Vos prieš šimtą metų, kai cheminių vaistų pasiūla buvo dar visai menka, įvairios žolelės žmones gelbėjo nuo daugelio ligų. Tradicinė medicina jas lyg ir bandė išstumti, tačiau šiandien praktiškai visi gydytojai vėl sutinka, kad natūrali gamtos dovana – gydomosios žolelės – puiki išeitis norint išgyti ar apsisaugoti nuo peršalimo ligų.

 

Žolelių įvairovė

Vaistažolių žinoma daugiau nei 12 tūkst. rūšių. Jų randama miškuose, laukuose, krūmuose, upių ir ežerų pakrantėse, netgi pelkėse. Kai kurios vaistažolės gali būti auginamos namuose ant palangės ar darželiuose, pavyzdžiui: vaistinės ramunėlės, medetkos, melisos, taip pat pipirmėtės, kmynai ir kt. Juose esama gydomųjų medžiagų, kurios gali kauptis visame augale arba tik tam tikrose jo dalyse.

 

Būkime atsargūs

Labai svarbu žinoti, kad kai kurios vaistažolės gali pakenkti, jeigu vartojama jų per daug ar netinkamai. Jei gydomasi savarankiškai, reikia būti atsargiems, pasiskaityti išsamiau apie kiekvienos žolelės galimą poveikį ir laikytis vartojimo instrukcijų. O nėščiosios ir vaikai vartoti vaistažoles privalo ypač atsargiai. Patyrę žolininkai netgi teigia, kad vaistažoles rinkti turėtų tik tie žmonės, kurie labai gerai jas pažįsta ir išmano jų apdorojimo būdus.

 

Žolelės nuo peršalimo

Avietės renkamos birželio–liepos mėnesiais. Tinka peršalus, kostint, karščiuojant. Taip pat skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. Gydomųjų savybių randama lapuose, uogose ir šakelėse.

Baltosios dilgėlės renkamos nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Mažina temperatūrą, stiprina organizmą, ramina nervus, slopina skrandžio ir galvos skausmus. Gydyti tinka tik žiedai. Šių dilgėlių vartoti nepatariama žmonėms, kurių žemas kraujospūdis.

Didžiosios dilgėlės renkamos nuo birželio iki spalio mėnesio. Augalų lapai stiprina organizmą, padeda karščiuojant. Negalima vartoti žmonėms su padidėjusiu kraujo krešumu ir alergiškiems dilgėlei.

Beržų lapai, žievės ir pumpurai renkami vasario ir kovo mėnesiais. Tinka vartoti kostint, taip pat kaip šlapinimąsi skatinančią priemonę. Vis dėlto piktnaudžiauti beržais nereikėtų, nes gali sudirginti inkstus.

Bruknės renkamos rugsėjį. Jų uogomis, lapais ir šakelėmis gydoma nuo peršalimo ligų.

Didieji debesylai renkami liepos–rugpjūčio mėnesiais. Augalų šakniastiebiais su šaknimis galima gydyti įvairias peršalimo ligas, netgi bronchitą, skatinti prakaitavimą ar tiesiog stiprinti organizmą. Šios vaistažolės netinka nėščiosioms ir sergantiesiems inkstų ligomis. Be to, didysis debesylas gali būti nuodingas, todėl prieš verdant ar užplikant šaknis reikia gerokai susmulkinti, o nuovirą suvartoti tą pačią dieną.

Gysločiai renkami nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Gydomosiomis savybėmis pasižymi visas augalas. Gysločiai gydo nuo kosulio, pilvo ar dantų skausmo, taip pat tinka kraujui ir plaučiams valyti. Tačiau šių augalų turėtų vengti sergantieji gastritu, padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu ir turintieji skrandžio opą.

Krapai renkami liepą ir rugpjūtį. Šio augalo sėklytės gera priemonė kosuliui ir bronchitui gydyti. Taip pat krapai veikia šiek tiek raminamai.

Kraujažolės renkamos nuo spalio iki liepos mėnesio. Augalų lapai ir žiedai vartojami nuo peršalimo ligų. Kraujažoles atsargiai vartoti turėtų žmonės, kuriems padidėjęs kraujo krešumas.

Liepų sula tekinama ir žiedai renkami liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Liepa tinka plaučių ligoms, peršalimui, slogai ir kosuliui gydyti.

Miškiniai erškėčiai renkami birželio–rugpjūčio mėnesiais. Šios vaistažolės turi ypač daug naudingųjų medžiagų, kurios padeda sveikti sergant avitaminoze, taip pat puikiai gaivina odą. Vartoti galima uogas, lapus ir žiedus. Tačiau miškinių erškėčių antpile esančios sultys ardo dantų emalį, todėl po vartojimo reikia išsiskalauti burną.

Paprastosios kiaulpienės renkamos balandžio–gegužės mėnesiais. Gydyti tinka visas augalas. Kiaulpienės gerina atsikosėjimą, stiprina organizmą. Kiaulpienių vartoti negalima, jei viduriuojama ar nelaikoma šlapimo.

Paprastosios pušys renkamos visus metus. Naudojamos tik išoriškai: tinka kvėpuoti garais, sergant peršalimo ligomis.

Paprastieji putinai renkami rudenį. Augalų žievė ir uogos tinka peršalimo ligoms gydyti, sergant avitaminoze. Putinų nereikėtų vartoti sergantiesiems inkstų ligomis ir podagra.

Pavasarinės raktažolės renkamos balandį ir gegužę. Jomis gydomos peršalimo ligos, slopinamas kosulys, taip pat stiprinamas organizmas. Naudingųjų medžiagų turtingas visas augalas.

Paprastieji raudonėliai renkami birželio–rugpjūčio mėnesiais. Augalo antžeminė dalis vartojama peršalus, sergant bronchitu, plaučių uždegimui ar gripu. Raudonėlių negalima vartoti nėščioms moterims ir esant aukštam kraujospūdžiui.

Raudonieji dobilai renkami birželio–rugsėjo mėnesiais. Dobilų žiedų nuoviru slopinami įvairūs uždegimai, gydomos kvėpavimo takų ligos ar stiprinamas išsekęs organizmas.

Rugiagėlės renkamos gegužės–rugsėjo mėnesiais. Jų žiedais galima gydyti peršalimą, plaučių uždegimą, stiprų bronchitą. Taip pat rugiagėlių žiedų nuoviru skalaujama burna nuo gleivinės uždegimo. Tačiau šių augalų nepatariama vartoti žmonėms, kurie sausai kosti ir dažnai šlapinasi.

Trispalvės našlaitės renkamos liepos–rugpjūčio mėnesiais. Jų žiedais ir lapais gydomas kosulys, bronchitas. Augalų negalima vartoti ilgai, nes gali supykinti, išberti, laisvinti vidurius.

Šalpusniai renkami kovą–balandį. Augalų žiedai ir lapai – gera priemonė nuo kvėpavimo takų kataro, kosulio, užkimimo, netgi dusulio. Šalpusniais galima stiprinti nusilpusį organizmą.

 

Įdomybės

  • Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad žoleles žmonės naudojo dar prieš 60 tūkst. metų. Greičiausiai norėdami pridengti gendančios mėsos kvapą, sklindantį nuo jų būstų, arba įtrindavo augalais save, kad medžioklėje žvėrys nejustų žmogaus odos kvapo. Vėliau senieji gyventojai pastebėjo gydomąsias žolelių savybes.
  • Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie gydomąsias žoleles rasti egiptiečių papirusuose, siekiančiuose XVI a. pr. Kr. Juose užrašyti žolelių pavadinimai ir patarimai, kaip jas naudoti, ką geriausia gydyti. Manoma, kad piramidžių statytojai galėjo vartoti nemažai vaistažolių, kad ilgiau jaustųsi žvalūs ir sveiki.
  • Viduramžiais žolelės buvo ne tik pagrindiniai vaistai nuo įvairių ligų, bet ir didžiulis pavojus tiems, kurie apie jas gerai nusimanė. Tūkstančiai moterų, pavadintų raganomis, sudegintos vien todėl, kad vaistažolėmis mokėjo išgydyti sunkius ligonius, sustabdyti kraujavimą ar, atvirkščiai – nunuodyti nepageidaujamuosius.
  • Galima teigti, kad tradicinės medicinos vaistai susiformavo gydomųjų žolelių pagrindu. Tarkime, viena pagrindinių skausmą malšinamųjų vaistų veiklioji dalis yra gluosnio žievė. It tik vėliau vaistų gamintojai sukūrė sintetinį natūralaus augalo pakaitalą.