Žydų magija ir burtai. Tiesa ar pramanai?

Kiekviena kultūra turi tik jai būdingų magijos ir burtų apraiškų. Žydai šį faktą įprastai neigia, nors istoriniai duomenys ir literatūra rodo ką kita. Sapnų aiškinimas, magiškų dubenėlių naudojimas, palaiminimai ar prakeiksmai – tik nedidelė dalis ypatingoje žydų magijos istorijoje.

Mitai ir legendos

Viduramžiais krikščionių įsitikinimai apie žydų magiją sukėlė persekiojimą ir smurtą. Žydai neretai buvo kaltinami užsiimantys juodąja magija, išpažįstantys ištikimybę Šėtonui, dėl to tapo inkvizicijos taikiniais. Tam tikri žydų papročiai, pavyzdžiui, rankų plovimas grįžus iš kapinių, sukėlė įtarimų ir paskatino jų persekiojimą bei žudynes. Jie buvo priversti atsisakyti kai kurių religinių praktikų ir papročių. Pavyzdžiui, Prancūzijos regione Provanse ritualinis viešosios krosnies valymas ruošiantis Velykoms, kurio metu pelenai būdavo užkasami, liko pamirštas, mat katalikams sukėlė įtarimų dėl kerėjimo.

Žydai dažnai išsiskirdavo iš viduramžių krikščionių savo išsilavinimu, mokėjo daug kalbų, tokias kaip arabų, graikų, hebrajų, buvo linkę daug keliauti ir studijuoti užsienyje. Dėl šios priežasties buvo paklausūs kaip gydytojai, kurių žinios ir tinkamai parinktas gydymas buvo veiksmingesnis už vietos medicinos atstovų. Kita vertus, kiekvienas sunkaus ligonio išgydymas ragino sieti žydus su burtais ir neįprastomis galiomis. Bėgant laikui jų, kaip gydytojų populiarumą, keitė kaltinimai ritualinėmis žmogžudystėmis. Šnekėta, kad žydai žudė krikščionių vaikus siekdami panaudoti jų kūnus vaistams ir magiškiems receptams. Prieita net iki neadekvačių kaltinimų, kad jų tradiciniai neraugintos duonos paplotėliai kepami su krikščionių krauju. Nors istorikai išsklaidė daugumą kaltinimų apie protu nesuvokiamus žydų kerėjimus, yra daug įrodymų, kad viduramžių žydai tam tikras magiškas praktikas laikė kasdienybės dalimi.

Demonų surašymas ir jų išvarymas

Žydų tekstuose ir tradicijose gausu informacijos apie demonus arba piktąsias dvasias. Kaip ir dauguma žmonių, žydai tikėjo, kad demonai buvo tikri: per viduramžiais vykusį surašymą demonų skaičius buvo šiek tiek didesnis nei po vieną kiekvienam žmogui Žemėje. Tikėjimas demonų paplitimu atspindėjo gyvenimą, persmelktą nepaaiškinamų ligų ir kitų grėsmingų reiškinių. Pagal žydų šaltinius, piktųjų dvasių galėjo būti visur: jos gyveno tamsiuose kampeliuose ir net tykojo prie pietų stalo, kad surinktų trupinius. Žydai manė, kad demonai gali pakenkti įsiskverbdami į namus, kūną, mintis ir net sapnus. Jie buvo nematomi, bet, laimė, Talmude pateikiami praktiniai patarimai, kaip su jais elgtis. Tam, kad žmogus pamatytų jį supančius demonus, turėtų rasti juodos katės jauniklį, jį iškepti, susmulkinti ir mitelių įberti sau į akį. Kitame šaltinyje rekomenduojama pelenų pabarstyti aplink lovą: jei yra demonų, kitą rytą pelenuose matysis jų pėdsakai.

Jei norisi apsisaugoti nuo demonų arba išvaryti jau kūne esantį, Talmude pateikiami konkretūs patarimai, kaip naudoti amuletus ir magiškus dubenėlius, aprašinėtus burtais ir šventais vardais. Nors dažnai žydų magija ir burtai niekuo nesiskyrė nuo kitų kultūrų magijos elementų, tačiau vis vien turėjo tik jai būdingų elementų. Vienas jų – hebrajų kalbos ir biblinių pavadinimų vartojimas. Žydų magijoje ir prietaruose Biblijos vardų sakymas užkeikimo metu buvo labiausiai paplitęs viduramžių žydų magijos bruožas. Užkeikimai dažniausiai susidėdavo iš vardo arba vardų serijos su lydinčiu veiksmu arba be jo.

Burtai visiems atvejams

Populiariuose senovės žydų magijos vadovuose, tokiuose kaip „Paslapčių knyga“ ir „Mozės kardas“, yra magiškų burtų ir formulių, kurios neva leidžia sužinoti ateitį, pasikalbėti su mėnuliu ir žvaigždėmis arba pamatyti saulę naktį. Knygose teigiama, kad šias galias ir daug daugiau galima pasiekti pakeitus įprastus žydų ritualus magiškais, šalia pateikiamos instrukcijos, kaip manipuliuoti daiktais ir gaminti mikstūras. Tokiai magijai žydai naudojo daug tų pačių medžiagų, kurias naudojo ne žydų magai: kraują, seiles, išmatas, plaukus, žoleles, brangakmenius ir druską. Juodoji magija – praktika, tyčia kviečianti piktąsias dvasias pakenkti kitiems, buvo vienintelė magijos forma, kuri buvo visiškai uždrausta.

Meilės gėrimai ir kerai buvo nepaprastai populiarūs visose epochose, tik meilės sąvoką visi suprato skirtingai. Žydų magijos literatūroje žodis „meilė“ reiškia platų santykių spektrą – nuo ​​santuokos ir stipraus emocinio prisirišimo iki seksualinių santykių ir net prievartos. Kairo Genizoje (rankraščių rinkinys) buvo išsamių burtų, kaip pritraukti meilę. Tarkime, reikia paimti kiaušinį ir per nedidelę angą ištraukti turinį. Tuščią kevalą užpildyti vyro bei moters krauju, o skylę užlipinti vašku. Ant kiaušinio su krauju užrašyti abiejų vardus ir užkasti po žeme. Iškart tarp vyro ir moters įsivyraus didžiulė meilė, jie negalės atsiskirti vienas nuo kito. Kiti meilės burtai kėlė didesnį nerimą, įskaitant tuos, kai vyras priversdavo moterį vykdyti jo įsakymus, net jei tai prieštaraudavo jos norams, ir užkalbėjimus, skirtus vyrui atsikratyti moters, kurios seksualiai nebegeidžia.

Egzistavo ir burtai ką tik pagimdžiusiai moteriai, kuri neturi kūdikiui pieno. Sužadinti pieno tekėjimą buvo galima užrašant moters arba jos brolio ar sūnaus vardą ant lapelio. Ant moters dešinės krūties užrašydavo: AV SU SAS, o ant kairės: AV HU SIA. Burtas žadėjo, kad pieno atsiras iškart.

Tikėta, kad demonai ir panašios būtybės apsigyvendavo naujuose namuose ir sukeldavo didžiulį chaosą, todėl pastačius būstą ieškodavo laikinų gyventojų, kurie jame bus tol, kol atvyks tikrieji šeimininkai. Manyta, kad druska padeda apsiginti nuo piktųjų dvasių, todėl jos dažnai berdavo kambario, kuriame šios būtybės slėpėsi, kampuose. Naujuose drabužiuose, anot įsitikinimų, slėpėsi mažesni gyventojai, tokie kaip goblinai ir elfai. Drabužio savininkas, į kišenes įberdamas druskos, tikėjosi išvaryti šias būtybes ir sužlugdyti jų kėslus.

Būrė tik moterys?

Ištisas kartas žydų moterys buvo ne tik vyrų burtų objektai, bet ir aktyvios magijos dalyvės, tarnavo kaip gydytojos, būrėjos, sapnų aiškintojos ir tarpininkės tarp dviejų pasaulių. Ne tik žydai tikėjo, kad moterys dažniau nei vyrai turi antgamtinių galių, tokių kaip aiškiaregystė. Moterys daugiausia užsiiminėjo liaudies magija, kuri dažniausiai buvo susijusi su nevaisingumu, gimstamumo kontrole ir nėštumu. Moterų kompetencija liaudies magijos srityje buvo tokia didelė, kad rabinai norėjo iš jų mokytis apie gydymą ir amuletų bei užkeikimų naudojimą, nors sykiu viešai kaltino jas, kad užsiima burtais. XVII a. pradžioje buvo atvejų, kai rabinai konsultuodavosi su moterimis, kad pasikalbėtų su mirusiaisiais. Viduramžiais susiformavo tamsus ir grėsmingas žydžių kaip raganų įvaizdis. Tuo metu tiek krikščionių, tiek žydų visuomenėje itin baimintasi dėl tariamo raganų, turinčių vampyrams būdingų savybių, paplitimo. Šios moterys kaltintos kraujo gėrimu ir vaikų valgymu. Net po mirties manyta, kad jos ras būdų, kaip praryti gyvuosius. Siūlyta tokias raganas nužudyti įsmeigus per burną į gerklę kuolą, kiti pasiūlė užpilti žvyru jų burnas.

Visgi būtina užsiminti, kad viduramžių Europoje vis dar buvo daug keistų pagoniškų papročių, kurie ne tik nenusileisdavo žydų misticizmui, bet ir jį pralenkdavo.

Autorius Monika Budnikienė