Visi žinome taisyklę, kad geriausia mokytis iš savo klaidų, tačiau sėkmingai pritaikyti ją sekasi ne kiekvienam. Didesnių ar mažesnių klaidų bei nesėkmių pasitaiko kone kasdien, deja, dažnam jos kelia nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi. Kaip savęs negraužti ir įvaldyti gebėjimą pasimokyti iš savo klaidų?

 

Pripažinti klaidąAttempt,To,Create,New,Innovation,From,A,Broken,Light,Bulb

 

Klaidos moko geriau pažinti save ir sakyti tiesą. Nors dažnai klaidas norėtųsi ištrinti iš atminties, to daryti nereikėtų. Savų klaidų pripažinimas padeda atsikratyti sumišimo, gėdos ir kaltės bei padeda susikoncentruoti į mokymąsi ir asmeninį tobulėjimą. Svarbu, kad klaidą pripažintume ne dėl aplinkos spaudimo, demonstratyviai belsdami sau į krūtinę „esu kaltas“, bet iš tiesų suvoktume, kad pasielgėme netinkamai, suklydome. Tik būnant sąžiningiems prieš save pačius, galime pamatyti situaciją, kurioje suklydome, kitu kampu ir rasti geresnį sprendimą. Jei klaidos nepripažinsime, nieko nepasimokysime, klysime vėl ir vėl. Tik sau pasakę, kad buvome neteisūs, kitą kartą atsidūrę panašioje situacijoje, žinosime, kaip reikia tinkamai pasielgti. Padarius klaidą, reikėtų atsakyti sau į šiuos klausimus. Kaip galiu panaudoti šią patirtį? Kaip galėčiau kitaip elgtis ateityje? Šie klausimai skatina ieškoti sprendimų.

 

Reikalinga analizė

 

Analizuojamos klaidos moko, kas yra tikrai svarbu, o kas nereikšminga. Jos padeda suprasti, kurie metodai yra veiksmingi, o kuriuos reikėtų keisti. Jei suklydome ir kažką įskaudinome, pirmiausia reikia atsiprašyti, o tada atsitraukti, nurimti ir išanalizuota kas įvyko: ką norėjau ir bandžiau padaryti, kad įvyko ne taip ir kodėl. Supratimas, kas iš tiesų įvyko padės daryti kitus pasirinkimus ir ateityje išvengti panašių klaidų. Svarbiausia yra objektyviai įvertinti situaciją ir nustatyti, kiek joje yra mūsų asmeninės atsakomybės, kad dėl savo klaidos nekaltintume kitų žmonių ar aplinkos. Verta žinoti, kad net jei nemalonią ar pavojingą situaciją didžiąja dalimi lėmė aplinka ar aplinkiniai, asmeninės atsakomybės gali nepavykti išvengti, nes mūsų sprendimai atvedė į tam tikrą aplinką, savo noru nusprendėme bendrauti su tam tikrais žmonėmis. Beje, atsakomybės permetimas labiausiai būdingas nebrandžioms asmenybėms.

 

Klaida gali virsti pamoka

 

Nė vienas negimstame visko mokėdami, o būtent žinių ar tam tikrų įgūdžių trūkumas lemia klaidas tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Kai suklystame ir išanalizuojame kas lėmė klaidą, galime įžvelgti kokios pamokos mums padėtų tos klaidos išvengti ateityje. Pavyzdžiui, jei parkuodamiesi apgadinome savo ar kitų automobilį, akivaizdu, kad reikėtų patobulinti šį įgūdį. Jei išleidome visus pinigus iki mėnesio vidurio, praverstų finansinio raštingumo pamokos, taupymo strategijų išmanymas ar net kvalifikacijos kėlimas, kad rastume geriau apmokamą darbą. Jei klumpame ir klystame santykiuose, reikėtų stiprinti šią sritį – skaityti atitinkamų knygų, lankyti seminarus ar pasikonsultuoti su santykių ekspertu.

 

Būtent klaidos mums padeda suprasti, kokių dalykų nežinome, nemokame, kuriose srityse klumpame. Jei nesuklystume, tose srityje nepatobulėtume. Šis suvokimas padeda klaidas priimti ne kaip žlugdančią, bet auginančią patirtį.

 

Ko iš tiesų norime?

 

Padarę klaidą, galime aiškiau suvokti arba stipriau pajausti, kurie dalykai mums yra reikšmingi. Pavyzdžiui, įskaudinę žmogų, iškart matome, kiek mums reiškia jo neigiamos emocijos ir kiek pastangų norime įdėti siekdami, kad jis pasijaustų geriau, mums atleistų ir toliau bendrautų. Klaidos mus moko suprasti, ko iš tikrųjų norime ir profesiniame gyvenime: ar dėl tam tikros pozicijos esame pasiruošę stipriai dirbti, mokytis, tobulėti. Savo klaidų matymas ir pripažinimas padeda nepamiršti įsipareigojimų – ko iš tikrųjų norime, ką dėl to darome ir ką turime. Neretai padaryta klaida ir jos pasekmės padeda suprasti, kad priėjome galutinį tašką. Pavyzdžiui, jei po barnio nejaučiame noro taikytis, bendrauti, tampa aišku, kad keliai su tuo žmogumi veda į skirtingas puses. Jei kivirčo, nederamo elgesio ar kt. nebūtų įvykę, gal tebeplauktume pasroviui, iš įpročio, taip gaišindami vieni kitų laiką.

 

Geriau suprasti kitus

 

Nors žinome, kad klysti gali visi, tačiau ne visose situacijose gebame tai sąmoningai suvokti. Dažnai vaikams atrodo, kad neklysta tėvai, o suaugusieji taip pat turi savo stabų ar dievukų, kurie neva viską daro tobulai. Kai sudievinti žmonės suklysta, juo besižavinčiam asmeniui nukrenta akmuo nuo pečių. Pavyzdžiui, jei tėvai suklysta, atvirai pripažįsta savo klaidą, atsiprašo, keičia elgesį, vaikai patiria mažiau spaudimo būti tobuli, nejaučia kasdienybėje tiek nerimo, streso siekdami atitikti tam tikrus standartus. Kai suklystame patys, būname empatiškesni žmonėms, kurie padarė tokią pat ar panašią klaidą, gebame greičiau atleisti ir judėti į priekį santykiuose, darbo kolektyve ar kt. Kiekvienam naudinga kartkartėmis suklysti, mokėti pasijuokti iš savo klaidų, o paskui sunkiai dirbti, kad jas ištaisytume. Žmonės, kurie tikrai mus vertina, nenusisuks ir nepaliks bėdoje, kad ir kas būtų atsitikę, juk žmogaus netobulumas yra tai, kas daro jį išskirtiniu.

 

Išmokstame vertinti

 

Dažnas vidutinis žmogus svajoja apie daug iššūkių keliantį, labiau jaudinantį gyvenimą, su pavydu žvelgia į rizikuojančius, adrenalino ar šlovės besivaikančius drąsuolius, bet nesusimąsto, kad norint daugiau, tenka ir labiau rizikuoti. Rizika ne visuomet išeina į naudą, o kartais gali tapti didele klaida. Pavyzdžiui, kai žmogus neturėdamas jokio atsarginio plano, staiga išeina iš saugaus darbo ir susiduria su finansiniais sunkumais; kai aistringesnių santykių išsiilgęs sutuoktinis užmezga romaną ir santuoka pakimba ant plauko; kai nesilaikoma saugos taisyklių pramogaujant ir žmogus susižeidžia. Visos šios situacijos suveikia, kaip šoko terapija – gerai papurtyti staiga suvokiame kiek daug turėjome. Žinoma, geriau, kad tokių kritinių situacijų nebūtų, tačiau ir menka klaida – bauda už ne vietoje pastatytą automobilį ar viršytą greitį – padeda iš naujo įvertinti savo pinigus ir laiką, o dėl netinkamai pagal orą pasirinktų drabužių atsiradęs peršalimas – branginti sveikatą.

 

Klaidos padeda įkvėpti žmones

 

Nors geriausiai mokomės iš savo klaidų, tikrai ne visas patirtis turime susirinkti, kad žinotume, ko negalima daryti. Daug dalykų galime pasimokyti iš kitų suklydusių, netinkamai pasirinkusių žmonių, jei apie savo klaidas jie ryžtasi kalbėti viešai. Pavyzdžiui, į lošimus ar priklausomybes įklimpusių žmonių istorijos gali įkvėpti kitus gyventi kitaip, išmintingiau pasirinkti. Kai visą gyvenimą rūkantis žmogus, lėtai mirštantis nuo vėžio, pasakoja apie tabako žalą, aplinkiniai klauso ir padaro atitinkamas išvadas. Žinoma, labiausiai realus kitų pavyzdys paveikia jaunas, dar besiformuojančias asmenybes, todėl klaidomis ir iš jų išmoktomis pamokomis labai naudinga dalintis su jaunimu, ypač šiais laikais, kai įvairios psichotropinės medžiagos lengvai prieinamos net ugdymo įstaigose. Jei manome, kad mūsų klaida ir po jos padarytos išvados gali būti naudingos aplinkiniams, turėtume atrasti vidinės valios pasidalinti savo patirtimi.

 

Gali riboti

 

Visi žmonės turi trūkumų ir būtent jie daro mus unikaliais bei išskirtiniais. Nepaisant to, klaidų niekas nenori daryti, nes jos sukelia neigiamas emocijas, kainuoja nervų, sveikatos, laiko, pastangų, o kartais klaidų kaina net vertinama prarastais žmonėmis. Nenuostabu, kad atsiranda baimė žengti klaidingą žingsnį.

 

Bijoti klysti yra normalu. Blogai, kai ta baimė lemia, kad vengiame bet kokios rizikos, išeiti iš komforto zonos ar išlįsti iš šešėlio. Reiktų suvokti, kad klaidos yra neišvengiamos, jų gali pasitaikyti net ir nieko reikšmingo nedarant. Mokykimės klaidas priimti ir vertinti, kaip savotiškas likimo dovanas, padedančias augti kaip asmenybei ir eiti unikaliu savo gyvenimo keliu. Tiesa, reikėtų aiškiai suvokti savo atsakomybę už tai, ką iš tų klaidų išmokstame. Jei klaidos kartojasi arba darosi vis didesnės, reikėtų pervertinti savo požiūrį ir elgesį: niekas nevyksta savaime, už savo gyvenimą esame atsakingi patys.

 

Autorius Laima Samulė