Vienatvė. Ar naudinga?

Blezas Paskalis: „Visos žmonijos problemos kyla iš to, kad žmogus nesugeba ramiai pabūti vienas savo kambaryje.“ Gal metas išmokti tai daryti?

Kaip geriau?

Vienatvė dažnai suprantama kaip teigiama žmogaus būsena, tačiau ji nėra nei gera, nei bloga. Kiekvienam naudinga praleisti šiek tiek laiko su savimi, bet nerekomenduojama izoliuotis per ilgai. Daug metų mums kartojo, kad žmonės yra socialios būtybės, todėl geriau būti kartu nei atskirai. Homo sapiens evoliucijos pavyzdys tai įrodė. Pirmykštėms gentims buvo lengviau išlikti gyvenant po vienu stogu. Tarpusavio sąveika lemia bendrumo jausmą, pasitenkinimą gyvenimu ir įprasmina buvimą. Mums reikia priklausyti įvairioms žmonių grupėms, kurias vienija artimi santykiai. Medijose ir socialiniuose tinkluose kalbama ir rašoma, kad asmuo, kuris nenori bendrauti, galimai turi psichikos sunkumų, sutrikimų ir kurio socialinis gyvenimas merdi, ilgainiui įniks į priklausomybes, susirgs psichikos ir fizinėmis ligomis.

Požiūris į vienatvę keičiasi

Spartus gyvenimo tempas, urbanizacija ir didelis gyventojų tankis turi įtakos, kad vienokia ar kitokia izoliacija tampa ne trūkumu, o privalumu ir būtinybe. Vienatvė reikalinga, kad pažvelgtume į situaciją iš šono, atskirtume savo ir kitų norus, poreikius, susidėliotume mintis, išbūtume su emocijomis. Visur reikalinga pusiausvyra. Žmogus, sėdėdamas visą dieną prie vaišių stalo, persisotins ir pajus fizinį kūno sunkumą. Lygiai taip pat ilgą laiką aktyviai dirbdamas ir bendraudamas su žmonėmis, neskirdamas laiko savo emocinei savijautai, pervargs psichiškai ir perdegs. Ši riba kiekvienam skirtinga, priklauso nuo nervų sistemos individualių savybių, socialinių įgūdžių, psichologinio atsparumo, empatijos. Kiekvienam skirtingu laiku ateina momentas padaryti pauzę.

Vienatvė ir vienišumas

Tai dvi skirtingos, bet dažnai painiojamos sąvokos, turinčios skirtingą poveikį žmogui. Vienatvė gali būti naudinga, netgi būtina psichologinei sveikatai, o vienišumas dažniausiai turi neigiamą emocinę įtaką.

Vienatvė – naudinga būsena. Tai sąmoningas pasirinkimas pabūti vienam. Ši būsena gali būti labai naudinga:

• Savęs pažinimui. Vienatvėje žmogus turi galimybę susitelkti į mintis, poreikius, vertybes. Tai skatina savirefleksiją ir emocinę brandą.
• Kūrybiškumui. Atsiskyrimas nuo išorinio triukšmo ir kitų žmonių įtakos dažnai padeda rasti naujų idėjų, įkvėpimo, skatinti kūrybinį mąstymą.
• Psichologiniam atsigavimui. Vienatvė padeda „persikrauti“ – atsikvėpti nuo socialinio spaudimo, sumažinti stresą, geriau susidoroti su emociniu krūviu.
• Savarankiškumui ugdyti. Būdamas vienas žmogus mokosi pasitikėti savimi, spręsti problemas be kitų pagalbos.

Vienišumas – žalinga būsena. Tai nepageidaujamas vienumo jausmas, kai žmogus jaučiasi atstumtas, nereikalingas ar nesuprastas:

• Emocinė kančia. Vienišumas dažnai siejamas su liūdesiu, depresija, nerimu. Ilgalaikė vienatvė gali pabloginti psichinę sveikatą.
• Socialinių ryšių stoka. Žmogui, kaip socialiai būtybei, būtina jausti priklausomybę, turėti artimų žmonių. Be jų jis jaučiasi atskirtas.
• Fizinė sveikata. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis vienišumas gali padidinti širdies ligų, miego sutrikimų, netgi ankstyvos mirties riziką.

Vienatvė – sąmoningas pasirinkimas ar būtinybė?

Vienatvė psichologijoje suprantama kaip savanoriškas atsiskyrimas nuo kitų, siekiant vidinės ramybės, apmąstymų ar asmeninio tobulėjimo. Ji nebūtinai susijusi su emociniu diskomfortu. Vienatvė gali turėti teigiamą poveikį smegenų funkcijoms ir skatinti kūrybiškumą.

Pagrindiniai vienatvės privalumai:

• Savirefleksija: leidžia žmogui geriau suprasti savo emocijas, motyvacijas ir tikslus.
• Kūrybinis produktyvumas: ramioje aplinkoje didėja dėmesio koncentracija, mažėja blaškymosi rizika.
• Psichologinis atsikūrimas: vienatvė padeda sumažinti sensorinį ir emocinį pervargimą.
• Savarankiškumo ugdymas: asmuo mokosi spręsti problemas ir priimti sprendimus be išorės įtakos.

Trumpalaikė vienatvė gali sustiprinti emocinį atsparumą. Tokie periodai padeda atkurti emocinę pusiausvyrą ir pasirengti naujiems socialiniams iššūkiams.

Vienišumas – nematoma visuomenės pandemija

Vienišumas yra subjektyvi patirtis, kylanti iš neatitikimo tarp pageidaujamų ir turimų socialinių ryšių. Kitaip nei vienatvė, vienišumas dažniausiai yra nepageidautina būsena. PSO vienišumą pripažįsta kaip reikšmingą visuomenės sveikatos problemą, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo.

Vienišumo padariniai sveikatai:

• Psichologinis poveikis: padidėjusi depresijos, nerimo, žemos savivertės rizika.
• Fiziologinis poveikis: moksliniai tyrimai sieja vienišumą su didesne širdies ligų, imuninės sistemos silpnėjimo ir netgi ankstyvos mirties rizika.
• Socialinė atskirtis: ilgalaikis vienišumas veda prie socialinių įgūdžių nykimo ir dar didesnės izoliacijos.

Vienišumas gali pasireikšti net ir būnant tarp žmonių – tai ne objektyvus vienumo faktas, bet emocinis išgyvenimas.

Vienatvė kaip terapinis įrankis

Psichoterapijoje vienatvė dažnai naudojama kaip priemonė:

• Mindfulness (sąmoningumas) ir meditacijos praktikos grįstos sąmoningu buvimu su savimi.
• Kūrybinė terapija: menas, rašymas ar muzika padeda žmonėms išreikšti emocijas, kurių jie negali perteikti žodžiais.
• Gamtos terapija: buvimas vienumoje gamtoje mažina streso hormonų lygį ir skatina nervų sistemos atsinaujinimą.

Terapinė vienatvė ne tik skatina savirefleksiją, bet ir padeda atsitraukti nuo destruktyvių minčių, stiprina emocinį atsparumą.

Vienatvė nėra blogai. Tai tylus priminimas, kad mums nereikia nuolat skubėti, kalbėti ar būti su kitais, kad jaustumės pilni. Priimkime ją ne kaip tuštumą, o kaip erdvę, kurioje galime išgirsti save.