Žaibus esame regėję visi. Dauguma jų bijo, tačiau ne kiekvienas yra susipažinęs su apsauga nuo žaibų keliamų pavojų. Kartais žaibai pakeičia žmonių gyvenimą negrįžtamai, tačiau ne visuomet į blogąją pusę… Ne veltui jie dar vadinami Dievo rykšte.

 

 

Neįtikėtina, bet…

 

1865-ųjų vasarą Vienos gydytojas D. Drendingeris po sunkios darbo dienos ėjo namo. Staiga pastebėjo, kad pavogta jo vėžlio kiauto piniginė su plieno monograma, kurią sudarė dvi tarpusavyje persipynusios D raidės. Po kurio laiko daktarui buvo parodytas žmogus, kurį per didelę audrą nutrenkė žaibas. Apžiūrėdamas nukentėjusįjį D. Drendingeris iš karto pastebėjo ant jo kojos natūralaus dydžio savo monogramos piešinį.

 

Gydytojas atgaivino nelaimėlį, po to pareiškė, kad jo kišenėje turi būti piniginė su monogramos iš dviejų D raidžių pėdsakais. Ir tai neilgai trukus pasitvirtino!

 

Dar paslaptingesnę savo savybę žaibas atskleidė 1773-iųjų kovo 15-ąją. Dalyvaujant 500 svečių, susirinkusių Neapolyje pas lordą Tailnezą, kilo audra. Pro langą į patalpą įskriejęs žaibas nuplėšė paauksavimą nuo paveikslų, baldų ir pernešė jį ant sienų…

 

1924 metų rugpjūtį Novgorodo srityje įvyko neįtikėtinas įvykis. Apie 14 val. dienos kilo stipri audra. Savuškinų namuose buvo du žmonės – dvidešimtmetė Ana ir jos dešimtmetis brolis Alioša. Berniukas sėdėjo ant suolo ir žiūrėjo pro langą. Prie krosnies stovėjo kubilas su užmaišyta duonos tešla. Ana išėjo į priemenę ir staiga išgirdo stiprų trenksmą. Išsigandusi ji įlėkė į trobą ir pamatė, kad ant langų nėra rėmų, dingo ir brolis! Pribėgusi prie lango mergina išvydo, kad Alioša sėdi prie tvoros už kelio, šalia voliojasi lango rėmai, ir stovi kubilas su tešla! Berniukas atsipirko keliais nubrozdinimais, o tešla net neišsipylė.

 

1899-aisiais savo kieme nuo žaibo žuvo vienas Italijos gyventojas. Po 30 metų toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis aplinkybėmis žuvo ir jo sūnus. 1949-ųjų spalio 8-ąją Rolanas Primarka – pirmojo žuvusiojo vaikaitis ir antrojo žuvusiojo sūnus – tame pačiame kieme buvo nutrenktas žaibo.

 

1918 metais majoras Samerfordas žaibo buvo nuverstas nuo žirgo ir kurį laiką be sąmonės pragulėjo ant žemės. Karininkas dėl jį ištikusio invalidumo buvo demobilizuotas iš armijos ir apsigyveno Vankuveryje. 1924 metais su trimis draugais jis žvejojo upėje. Užėjus audrai į Samerfordą trenkęs žaibas suparalyžiavo kairiąją kūno pusę. Po šešerių metų per netikėtai kilusią audrą nelaimėlį vėl nutrenkė žaibas. Šį karą žmogus buvo visiškai suparalyžiuotas ir mirė. Tačiau tuo nuotykiai nesibaigė. 1934-ųjų birželį ties Vankuveriu siautėjo didelė audra, kurios metu žaibas trenkė į paminklą kapinėse. Pasirodo, po šiuo paminklu gulėjo narsusis majoras Samerfordas…

 

 

Žaibų tyrinėtojai

 

XX a. 4-ajame dešimtmetyje šveicarų mokslininkas Karlas Bergeris pastatė kalnuose plieninį bokštą, kurio aukštis siekia915 metrų. Kasmet į šį bokštą vidutiniškai trenkia nuo 50 iki 100 žaibų, ir K. Bergeris matuoja jų galias. Miunchene žaibų tyrėjų grupė taip pat turi bokštą kalnuose, kurio aukštis siekia beveik kilometrą. Jo pagalba, taip pat padedant viršgarsiniams naikintuvams, atakuojantiems audros debesis, pasisekė daug ką sužinoti apie šį grėsmingą gamtos reiškinį.

 

Kasdien mūsų planetoje siaučia apie 45 000 audrų ir 8 milijonai žaibų! Jie išsikrauna kiekviename debesyje, perskrosdami jį ir pereidami į kitą debesį. Žaibai skirstomi į „skriejančiuosius žemyn“ ir „kylančiuosius aukštyn“. Jie gali turėti išsišakojusį piešinį arba būti stulpo pavidalo. Per trumpą gyvavimą žaibai keletą kartų keičia savo ryškumą. Ilgalaikiai žaibai, vadinami „karštaisiais“, tampa gaisrų priežastimi.

 

„Skriejantieji žemyn“ ir „kylantieji aukštyn“ žaibai kartais susiduria, ir įvyksta trumpas sujungimas. Tada atsiranda zigzago formos elektros iškrova. Esant 100 mln. voltų elektros įtampai srovės galia pasiekia 100 tūkst. amperų (elektros lemputėje srovės galia siekia tik dešimtąsias ampero dalis). Oras įkaista iki 30 tūkst. laipsnių, o tai yra penkis kartus daugiau negu saulės paviršiaus temperatūra! Įkaitusi aplinka plečiasi, sukelia smūgio bangą, vadinamą griaustiniu.

 

Vidutinė audra pasižymi atominės bombos galia, o žaibai suskaldo medžius, padega miškus ir namus, susprogdina tankerius. Žmonės, patyrę žaibo smūgį, retai atsiperka išgąsčiu…

 

 

Kai danguje pasirodo šviečiantis kamuolys

 

Žaibai būna įvairių formų – virvių, juostų, cilindrų. Kartais šie šviečiantys dariniai susisuka į rutulį ir yra vadinami kamuoliniais žaibais. Paprastieji ir kamuoliniai žaibai nelabai kuo skiriasi. Juolab kad kamuoliniai žaibai daugiausia gimsta paprastų linijinių žaibų išlydžio metu.

 

Vis dėlto egzotiškiausi ir labiausiai gąsdinantys yra būtent kamuoliniai žaibai. Tai grindžiama palyginti ilga jų gyvavimo trukme ir tuo, kad žaibai, įgavę kamuolio formą, tarsi įgyja ir naujų savybių. Charakteringas šio reiškinio pavyzdys – 1978-ųjų įvykiai Kaukazo kalnuose.

 

Į palapinę, stovėjusią 3900 metrųaukštyje, naktį įlėkė kamuolinis žaibas. Pasak alpinisto V. Kavunenkos, iš pradžių kamuolys skriejo virš grindų maždaug metro aukštyje, paskui pradėjo skraidyti virš miegančių alpinistų, įnerdamas tai į vieną, tai į kitą miegmaišį. Ir kiekvieną sykį iš ten pasigirsdavo širdį veriantys šauksmai.

 

Gydytojai, apžiūrėję pacientus, ant jų kūnų aptiko baisias žaizdas – buvo išrauti didžiuliai mėsos gabalai net iki kaulų. Vieną iš penkių alpinistų žaibas mirtinai nutrenkė. Įdomu tai, kad žaibo įėjimo į miegmaišius angos buvo tris kartus mažesnės už žaizdas, be to, audros tą naktį nebuvo.

 

1934-ųjų liepą netoli Maskvos prasidėjo audra. Žaibas trenkė į V. Fiodorovo sodyboje augusį medį, netrukus susidarė kamuolinis žaibas, įskriejęs į namus pro atvirą orlaidę. Prie stalo sėdėjo vaikinas, o ant lovos gulėjo senukas paralyžiuotomis kojomis. Žaibas sužeidė vaikiną, o senuką nusviedė ant grindų. Rutulys, pavirtęs ugniniu kamuoliu, sprogo palikdamas tirštą juodų dūmų debesį. Namas užsiliepsnojo. Po 12 val. senukas, nevaikščiojęs kelis metus, atsistojo, o vaikinas taip ir neatsigavo. Jo pakaušyje buvo didelė tamsi dėmė.

 

Visi žaibai gali būti palaikyti neatpažintais skraidančiais objektais. Juolab kad kamuoliniai žaibai kartais atsiranda ir giedrą dieną, jie gali judėti prieš vėją ir keisti judėjimo kryptį. Žmogui tokie žaibai kelia didžiulę baimę.

 

Kaip atrodo kamuoliniai žaibai? Tai maždaug 10–30 cmskersmens rutulys, kurio gyvavimo trukmė apie 10 sek., kartais daugiau nei minutę. Ryškumas paprastai prilyginamas Mėnulio pilnaties ryškumui ar 100–200 vatų elektros lemputės ryškumui. Spalva – raudona, oranžinė arba geltona, kur kas rečiau – žydra, balta, mėlyna. Judėjimo greitis – pėsčiojo greitis, forma daugiausia sferinė. Apie 20 % atvejų kamuolinio žaibo egzistavimas baigiasi sprogimu. Kartais jis sukelia žmonių mirtį ir traumas.

 

 

Aukas žaibai pasirenka?

 

Žymus amerikietis Rojus Salivanas septynis kartus buvo patyręs žaibo smūgį (ne veltui pateko į Gineso rekordų knygą). Egzistuoja ir specialūs žemėlapiai, nurodantys „žaibų taikinius“. Pavyzdžiui, 1949 metais Floridos gyventojui žaibas išmušė iš rankų butelį. Po metų jis vėl atsidūrė toje pačioje vietoje. Šį kartą trenkęs žaibas jį užmušė mirtinai.

 

1893-iaisiais Prancūzijoje žaibas atakavo 19 marširuojančių kareivių būrį. Oras buvo puikus, iš dangaus nebuvo girdėti jokių griaustinio garsų. Bet nežinoma jėga parbloškė kareivius ant žemės, o kai kuriuos užmušė. Pasirodo, toje vietovėje, kur žygiavo kareiviai, žaibai giedromis dienomis pliekia dažnai.

 

Greta žinomų mums žaibų rūšių gamtoje egzistuoja ir nematomi bei juodieji žaibai. Juodąjį žaibą pavyko nufotografuoti. Jis susideda iš kažkokių paslaptingų gijų, susivijusių į kamuolį.

 

Statistika liudija, kad mirtingumas nuo žaibo smūgių dabar mažėja: patalpose žmonės paprastai lieka gyvi. Juos apsaugo žaibolaidžiai ir gelžbetonyje esanti plieno armatūra.

 

Beveik visos žaibų aukos žūva atvirose vietose. Daugiausia žmonės nukenčia nuo savo lengvabūdiškumo. Per audrą reikia vengti pavienių medžių. Žmonės, užsiiminėjantys vandens sportu, per audrą privalo išlipti iš vandens. Jeigu turistai ar alpinistai negali surasti tinkamo prieglobsčio, bent jau turėtų pritūpti. Stovyklavietėse automobilis – ideali priedanga nuo audros su viena sąlyga, jeigu jos kėbulas ir stogas nėra plastikiniai.

 

 

Svarbiausi uždaviniai

 

Svarbiausias uždavinys – apsaugoti gana jautrius elektronikos prietaisus nuo žaibo smūgių. Juk žaibas gali išderinti svarbiausius lėktuvo prietaisus. Netgi tolumoje pliekiantys žaibai savo elektromagnetiniu spinduliavimu gali sutrikdyti elektroninių sistemų veiklą. 1977 metais Rusijoje žaibai buvo netgi sutrikdę atominio reaktoriaus darbą.

 

Mokslas seniai gilinasi į fizinę kamuolinių žaibų esmę, deja, apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Šiuo tikslu tyrinėjami žaibų „išdykavimo“ rezultatai. Vieną kartą Chabarovske kamuolinis žaibas pateko į kanalizacijos šulinį, kur buvo 7 m3 vandens. Per 10 min. šis vanduo užvirė ir išbuvo virdamas apie minutę. Energija, išeikvota šiam procesui, gali būti išgauta, sudeginant apie 200 l benzino. Kitaip tariant, kamuoliniame žaibe energijos koncentracija yra 100–200 kartų tankesnė negu benzine. Turėti tokį energijos šaltinį – didelė svajonė mokslininkų, kovojančių už energetinių išteklių saugojimą žemėje. Deja, daugybė bandymų atkurti kamuolinį žaibą laboratorijose nedavė jokių rezultatų.