Viskas, ko mums reikia, yra čia, Žemėje, tačiau nuolat ko nors ieškome. Mokslininkai keičia įprastinį mąstymą, kuria sudėtingas formules ir taikydami naujausias technologijas ieško nežemiškų būtybių. Tiesa, kol kas neaišku, ką tikisi rasti – panašių į mus ar bet kokią gyvybės formą.

 

Gyvybės paieškos tęsiasi šimtmečiusSilhouettes,Of,A,Couple,Sitting,On,The,Top,Of,The

 

Mokslininkai įsitikinę, kad jei egzistuoja nežemiška gyvybė, ji galbūt panaši ne į mus, o į mikroorganizmus. Nors gali būti, kad nežemiška gyvybė gali turėti kitokią formą, paprastumo dėlei naudojama plačiai žinoma gyvybės formų hierarchija. Pagal Didžiojo Sprogimo teoriją, visata buvo per karšta, kad joje egzistuotų bet kokia gyvybės forma. Bėgant laikui, tiksliau – per 15 mln. metų nuo lemtingojo įvykio, oras atvėso, tačiau to nepakako atsirasti gyvybei. Vieninteliai laisvai randami elementai buvo vandenilis ir helis. Anglis ir deguonis, o vėliau ir vanduo, atsirado dar po kelių dešimčių milijonų metų. Nenuostabu, kad gyvybei trūko ne gero klimato, o tinkamų elementų. Susidarius tinkamoms sąlygoms Žemėje pradėjo rastis gyvybė. Įvyko sunkiai suvokiamas cheminis procesas, vadinamas abiogeneze, kurios metu iš negyvos medžiagos atsirado gyvybė.

 

Nepaisant mokslinių gyvybės atsiradimo faktų ir neįtikėtinų paaiškinimų, spėlionės apie kitų pasaulių egzistavimą už Žemės ribų atsirado dar senovėje. Pirmieji mąstytojai, tokie kaip Demokritas, tikėjo, kad, be mūsų pasaulio, egzistuoja nesuskaičiuojama gausybė kitų pasaulių. Ikimodernių laikų rašytojai irgi vylėsi, kad tolimuose pasauliuose egzistuoja gyvybė. Prancūzų filosofas ir teologas Wiliamas Vorilongas XV a. iškėlė mintį, kad Jėzus galėjo aplankyti nežemiškus pasaulius, jog išvaduotų jų gyventojus. Nikolajus Kuzietis, vokiečių katalikų kardinolas, vienas pirmųjų vokiečių renesanso humanizmo šalininkų, įnešęs dvasinį ir politinį indėlį į Europos istoriją, 1440 m. rašė, kad Žemė, kaip ir kiti kosmose matomi dangaus kūnai, yra tik ryški žvaigždė, panaši į Saulę. Jis teigė, kad visuose nežemiškuose kūnuose gali gyventi žmonių, augalų ir gyvūnų. Žymus prancūzų filosofas René Descartes rašė, kad nėra būdų įrodyti, jog žvaigždėse gyvena mąstančių būtybių. Tad visos kalbos – tik spėlionės. Faktas, kad Žemėje vis dar daug ekstremalių ir atšiaurių ekosistemų, kurios palaiko įvairias gyvybės formas, daugelį mokslininkų glumina ir toliau verčia galvoti, kad jų gali egzistuoti dar nepažintose vietose. Nuo XX a. vidurio vykdomi aktyvūs tyrimai, skirti ieškoti nežemiškos gyvybės ženklų. Visa tai turėjo didelį kultūrinį poveikį, ypač grožinėje literatūroje. Mokslinės fantastikos kūriniai paveikė visuomenės susidomėjimą nežemiška gyvybe.

 

Mokslininkų nesutarimai

 

Ieškant bet kokios rūšies gyvybės vienas didžiausių trukdžių – negebėjimas sutarti, kaip prasidėjo gyvybė arba kas iš tikrųjų yra gyvybė. 2011 m. genetikas Edwardas Trifonovas sujungė daugiau nei 100 žodžio „gyvybė“ interpretacijų ir sukūrė vieną visa apimantį apibūdinimą – tai savęs atgaminimas su variacijomis. Žemėje gyvybė susijusi su DNR – deoksiribonukleorūgštimi. Genetiniame kode slypi visa informacija, reikalinga norint sukurti gyvybę. DNR gali replikuotis – skirtingų organizmų DNR susilieja, kad susidarytų naujas organizmas. Šios biologinės taisyklės galioja ne tik mums, bet ir visoms kitoms gyvybės formoms, kaip būdas perduoti genetinę informaciją. Visuotinai žinoma, kad aplinkos sąlygos kitose Saulės sistemos planetose, be daugybės galaktikų, esančių už Paukščių Tako, yra pernelyg atšiaurios, kad jose egzistuotų gyvybė. Intensyvi UV spinduliuotė, ekstremali temperatūrų kaita, vandens trūkumas ir dar daugiau – tai visai nepalanku gyvybei vystytis. Tačiau egzistuoja nemažai istorinių įrodymų, kad kai kurios ankstyviausios gyvybės formos Žemėje atsirado būtent tokiose aplinkose, kur sunkiai tikėtina, jog kas nors išvis galėjo egzistuoti. Iškastiniai įrodymai ir daugelis istorinių teorijų, grįstų ilgus metus trukusiais tyrimais ir studijomis, teigia, kad tokia aplinka kaip hidroterminės angos ar rūgštinės karštosios versmės – viena pirmųjų vietų Žemėje, kur galėjo atsirasti gyvybė. Hidroterminėse angose ties tektoniniai lūžiais šaltas vandenyno gelmes sušildo karšta magma iš Žemės mantijos. Netgi šiandieniniame pasaulyje rasta įvairių bakterijų populiacijų, gyvenančių zonoje, supančioje šias hidrotermines angas. Tai gali reikšti, kad kai kurios gyvybės formos palaikomos net ir atšiauriausioje aplinkoje, kitose Saulės sistemos planetose.

 

Ateities teleskopai padės perrašyti istoriją?

 

Jameso Webbo kosminis teleskopas, paleistas 2021 m., kaip tikimasi, turėtų aptikti tokios atmosferos kaip mūsų – deguonies, anglies dioksido, metano – požymių. Tai būtų akivaizdus gyvybės požymis. Ateities teleskopai netgi galės aptikti fotosintezės pėdsakus, dujas ar molekules, rodančias gyvūnų egzistavimą. Protinga technologinė gyvybė kuria atmosferos taršą, pastebimą iš toli. Be abejonės, gyvybė gali atsirasti mūsų kaimynystėje, Marso paviršiuje arba net požeminiuose Jupiterio mėnulio vandenynuose. Manoma, kad šviesą, sklindančią iš egzoplanetų atmosferų, padalytą į vaivorykštės spektrą, galėsime suprasti kaip brūkšninį kodą. Šis metodas, vadinamas tranzito spektroskopija, sudaro dujų ir cheminių medžiagų pėdsaką danguje. Iki šiol patvirtinta, kad mūsų galaktikoje egzistuoja daugiau nei 4900 egzoplanetų – planetų aplink kitas žvaigždes. Tačiau tikėtina, kad jų skaičius siekia trilijonus. Mokslininkai, siaurindami kitų pasaulių paiešką, vartoja sąvoką „gyvenamoji zona“. Tai orbitinis atstumas nuo žvaigždės, kur temperatūra gali sudaryti sąlygas skystam vandeniui susidaryti planetos paviršiuje. Žinoma, reikėtų ir daugelio kitų sąlygų: tinkamo dydžio planetos su palankia atmosfera ir stabilios žvaigždės, kuri nelinkusi sprogti. 2023 m. kosmoso tyrinėtojai turėjo galimybę pajusti malonų atradimo jaudulį – aptiko gyvybės ženklų pėdsakų vienoje iš egzoplanetų, esančioje maždaug 120 šviesmečių atstumu nuo Žemės. Tačiau dar šių metų gegužę paaiškėjo, kad pranešimai apie aptiktus gyvybės požymius, deja, netikslūs. Kita vertus, mokslininkai nenuleidžia rankų ir tvirtina, kad ši nesėkmė nereiškia, jog ateityje kosminis teleskopas neras gyvybės pėdsakų kitos egzoplanetos atmosferoje.

 

Autorius Monika Budnikienė