga didžiulė priežiūra, todėl mamos ieško įvairiausių atsakymų: kaip žindyti? Kaip mažylis vystysis? Kada pradės guguoti, sėdėti, vaikščioti? Ar pasivys bendraamžius? Kaip adaptuosis darželyje ir mokykloje? Kokia bus sveikata? Ar neturės regos sutrikimų? Kaip prižiūrėti vaikutį grįžus namo? Žinoma, mamos, auginančios neišnešiotukus, ieško panašių į savo istorijų, kurios palaikytų ir neleistų nuleisti rankų.
Kaip manote, ar mūsų gimdymo namuose suteikiama visa reikiama pagalba per anksti gimusiems kūdikiams ir dėl to išgyvenantiems tėveliams?
Medicininė pagalba neišnešiotiems kūdikiams Lietuvoje, ypač Vilniuje ir Kaune, yra puikiai išvystyta, dirba savo sričių profesionalai. Tačiau gimdymo namuose labai trūksta pirminės psichologinės pagalbos šeimoms ir pačiam personalui. Juk čia mamos ir tėčiai patiria didžiausią šoką, jiems reikalinga visokeriopa specialistų pagalba, o medikams ne visada lengva rasti tinkamų žodžių.
Kaip nepalūžti tėvams, auginantiems neišnešiotus mažylius?
Viltis ir tikėjimas – didžiausia galia, kuri neleidžia pasiduoti. Vienas kito palaikymas, artimųjų parama ir pagalba. Atsakymų ieškojimas į ramybės neduodančius klausimus per gydytojus ir kitų mamų istorijas. Jeigu nesinori bendrauti, emocijas galima išlieti rašant dienoraštį. Lietuvoje kasmet gimsta apie 2 000 neišnešiotų naujagimių. Tokios šeimos yra labai vieningos ir noriai dalijasi savo istorijomis, kurios labai padeda.
Kur pirmiausia turėtų kreiptis tėvai, kuriems nepavyksta susitvarkyti su patiriamu stresu ar net depresija?
Norisi šeimas nuraminti ir paskatinti kreiptis pagalbos pas artimuosius bei psichologus, kurie padėtų susitaikyti su esama situacija, kad būtų galima rūpintis vaikeliu. Būna atvejų, kuomet mama pati teikia paramą artimiesiems, nes jie tiesiog nežino, kaip elgtis tokioje situacijoje.
Kaip manote, ar šeimoje, kurioje gimė neišnešiotukas, šis įvykis tampa išbandymu vyro ir žmonos santykiams?
Taip. Neišnešioto kūdikio gimimas šeimoje – didžiulis išbandymas tarpusavio santykiams. Tėčio vaidmuo šioje situacijoje yra labai svarbus, gal net svarbiausias, nes jis turi rūpintis ne tik savo moterimi, kuri patiria didžiulį stresą, bet ir bejėgiu mažyliu, kuris kovoja už savo vietą po saule. Mamos pasaulis pradeda suktis tik apie vaikelį, nes jis – svarbiausias. Ne visi vyrai geba atlaikyti tokius išbandymus. Todėl specialistų pagalba šeimai, kad ji neiširtų, yra labai svarbi.
Košmariška diena, virtusi džiaugsminga gyvenimo prasme
Elžbieta gimė 25-ių savaičių. Pavasaris mums ją atnešė ypatingą – Gandrų – dieną! Tuomet ji svėrė vos 840 g ir buvo 34 cm ūgio. Nepaisant to, kad buvo neįtikėtinai mažytė, lyginant su tuo, kokį tikimasi pamatyti naujagimį (rausvais skruostukais, putliomis rankytėmis ir papūstomis lūpytėmis), ji mums buvo pati gražiausia ir mieliausia. Mūsų visiškai niekas negąsdino – nei tai, kad kūdikėlis subtilaus dydžio, nei laidai laideliai, dūriai, tuomet dar nepažįstami aparatai ir jų garsai. Atrodo, juos matėme, bet per daug nesureikšminome. Nuo pirmos sekundės gimus dukrytei buvau įsitikinusi, kad ji išgyvens ir bus sveika! Tikėjau savo vaiku ir pasitikėjau medikais. Giliai širdyje žinojau, kad viskas bus gerai.
Po paros stabilizavus būklę, Elžbieta reanimobiliu buvo išlydėta į pirmąją savo gyvenimo kelionę Klaipėda – Kaunas. Buvo rimtų abejonių, kad mažylė lengvai pasieks Kauną. KMUK turi dėmesio vertos patirties auginant ypač anksti gimusius vaikelius, ir buvome laimingi, kad ji sėkmingai pasiekė KMU Neišnešiotų naujagimių reanimaciją, kur nemažai laiko praleidome augindami dukrytę. Laimė, mus supo profesionalūs medikai, todėl sulaukdavome pozityvaus palaikymo ir logiškų argumentų apie savo dukrytės būklę. Nepaprastai dėmesingas mažiausiems pacientams ir paslaugus jų tėvams personalas paliko kuo geriausią įspūdį ir, žinoma, sveikai augantį rezultatą. Iki šiol nuolatos jiems dėkoju mintimis.
Gimusios mergaitės sveikatos būklė buvo itin rizikinga: ji visiškai negalėjo savarankiškai kvėpuoti beveik 3 mėnesius (viena po kitos sekė daugiau nei 11 apnėjų). Tuo pat metu dukrytė 3 kartus persirgo kraujo užkrėtimu ir kitomis infekcijomis (odos, žarnyno, plaučių, trachėjos), todėl teko perpilti eritrocitų masę. Į delną telpantis kūdikis priėmė visas skausmingiausias neišnešiotukus gelbėjančias procedūras: „n“ sykių kraujo ėmimus, kateterių įstatymus ir išėmimus, epidūrines nejautras, intubacijas, ekstubacijas, nuolatinį vaistų vartojimą. Be to, krito svoris. Kita mažiausių neišnešiotų naujagimių problema – AAL, kuris Elžbietai per pirmas tris savaites buvo uždarytas chirurginiu būdu. Tuomet ji svėrė vos 640 g! Laimė, pastaroji intervencija buvo ypač rezultatyvi, ir mergaitė sparčiai pradėjo sveikti. Sėkmingai augo svoris, kuris suteikė jėgų toliau bręsti ir stiprėti.
Kai Elžbietai suėjo 3 mėnesiai, jai buvo diagnozuota retinopatija, kurią sukelia deguonies perteklius (jis būtinas, kol kūdikis išmoksta kvėpuoti). Dėl pernelyg didelio neišnešiotumo, deja, liga išsivystė iki III laipsnio. Tačiau ir čia Elžbietą lydėjo medikų profesionalumas, naujausių technologijų taikymas bei sėkmė. Abiem akytėms taikyta Lazerretinopexia – nepaprastai rezultatyvi, ir mergaitė džiaugsmingai mato gyvenimą!
Po gimimo su dukryte ligoninėje praleidome 103 paras. Per šį laikotarpį mergaitė suvartojo apie 21 skirtingų rūšių medikamentą (antibiotikai, morfijus ir kt.), priėmė sudėtingiausias gaivinimo procedūras ir ištvėrė dvi operacijas. Per pirmuosius gyvenimo metus nuolatos lankėme mankštas, kas 10 dienų masažo kursus po 10 dienų, baseiną, logopedo konsultacijas. Stengėmės, dirbome, mankštinomės. Intensyviai lavinome dukrelę. Negailėjome nei laiko, nei jėgų.
Dabar Elžbieta yra grakšti ketverių metukų dama. Ji jau pasivijo savo bendraamžius, o ūgiu ir stipria sveikata kai kuriuos net ir lenkia! Kasdien džiaugiamės ja. Tikrai manome, kad ji yra medicinos laimėjimų, Dievo valios ir mūsų įdirbio stebuklas. Mūsų neišnešiotukė yra tvirto būdo, drąsi, smalsi ir visada puikios nuotaikos. Elžbieta mėgsta skaityti knygas, klausytis muzikos (turi gerą skonį), groti perkusija. Ji, kaip ir daugelis mergaičių, mokosi šokti, žaidžia su lėlėmis, nori pasipuošti ir turi puikią savybę suburti darželio draugus žaidimams. Mes žavimės jos mokėjimu džiaugtis gyvenimu!
Mama Simona
Aistė Sakalauskienė