Mūsų mažieji turi visą spektrą emocijų, kurios yra tokios pat svarbios, kaip ir suaugusiųjų. Deja, pasitaiko, kad tėvai į vaikų pyktį reaguoja nerimtai – juokiasi, kai šie šaukia, trypia kojomis, vartoja necenzūrinius žodžius ar svaido daiktus. Anot specialistų, taip elgtis negalima. 

 

vaikai

Kodėl pyksta mažyliai?

 

Kaip ir suaugusieji, vaikai pyksta ne norėdami sunervinti aplinkinius, o todėl, kad nesusitvarko su savo emocijomis. Vaiko pyktis ar net isterija yra ypač stiprus emocinis potyris – tai gali būti ir liūdesys, ir bejėgiškumas, ir nusivylimas, ir nuovargis, ir alkis, ir didelis noras, ir savarankiškumo trūkumas.

 

Didesni pykčio protrūkiai dažniau pasitaiko mažyliams iki trejų metų. Šiuo periodu jie pradeda suvokti save kaip asmenybę, o ne mamos dalį, todėl ima reikšti savo poziciją – prieštarauja ir priešinasi. Tėvams svarbu aiškiai nustatyti ribas, kurių vaikui negalima peržengti: kad ir kaip garsiai jis rėks ir voliosis parduotuvėje, nepirkti žaislo, jei tai nebuvo planuotas pirkinys.

 

Mažyliams pasitaiko pykčio epizodų, regis, be priežasties, bet iš tiesų taip nutinka žlugus tam tikriems planams: „noriu žaisti, bet esu pavargęs“, „noriu lipti ant stalo, bet mama neleidžia“, „noriu valgyti, bet nemėgsti morkų“ ir pan.

 

Įvardyti emociją

 

Tėvams reikėtų įsidėmėti, kad nirštantis mažylis nesusitvarko su emocijomis ir taip prašo pagalbos. Gimdytojai turėtų padėti jam nusiraminti įvardydami emociją („tu pyksti“, „tu pavargai“ ar kt.), nes viena pykčio priežasčių yra ta, kad vaikas nesupranta, kas su juo vyksta. Jei mažylis neatstumia, tai sakant galima jį priglausti, apkabinti, bent švelniai paimti už rankos. Toks bandymas nuraminti gali užtrukti, tačiau ilgainiui vaikas ima atpažinti savo jausmus ir išnykus netikėtumo / baimės faktoriui („kas su manimi vyksta!“) pradeda reaguoti švelniau.

 

Taip pamažu vaiką reikia supažindinti ir su kitomis emocijomis, nes pyktis nebūtinai reiškia pyktį. Kaskart įvardykime atžalai jaučiamą emociją, kad kitąkart ją pajutęs mažylis atpažintų ir jo reakcija neišaugtų iki sunkiai suvaldomos.

 

Neatstumti

 

Įniršusio mažo vaiko negalima statyti į kampą ar palikti kitame kambaryje, kol nusiramins. Kai yra apimtas pykčio ar užvaldytas kitos jį nulėmusios emocijos, mažylis negali galvoti, ką jis padarė bloga ir kaip toliau elgtis. Paliktas vienas jis tiesiog jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. Geriau ne palikti kitame kambaryje, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis pajustų, jog mama ar tėtis truputėlį atsitraukė ir jo elgesys neveikia. Tada ramiai pasakyti, kad suprantame jo pykčio / liūdesio / nusivylimo jausmą ir priežastis. Jei negalime patenkinti vaiko prašymo (lipti ant palangės, vidurnaktį valgyti ledus, tempti šuniukui už uodegos ar kt.), pasiūlykime jam alternatyvą, pavyzdžiui, „nusiramink ir galėsime kartu pamėtyti šuniukui kamuolį“. Taip vaikas žinos, jog tėvai jį išgirdo, suprato ir kad net negavus, ko ką tik labai troško, nieko bloga nenutiko.

 

Negalima juoktis iš pykstančio vaiko, nes tai dar labiau glumina jo suvokimą apie tai, kas nutiko, menkina jo emocijas, kelia nepasitikėjimą tėvais: „man blogai, o jiems dėl to linksma.“ Taip pat juokiantis galima išprovokuoti pykčio nejaučiantį vaiką imituoti prastas emocijas, nederamą elgesį vien dėl noro pralinksminti tėvus ar kitus žmones.

 

Didesnių vaikų pyktis

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikams pyktį dažnai sukelia dienotvarkės svyravimai. Darželyje jie pripranta prie rutinos – žino, kada valgys, miegos, žais, vyks namo ir kt. Neretai namuose savaitgaliais, per atostogas ritmo nėra, vaikas nebesupranta, ko iš jo norima, kodėl visko reikalaujama ir kas apskritai vyksta. Toks chaosas sukelia nepasitenkinimą, baimę, pyktį.

 

Vaikus išbalansuoja ir neapibrėžtos arba skirtingos ribos. Pavyzdžiui, mama neleidžia, o tėtis palaimina, tėvai draudžia, seneliai lepina. Kad vaikas augtų harmoningai, jaustųsi saugus ir užtikrintas, jam reikalinga dienotvarkė ir panašus auklėjimo būdas tiek namuose, tiek laikinai leidžiant laiką pas kitus artimuosius.

 

Mokyklinio amžiaus vaikams pyktį gali kelti stresas dėl krūvio mokykloje, santykių su bendraamžiais ir mokytojais, sunkesnių mokomųjų dalykų. Šiuo periodu vaikai jau atpažįsta savo emocijas ir, jei liūdi, nerimauja, pyksta, negalima į tai numoti ranka. Gimdytojų užduotis – parodyti atžalai, kad jais galima pasitikėti, atverti širdį ir sulaukti supratimo, patarimo, pagalbos – tiek emocinės, tiek fizinės (padėti su pamokomis, pasikalbėti su mokytoja ar skriaudžiančio vaiko tėvais ir pan.).

 

Kada sunerimti?

 

Kalbant apie vaiko pyktį, svarbu įvertinti, kiek laiko jis būna piktas ar agresyvus. Jeigu jis nuolat dirglus, be nuotaikos, nelaimingas, mieguistas, negali susikaupti, reikėtų būti atidiems. Tai signalai, kad reikia ieškoti pagalbos – kreiptis į psichologą ar vaiko raidos specialistą.

 

Tėvai turėtų stengtis kuo geriau pažinti savo atžalą, žinoti, kas jį džiugina, o kas dirgina, kas daro įtaką, kaip veikia draugai. Jei stebėdami vaiką matome, kad jo pykčio priežastys yra apčiuopiamos, pavyzdžiui, dirglumas ar net isterija kyla ruošiantis ar grįžus iš būrelio, tai ženklas, jog ta veikla jam nemiela. Jei pyktį sukelia kompiuteriniai ar kiti žaidimai, riboti šią veiklą, surasti tinkamesnių užsiėmimų.

 

Paauglių problemos

 

Paauglystė yra sudėtingas laikotarpis tiek tėvams, tiek vaikams – jos metu vyksta savęs paieškos, pažinimas ir eksperimentavimas. Paauglys yra nebe vaikas, bet dar ir nesuaugęs žmogus, todėl jam vis sunkiau paisyti taisyklių, blėsta tėvų autoritetas, stiprėja draugų įtaka. Sunku priimti ir savo kūno pokyčius, naujus pojūčius. Šiuo metu dažniausiai pasitaiko konfliktų, nederamo elgesio apraiškų, necenzūrinių žodžių, „nekalbadienių“ ir trankymo durimis.

 

Tiesa ta, kad paauglys yra pasimetęs ir ypač jautrus dėl organizme vykstančių hormoninių pokyčių. Šiuo laikotarpiu juoktis iš vaiko pykčio, isterijos, nerimo ar liūdesio ašarų būtų pats neatsakingiausias žingsnis. Vos kartą taip padarę, galime prarasti jo pasitikėjimą visam laikui. Jei paauglys labai pyksta, turime būti kuo švelnesni, supratingesni, kuo atviresni ir visada pasiruošę išklausyti ir padėti. Jei paauglys nusprendė mums atsiverti, praleiskime pro ausis netinkamus žodžius, pamirškime mamišką išgąstį ir susitelkime į pagalbą jam.

 

Atmintinė tėvams

 

Išlikime ramūs. Kelis kartus giliai įkvėpkime, nepraraskime blaivaus proto ir mąstykite logiškai. Tai pirmas ir svarbiausias dalykas.

 

Nesijaudinkime dėl aplinkinių. Jei vaiką ištinka isterija viešoje vietoje (pavyzdžiui, parduotuvėje), neverta jaustis nepatogiai – dauguma tėvų tai yra patyrę ir puikiai supras. Paskatinkime nusiraminti. Reikia paprašyti vaiko, kad jis nusiramintų, nes kai šaukia ir verkia, neįmanoma suprasti, ką nori pasakyti. Kai vaikas nurims, pakartoti, kad kai kalba ramiai, daug lengviau suprasti.

 

Sutramdykime. Itin įsiaudrinusį vaiką reikia stipriai apkabinti savo glėbyje ir laikyti, kol nurims, arba paėmus ant rankų nunešti į atokesnę vietą, kur bus galima tęsti nusiraminimui skirtą pokalbį.

 

Nepasiduokime emocijoms. Svarbiausia išlaikyti šaltą protą, neparodyti vaikui, kaip jus veikia jo isterija: nekelti balso, nepravirkti ir pan. Tėvai šioje situacijoje yra pranašesni ir tik jie gali viską išspręsti tinkamai.

 

Nedirginti. Jei pykčio protrūkiai kartojasi konkrečiose situacijose (garsiai įjungus muziką, būnant žaislų parduotuvėje, valgant nemėgstamą maistą ar kt.), svarbu jas permąstyti ir vengti arba rasti alternatyvą.

 

Atsižvelgti į aplinkybes. Nederėtų daug reikalauti iš pavargusio, alkano, sergančio, bijančio vaiko.

 

Bendraukime su vaikais. Ryšys su vaikais mezgamas bendraujant. Jei nuo mažens išklausysime vaikišką čiauškėjimą, ir paauglystėje jis mums išsipasakos.

 

Nesmerkime. Nesvarbu, į kokią bėdą įsivėlė mūsų vaikas, turime jam padėti. Svarbiausia – ne smerkti, bet suprasti.

 

Susitaikyti. Susitaikymo veiksmas labai svarbus. Kai vaikas nusiramino, pasikalbėjome, sudėliojome veiksmų planą, reikėtų oficialiai susitaikyti – apsikabinti, paspausti ranką, paglostyti ar kitaip parodyti švelnumą ir meilę.