Plokščiapėdystė – dažniausiai pasitaikanti pėdos deformacija. Jai būdingas pakilęs išorinis pėdos kraštas, o vidinis kraštas ir skliautas – nusileidęs. Kaip pastebėti šį sutrikimą ir padėti vaikui?

 

plokščiapadystė

Pastebėti nesunku

 

Plokščiapėdystė daugeliui vaikų diagnozuojama ankstyvame amžiuje, kai 3–4 metukų mažylis atvedamas profilaktinei apžiūrai pas gydytoją ortopedą ar traumatologą. Tačiau netgi neturint medicininių žinių, vaikui plokščiapėdystę gali įtarti tėvai, atidžiai stebintys jo elgseną.

 

Žmogaus pėdos atlieka kur kas daugiau funkcijų, nei ėjimas iš taško A į tašką B. Jos skirtos atlaikyti didelius svorius (ne tik mūsų pačių, bet ir nešulių), išlaikyti amortizacinę sistemą ir kūno pusiausvyrą. Plokščios pėdos tinkamai nesugeria smūgių einant, todėl vaikštant, bėgiojant juntamas nuovargis, skausmas, gali pakisti eisena.

 

Plokščiapėdžiai vaikai greitai pavargsta žaisdami, lenktyniaudami, jiems atrodo, kad degina pėdas. Po aktyvios dienos vakare gali skųstis ne tik pėdų, bet ir blauzdų, šlaunų, net nugaros skausmais, gali traukti mėšlungis. Pilnapadžiai mažieji vaikšto plačiau statydami kojas, jų pėdos gali būti pasuktos į vidinę pusę, kojos truputį sulenktos per kelius, kartais smarkiau mosuoja rankomis. Pėdos ilgainiui tampa platesnės, ant padų gali atsirasti nuospaudų. Greitai nusitrina vidinė batų padų pusė.

 

Dar iki vizito pas gydytoją galima atlikti paprastą bandymą namuose. Ant grindų padėti baltą popieriaus lapą. Vaiko pėdutes nuspalvinti vandeniniais dažais ir paprašyti atsistoti ant lapo. Sveiko vaiko pėdsakai bus su akivaizdžiu pusmėnulio formos iškirpimu vidinėje pado pusėje, pilnapadžio – atsispaus visas padas.

 

Kokios priežastys?

 

Dažnai vienos konkrečios priežasties, kodėl vaikui diagnozuota plokščiapėdystė, nebūna, nes šį negalavimą gali lemti tiek vienas, tiek keli veiksniai. Anot ortopedų-traumatologų, pagrindine priežastimi, kodėl pėda plokštėja, laikomas pėdos raumenų ir raiščių silpnumas, kuris gali būti tiek įgimtas, tiek įgytas.

 

Neigiamą įtaką tinkamam pėdų skliauto formavimuisi turi antsvoris. Dėl per didelio kūno svorio skliautui tenka didesnė apkrova, jis nuolat slegiamas, spaudžiamas prie žemės, kol galiausiai suplokštėja.

 

Netinkama avalynė vaikų pėdutėms irgi gali pridaryti žalos. Jeigu kietomis grindimis vaikštančių mažylių pėdos apautos minkštais bateliais plonais padeliais ar tik kojinėmis, pėdos plokštėja, nes iš viršaus slegiamos kūno svorio, o iš apačios spaudžiamos kietos plokščios atramos. Mažylių pėdų kauliukai dar būna silpnai sujungti, minkšti, jie pasėda žemyn ir išnyksta vidinis skliautas – pėdos prisitaiko prie plokščio grindų paviršiaus.

 

Plokščiapėdystei įtakos gali turėti ir ilgalaikė kojų apkrova, pėdos kaulų lūžiai, pėdos raiščių patempimai ar trūkimai, kai kurios ligos, pvz., rachitas ar poliomielitas.

 

Plokščiapėdystė pagydoma 

 

Šis sutrikimas koreguojamas specialiomis mankštomis, baseinu, masažais, tinkamai parinkta avalynę, į ją įdėjus gydytojo ortopedo paskirtus įdėkliukus. Tokią korekciją reikia pradėti kuo anksčiau, vos pastebėjus pirmus plokščiapėdystės ženklus. Kokie bus rezultatai, priklauso nuo įdėto darbo ir vaiko amžiaus – kuo jaunesnis, tuo didesnė tikimybė visiškai išgydyti.

 

Ikimokyklinukai dažniausiai gydomi stiprinant pėdų skliautus mankštomis ir masažu, lankantis pas įgudusį kineziterapeutą.

 

Mokykliniame amžiuje didelė reikšmė skiriama gerai ortopedinei avalynei. Plokščiapėdžiams vaikams būtina skliautą formuojanti, vidinį pėdos kraštą pakelianti avalynė. Ortopedinėmis priemonėmis sugrąžinti normalią pėdų funkciją galima tik pradinėse plokščiapėdystės stadijose ir tik vaikams nuo 5–8 m. iki pilnametystės, kol pėdos dar auga ir yra lanksčios.

 

Plokščiapėdystės gydymas – ilgas procesas, trunkantis net kelerius metus. Tad reikės apsišarvuoti kantrybe. Taip pat svarbu, kad visą procesą prižiūrėtų gydytojas reabilitologas ar vaikų ortopedas.

 

Naudinga mankšta

 

Plokščiapėdystei įtakos turi pėdos raumenų ir raiščių silpnumas, todėl būtina mankšta. Pratimus geriausiai atlikti ryte, kai raumenys dar nepavargę, pėdučių negelia po aktyvios dienos. Iš pradžių derėtų atlikti įvairius pėdos judesius: sukti prieš ir pagal laikrodžio rodyklę per čiurnos sąnarį, lenkti pirštus į apačią ir riesti į viršų, pakreipti pėdas į vieną ir kitą šoną.

 

Palanku pėdų pirštais suimti, ridenti, paimti ir išlaikyti įvairius daiktus. Tam galima naudoti kamuoliuką, pagaliuką, prašyti vaiko su kojų pirštais pakelti ir surinkti kaladėlės. Pėdomis suskaičiuoti akmenukus, bandyti kuo aiškiau parašyti žodį ar nupiešti paveiksliuką. Vaikščioti basomis ant pirštų ir kulnų. Išbandyti skirtingas paviršių tekstūras – žolę, grindinį, smėlį, žvyrą, kad pėdos būtų skatinamos kuo daugiau dirbti.

 

Pėdų raumenims stiprinti efektyvus vaikščiojimas briauna, leidimasis nuolaidžia plokštuma žemyn ir kilimas aukštyn, ėjimas stora virve, išlaikant pusiausvyrą.

 

Palanki profilaktika

 

Plokščiapėdystės galima išvengti arba sumažinti jos laipsnį profilaktiškai stengiantis, kad vaiko pėdutės nesuplokštėtų. Ką daryti ir ko nedaryti?

 
  • Nemokyti mažylio stovėti ir vaikščioti anksčiau laiko. Kai sustiprės, pats atliks šiuos veiksmus. Nepamiršti, kad kūdikių audiniai itin gležni, kaulai dar nesusiformavę, todėl statant ant kojyčių gresia pakenkti.
  • Nevalia vedžioti už rankyčių vos 7–9 mėn. kūdikio. Nors ir kaip smagu mažyliui, jam vaikštinėti dar per anksti – dėl per didelio krūvio žalojamos pėdutės. Dėl tos pačios priežasties ortopedai-traumatologai pataria vengti vaikštynių, šokliukų.
  • Būtina sekti kūno svorį. Jei per didelis, pėdų skliautai neatlaiko krūvio ir suplokštėja.
  • Nedera vaikams pirkti itin minkštos kasdienės avalynės. Vaikiški bateliai privalo turėti nedidelę pakulnę, kietus padus, stabiliai apgaubti čiurnos sąnarį. Mažųjų pėdos greitai auga, todėl batukus reikia keisti kas 6 mėnesius.
  • Treniruoti, stiprinti vaikų kojas ir pėdas, skatinti užsiimti fizine veikla. Ypač tinka bėgiojimas, šuoliukai, plaukimas, važiavimas dviračiu, riedučiais, futbolas.
 

Įdomu

 
  • Pasaulyje plokščiapėdystė pasireiškia apie 30 % visos populiacijos.
  • Net 7 iš 10 Lietuvos gyventojų nustatyta plokščiapėdystė arba jos rizika.
  • Vargina 1 iš 5 Azijos gyventojų.
  • Įgimta pasitaiko gana retai – apie 5 % visų atvejų, likę 95 % – įgyta dėl persirgtų ligų (poliomielito, rachito, cukrinio diabeto), patirtų traumų, netinkamai parinktos avalynės (per mažos ar per didelės), didelio kūno svorio.
  • Įgimta plokščiapėdystė dažniausiai išaugama.

SPECIALISTO KOMENTARAS

 

Dr. Giedrius Bernotavičius

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas ortopedas

 

Kas lemia plokščiapėdystę?

 

Plokščiapėdystė, kaip viena iš pėdos skliauto formavimosi stadijų, yra fiziologinė norma nuo kūdikio gimimo iki 3–4 metukų. Jei vienas iš tėvelių turi plokščias pėdas, didelė tikimybė ir vaikui tokias paveldėti. Mažas fizinis aktyvumas ir antsvoris irgi turi įtakos. Šią būklę gali nulemti ir kitos ligos, pvz., neuroraumeninės (cerebrinis paralyžius ir kt.), jų eigoje pėdos forma gali kisti ir susidaryti plokščiapėdystė.

 

Kada nustatoma?

 

Pas ortopedą rekomenduojama apsilankyti vaikui sulaukus 3–4 metukų. Specialistas apžiūrės pėdų skliautus ir nustatys, ar yra plokščiapėdystė. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai iki tokio amžiaus nelaukia ir į gydytojus kreipiasi vos mažyliui pradėjus vaikščioti. Visuomet rekomenduojame kreiptis, jei tėvai pastebi kažką, kas kelia nerimą. Tai gali būti pakitusi eisena, negraži kojyčių forma (vadinamas iksas), jei vaikštant viena kojytė sukasi į vidinę ar išorinę pusę ir pan.

 

Ar turi neigiamos įtakos sveikatai ir savijautai?

 

Net diagnozavus plokščiapėdystę nebūtinai reikia gydyti. Jei vaikas sveikas, neskauda, toleruoja fizinį krūvį, gali prisitaikyti bet kokią avalynę, tuomet gydyti nereikia, nes nepakenks sveikatai. Tiesa, literatūroje yra duomenų, kad dėl pėdų formos pakitus kūno biomechanikai ateityje gali kilti problemų su stuburu ir keliais, skaudėti, bet tokie atvejai reti. Paprastai neskausminga plokščiapėdystė nekelia didesnių problemų.

 

Visai kitas atvejis, kai kamuoja skausmas. Tuomet reikia nustatyti skausmo priežastis ir skirti gydymą. Pirmiausia taikoma reabilitacija, stiprinami kojų raumenis, ypač blauzdų užpakalinė pusė, jei reikia, pritaikomi įdėkliukai į batus.