Tradicinė kinų medicina, viena iš pagrindinių šiuolaikinių alternatyvių gydymo būdų, vis dar plačiai naudojama kinų bendruomenėse. Daugiau nei prieš keletą tūkstančių metų susiformavusi gydymo sistema iki šiol stebina veiksmingumu. Nors jos nauda pripažįstama ir Vakarų medicinos, vis dar aktyviai kritikuojama skeptiškai nusiteikusių mokslininkų.

 

Skaičiuoja šimtmečiusBackground,Of,Moxibustion,And,Chinese,Herbal,Medicine.,Chinese,Character,Translation?acupuncture

 

Kinija turi vieną seniausių pasaulyje medicinos sistemų. Akupunktūra ir kiniški vaistažolių preparatai naudoti prieš mažiausiai 2200 metų. Iki šiol tradiciniai kinų gydytojai siekia atkurti dinamišką pusiausvyrą tarp dviejų vienas kitą papildančių jėgų – in (pasyvios) ir jang (aktyvios), kurios veikia ne tik žmogaus kūną, bet ir visą visatą. Remiantis tradicine kinų medicina, žmogus yra sveikas, kai tarp šių dviejų jėgų vyrauja harmonija. Liga atsiranda dėl in ir jang pusiausvyros sutrikimo. Tradicinė kinų medicinos kilmė siejama su šamanistine Šangų dinastija (1766–1122 m. pr. Kr.). Tuo metu religinė dievybė buvo vadinama Shang Di, kuri, kaip manoma, gyveno danguje imperijos dvare, nuolat apsupta mirusių protėvių. Buvo tikima, kad ligą gali sukelti beveik bet kas, pakanka nuliūdinti protėvį ir dėl to žmogus bus prakeiktas. Taip pat manyta, kad demonas ar blogis, kuris patekęs į kūną sukelia ligą. Tuo metu šamanai veikė kaip tarpininkai tarp žmonių, mirusių protėvių bei Shang Di. Šiam tikslui naudojo siaubingai skausmingą metodą – įkaitintais metaliniais strypais pradurdavo orakulo mentės kaulą. Veiksmai buvo kartojami tol, kol kaule susidarydavo įtrūkimų. Juos interpretavo šamanas, atsakydamas į užduotą klausimą. Šamano interpretuotas atsakymas turėjo atskleisti protėvių valią.

 

Pirmieji raštai apie tradicinę kinų mediciną datuojami 200 m. pr. Kr. Žolelių medicina ir akupunktūra, įskaitant teoriją, praktiką, diagnozę ir gydymą, buvo įrašyti į klasikinius kinų tekstus ir tobulinami per daugelį amžių. Ši medicininė praktika Azijoje populiari išliko šimtmečius. Kinijos imigrantai ją praktikavo JAV nuo XIX a. vidurio, tačiau iki 1971 m. dauguma amerikiečių net nežinojo apie jos egzistavimą, kol tais metais Kinijoje viešėjusiam leidinio „New York Times“ reporteriui Jamesui Restonui turėjo būti atlikta skubi apendikso operacija. Po operacijos jam buvo numatyta atlikti akupunktūrą nuo skausmo. Reporterio pasakojimai apie šią patirtį su kinų tradicine medicina taip sužavėjo visuomenę, kad nuo tada ji tapo pagrindine alternatyviąja medicina, praktikuojama visame pasaulyje.

 

Atsakingai suformuota gydymo sistema

 

Džou dinastijos laikotarpis (475–221 m. pr. Kr.) žymi intelektualinės reformos pradžią, kai filosofija ir mokslas galiausiai sujungė jėgas. Šis laikotarpis ir jo revoliucingų rašytojų kūryba buvo katalizatorius, pradėjęs idėjų poslinkį. Ilgi stebėjimai ir stebimo reiškinio paaiškinimai padėjo sudėlioti gydymo praktikomis užsiimančių žmonių mintis į visapusišką medicininę sistemą. Po Čin dinastijos žlugimo mokslininkai bandė rinkti ir tvarkyti kariaujančių valstybių laikotarpio medicininius tekstus. Mokslininkai išnagrinėjo ir sulygino daugybę tekstų, kad sukurtų nuoseklią kinų medicinos filosofiją. Daugelis dabartinės praktikos pagrindų įsišakniję šiuose tekstuose, ypač „Huangdi Neijing“, pagrindiniame kinų medicinos tekste, kurio aktualumas nekinta net šiandien. „Huangdi Neijing“ susideda iš Geltonojo imperatoriaus ir jo gydytojo pokalbių, kuriuose išdėstomos pagrindinės sąvokos ir medicininės žinios apie kinų mediciną, įskaitant akupunktūrą ir moksibustiją, kaip pagrindines disbalanso ištaisymo ir ligų gydymo priemones. Nors šie pokalbiai laikomi akupunktūros pagrindu, archeologai mano, kad akupunktūros ištakos gali siekti 6000 m. pr. Kr. Vietoj metalinių adatų primityvią akupunktūrą sudarė pagaląsti akmenys ir ilgi aštrūs kaulai, kurie greičiausiai naudoti operacijoms ir pūliniams naikinti. Garsusis imperatorius tekstuose paaiškino ligos sąvokas ir tai, kad gera sveikata glaudžiai susijusi su „či“ bei „kraujo“ judėjimu. Liga buvo siejama su sąstingiu, trūkumu, pertekliumi ar netinkamu či arba kraujo judėjimu, dėl kurio sutriko in ir jang pusiausvyra. Šios sąvokos vartotos siekiant paaiškinti fiziologiją ir ligas gerokai anksčiau, nei galėjome stebėti fiziologinius procesus per mikroskopus ir laboratorinių tyrimų metu.

 

Daugiau skeptikų nei pritariančių

 

Tradicinė kinų medicina ir akupunktūra vystėsi palaipsniui kartu su masažu, dieta, vaistažolėmis ir moksibustija. Tiesa, XVII a. Kinijoje sumažėjo susidomėjimas tradicine praktika, o senovės vaistai vis dažniau buvo apipinti prietarais. XX a. išpopuliarėjus Vakarų medicinai, akupunktūros svarba dar labiau sumažėjo ir galiausiai 1929 m. Kinijoje buvo uždrausta. 1949 m. naujoji Kinijos vyriausybė atgaivino akupunktūrą ir kitus tradicinius vaistus. Gydymo būdo populiarumas toliau augo, kol galiausiai akupunktūros nauda įvertinta kitose kaimyninėse šalyse. Šiandien Kinijoje daugumoje ligoninių siūloma visiškai integruota Vakarų ir Kinijos medicina. Pvz., pacientams atliekamos vakarietiškos operacijos ir duodama kiniškų vaistažolių preparatų, kurie padėtų jiems pasveikti, arba jie gydomi akupunktūra ir / arba masažu, kad sumažėtų skausmas. Svarbus skirtumas nuo įprastinės medicinos yra tai, kad tradicinė kinų medicina daugiausia dėmesio skiria simptomams, o ne ligoms.

 

Vaistažolių skyrimas vis dar dažnai kritikuojamas mokslininkų. Anot jų, žolelėse yra nežinomas įvairių cheminių medžiagų kiekis, o šie kiekiai skiriasi atsižvelgiant į tai, kur ir kada žolė buvo auginama. Vietinėje vaistinėje pirkdami aspiriną ​​galime būti tikri, kad gausime konkrečią veikliosios medžiagos dozę. Štai gurkšnodami gluosnių žievės antpilą gausime nežinomą dozę cheminių medžiagų. Tradicinė kinų medicina naudoja žoleles ir žolelių mišinius, kad sustiprintų organų funkcijas ir palaikytų gerą sveikatą. Šios gydymo sistemos specialistai nuolat ieško būdų, kaip sukurti gydomąjį žolelių poveikį, kuris neretai viršija jų cheminę sudėtį ir fizines savybes. Kinijos žolelių formulės, kai kurios naudojamos daugiau nei 2200 metų, sudarytos taip, kad galėtų veikti kartu ir būtų tinkamos daugeliui, tačiau Vakarų medicinoje vaistai dažniausiai skiriami individualiai, siekiant specifinio poveikio. Klasikinėse žolelių formulėse kiekviena žolė turi skirtingą paskirtį, siekiama organizmui padėti pasiekti harmoniją. Norint, kad augalas būtų įtrauktas į Kinijos vaistinių lentynas, kiekviena jo dalis turi būti identifikuota ir įvardinta, kokias ligas gydo. Tradicinė kinų medicina taip pat vertina gydomąsias maisto produktų savybes. Skirtingi maisto produktai turi skirtingą energiją, kuri gali patekti tiesiai į konkrečius organus, kad padėtų jiems išgyti.

 

Įvairiose ataskaitose ir tiriant augalinius produktus, naudojamus šioje gydymo sistemoje, nustatyta įvairių saugos problemų. Mokslininkai teigia, kad kai kurie Kinijos vaistažolių produktai užteršti nedeklaruota augaline ar gyvūnine medžiaga, sunkiaisiais metalais, tokiais kaip arsenas, švinas ir kadmis, pesticidais arba junginiais, vadinamais sulfitais, kurie gali sukelti astmą arba sunkių alerginių reakcijų. Tiesa, buvo pranešta apie palyginti nedaug komplikacijų taikant akupunktūrą. Vis dėlto komplikacijų kilo dėl nesterilių adatų ir netinkamo gydymo. Netinkamai atliekama akupunktūra gali sukelti neigiamų pasekmių, įskaitant infekcijas, pažeistus organus ir centrinės nervų sistemos sužalojimą.

 

Autorius Monika Budnikienė