Juodos šeivamedžio uogos renkamos visiškai prinokusios rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Kartais auginamas kaip dekoratyvinis krūmas, šeivamedis priklauso magnolijinių augalų genčiai. Iš tikrųjų Lietuvoje paplitęs šeivamedis – nedidelis medis, kiekvieną pavasarį pražystantis smulkiais, baltais žiedais, o rudeniop subrandinantis kekes tamsių uogų. Šeivamedžių žiedų kvapas salsvas ir daugeliui net nemalonus, tačiau jis padeda atbaidyti sodo kenkėjus. Galima sakyti, kad šeivamedžio naudingąsias savybes lietuviai tik dabar atranda, nors Vakarų Europoje ir Amerikoje jos žinomos jau seniai. Mažos šeivamedžių uogos yra labai sultingos. Iš jų dažnai ruošiami sirupai ir padažai. Nevirtų, taip pat nevisiškai prinokusių šeivamedžio uogų nerekomenduojama vartoti, nes galima apsinuodyti. Mat jų sudėtyje randama cheminė medžiaga, panaši į cianidą. Aukštoje temperatūroje nuodai suyra.

 

"šeivamedžio uogos"

Manoma, kad šeivamedžių gydomąsias savybes pirmasis pastebėjo amerikiečių jūreivis. XIX amžiuje jis padarė atradimą, kad vynas, nudažytas šeivamedžių uogų sultimis, palengvino artrito simptomus. Nuo tada žmonės pradėjo eksperimentuoti ir ieškoti būdų, kaip dar galima panaudoti šias juodas uogas.

 

Europietiškas juoduogis šeivamedis (lot. Sambucus nigra) pasižymi uždegimą slopinančiomis, virusus naikinančiomis ir net priešvėžinėmis savybėmis. Juoda uogų spalva užtikrina, kad jose itin gausu naudingųjų flavonoidų ir antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų. Šeivamedžių ekstraktas (lot. Sambucol) gali padėti pasveikti nuo gripo per 3 dienas!

 

Tai dar ne viskas, ką šeivamedis gali! Šeivamedžių žiedų nuoviras naudojamas kaip antiseptinė pažeistos odos plovimo priemonė, juo vilgomi karšti kompresai, gydomas akių konjunktyvitas ir uždegimas. Nuo seno šeivamedžių nuoviras naudojamas kosmetiniams tikslams, nes minkština, tonizuoja odą, skatina ląstelių atsinaujinimą bei šviesina strazdanas. Aliejuje išmirkyti šeivamedžių žiedai – puikus losjonas odai, malšinantis raumenų skausmus, raminantis nudegusią odą ir gydantis bėrimus.

 

Antioksidantų turtingos šeivamedžių uogos naudingos sergantiems diabetu. Veikliosios šeivamedžių medžiagos stimuliuoja kasą, išskiriančią insuliną ir gliukozę. Taigi padeda palaikyti normalų cukraus lygį kraujyje ir stabiliai jaustis.

 

Šeivamedžio uogose yra esminių mikroelementų, kurie būtini sveikiems kaulams ir skatina kaulinio audinio atsinaujinimą. Osteoporozė – dar visai neseniai laikyta pagyvenusių žmonių liga, dabar vis dažniau diagnozuojama jauniems asmenims, todėl būtina imtis prevencinių priemonių, kol liga neįsisenėjo.

 

Cheminės medžiagos žieduose ir uogose mažina tinimą gleivinėse, padeda užgulus nosiai. Žolininkai šeivamedžių preparatus rekomenduoja vartoti vaikams nuo pilvo dieglių ir dujų kaupimosi. Šeivamedžių uogos varo šlapimą, valo organizmą. Tinka asmenims, norintiems sulieknėti. Tačiau šeivamedžių uogų turėtų vengti nėščios ir krūtimis maitinančios moterys.

 

Šeivamedžių uogose gausu vitaminų A ir C. Teigiama, kad vitamino C net daugiau negu serbentuose ir erškėčių vaisiuose. Taip pat šeivamedžių uogose gausu geležies (13 % rekomenduojamos dienos normos), kalio, vitamino B6, daug beta karoteno.

 

Įdomu

 
  • Indėnai iš šeivamedžio šakų gamindavo pučiamuosius muzikos instrumentus, todėl šį augalą vadino muzikos medžiu.
  • Iš šeivamedžio medienos pagamintas kryželis būdavo kabinamas tvartuose, kad apsaugotų naminius gyvulius nuo ligų.
  • Sakoma, kad net kryžius, ant kurio mirė nukryžiuotas Jėzus Kristus, buvo pagamintas iš šeivamedžio medienos. Manoma, kad dėl šios priežasties šeivamedis niekada neauga tiesus ir atrodo, kad jis vos gali išsilaikyti nenugriuvęs.
  • Serbijoje tikima, kad šeivamedžio šakelės neša laimę jaunavedžiams. Jos naudojamos per tradicinę santuokos ceremoniją. Šioje Balkanų valstybėje tikima, kad vyras ves moterį per metus, jei jie kartu išgers gėrimo su šeivamedžių ekstraktu.
  • Keltų gentys tikėjo, kad šeivamedis padeda apsisaugoti nuo raganų kerų ir velnio.
  • Joninių išvakarėse žmonės skindavo aitraus kvapo šeivamedžių žiedus, nes tikėjo, kad jie gali apsaugoti nuo uodų, gyvačių, dantų skausmų. Įdomiausia, kad tai iš tikrųjų veikdavo!
  • Senovėje tikėta, kad reumatą gali pagydyti plonos šeivamedžio šakelės. Jomis reikia aprišti skaudamas vietas.
  • Senoliai taip pat tikėjo, kad reikia pasemti šiek tiek vandens iš vonios, kuriose prausėsi ligonis ir jį palieti po šeivamedžiu. Esą šeivamedis sugers ne tik vandenį, bet ir ligą. Ligonis netrukus pasveiks.
  • Ant šeivamedžių dažnai pradeda augti tikrieji ausiagrybiai (lot. Auricularia auricula – judae). Anglai šiuos grybus vadina Judo ausimis. Šie grybai esą gydo gerklės skausmą ir pūlinę anginą.
  • Tikėta, kad šeivamedis gali išgydyti nuo visų ligų, net buboninio maro.
  • Šeivamedžių žiedus apdulkina vabzdžiai. Tačiau jie gali apsidulkinti ir patys.
  • Šeivamedis kiekvienai metais subrandina apie 5 – 7 kg uogų.
  • Šeivamedžiai – daugiamečiai augalai, natūralioje aplinkoje galintys išgyventi iki 100 metų.
  • Šeivamedis – sudurtinis žodis, sudarytas iš būdvardžio šeivas (kreivas, plonas) ir medis.