Manoma, kad aukštumų pasiekia tik tie, kurie vadovaujasi dviem pagrindiniais impulsais: „reikia“ ir „privalau“. Tai superproduktyvūs asmenys, siekiantys nuolat būti užsiėmę ar bent aplinkiniams atrodyti tokie. Mat būtent toks veiklaus žmogaus įvaizdis visuomenės etalonu buvo laikomas daugiau nei tris dešimtis metų. Visgi šiuolaikiniam pasauliui tai nebetinka, nes pagrindinė siekiamybė pasikeitė. Žmonės užuot troškę būti ar bent atrodyti naudingi, nori tiesiog jaustis laimingi. O tam, pasirodo, reikia išmokti sveikai patinginiauti.

 

Back,View,Of,Calm,Young,Caucasian,Woman,Lying,Relaxing,On

Nerimo gniaužtuose

 

Žmogų, kuris nuolat skuba ir patiria spaudimą, galiausiai pradeda kankinti niekada nenuslopstantis nerimas dėl to, kad kažkas nepavyko: kad darbe kolegos pasiekia daugiau, kad draugo automobilis naujesnis ar giminaičio būstas didesnis. Vos tik prisėdus pailsėti užplūsta nemalonūs, skausmingi jausmai apie tai, koks tariamai yra nesėkmingas bei nevertingas, o tai skatina stengtis dar labiau. Deja, taip žmogus atsiduria užburtame rate ir nebeleidžia sau sustoti bei atsipalaiduoti. Tai, pasak dviejų knygas apie tinginystės naudą parašiusių psichologų, yra priežastis, kodėl dalis šiuolaikinių 30–55 metų žmonių prarado įgimtą gebėjimą kokybiškai ilsėtis ir pasmerkė savo kūną bei protą nuolatinei nerimo ir nepasitenkinimo būsenai. Psichologė Collena Long, knygos „Happiness in B.A.L.A.N.C.E“ autorė, sako, kad vienas būdų žmonėms ištrūkti iš nerimo ir tuščių pastangų rato yra sąmoningai praktikuoti kontroliuojamą tinginystę. Savo knygoje ji pateikia ne tik daugybę mokslinių tyrimų, kurie atskleidžia, kaip per daug įtemptas gyvenimo būdas pakeitė smegenis, tačiau ir tai, kodėl nieko neveikdamas žmogus pajuntą kaltę, net gėdą. Tai tamsūs ir gniuždantys jausmai, kuriems kilus be jokios konkrečios priežasties žmogus pasijunta tarsi užpultas ir patiria didesnį stresą nei kilus realiai grėsmei jo sveikatai. Jausmą, kad žmogus nieko neveikdamas daro nusikaltimą sukelia aštrus ir garsus vidinio kritiko balsas. Vidinis kritikas – tai išmokto ar auklėjimo įdiegto elgesio taisyklės ir normos. O jos dažnai nurodo, kad mylimas, vertinamas, gražus bei geras yra tik tas, kuris be sustojimo stengiasi ir bent kartais sulaukia aplinkinių pritarimo bei pagyrų. Tą pačią troškimo nuolat ką nors veikti priežastį nurodo ir JAV Lojolos universiteto psichologas, prof. dr. Devonas Price’as. Savo knygoje „Myth of Laziness“ nagrinėja, kaip pasikeitė žmonijos požiūris į nieko neveikimą ir poilsį nuo XVIII a. iki šių dienų. Remdamasis naujausiais mokslo tyrimais, D. Price’as teigia, kad šiandien žmonės dirba daug daugiau nei bet kada žmonijos istorijoje, nepaisant to, daugelis vis dar dažnai jaučiasi darantys nepakankamai.

 

Kodėl naudinga išmokti tausoti energiją?

 

Du minėti psichologai ir bestseleriais tapusių knygų autoriai apie sveikos tinginystės naudą prabilo tikrai ne pirmieji. Vokiečių fizikas Maxas Rubneris dar XX a. pradžioje paskelbė, kad svarbiausias visų gyvybinių procesų matas yra biologinė energija. Kiek vėliau jo kolega Rolandas Pritzingeris iš Frankfurto universiteto daug metų trukusiais tyrimais pagrindė šios teorijos teisingumą. Išnagrinėjęs daugiau nei 900 rūšių paukščių gyvenimą padarė intriguojamą išvadą: kuo lėtesnė medžiagų apykaita, tuo lėčiau ateina senatvė. Pasirodo, kad nedidelis žvirblinių būrio paukštelis karetaitė vos per ketverius savo gyvenimo metus sudegina tiek energijos, kiek pilkoji papūga per 80 metų. Tai patvirtino dar XVIII a. mokslininkų pastebėtą reiškinį, kad lėti gyvūnai gyvena ilgiau už greitus. Ir dabar manoma, kad visi gyvi organizmai, sykiu žmogus, turi ribotą kiekį vadinamosios gyvybinės energijos, tad greitis, kuriuo ji sunaudojama, lemia gyvenimo trukmę. Net įrodyta, kad itin intensyviai gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, profesionalūs atletai, miršta anksčiau nei tikėtina gyvenimo trukmė. Nors būtent tokie žmonės kaip sportininkai yra sveikiausi ir tvirčiausi. Deja, 85 % jų gyvenimo trukmė vidutiniškai net 11 metų trumpesnė. Taip pat mokslininkai nustatė, kad didelių energijos sąnaudų reikalaujantys veiksmai, trunkantys ilgą laiką, organizme priverčia išsiskirti daugiau laisvųjų radikalų – nestabilių deguonies molekulių, kurios, kaip manoma, pagreitina senėjimą. Šiuolaikiniai mokslininkai aiškindamiesi tinginystes reiškinį žengė dar vieną žingsnelį toliau ir leidosi tyrinėti genetiką. Jų nuomone, kiekvieno gyvo organizmo pamatinis tikslas yra išgyvenimas. Todėl jis užkoduotas jų genetiniame kode. Mokslas sukūręs net keletą skirtingų teorijų, galimai paaiškinančių, kodėl tingūs gyvi organizmai sėkmingai pailgina savo gyvenimą:

 
  •  Organų teorija teigia, kad bendras organizmo senėjimas priklauso nuo to, kaip greitai nusilpsta pažeidžiamiausi vidaus organai.
  •  Kiti mokslininkai linkę laikytis programavimo teorijos. Jų nuomone, organizmo susidėvėjimas ir nuo to priklausanti senatvė bei mirtis yra genetiškai nulemta, todėl ją galima tik pristabdyti tausojant energiją. Deja, visiškai įveikti neįmanoma.
  •  Pati naujausia genetinė teorija susijusi su chromosomų struktūros matavimu. Šios genetinės medžiagos dalys vadinamos telomerais, kuriems susidėvėjus bei sutrumpėjus nusidėvi ir visas organizmas. Įdomiausia, kad jau moksliškai įrodytas ryšys tarp tokių organizmą žalojančių veiksmų, kaip stresas, žalingi įpročiai, nuolatinis nuovargis ir fizinis persitempimas, bei telomerų ilgio.

Mokslininkų nuomone, protinga tinginystė šių veiksnių padeda išvengti, o tai ypač sveika galvos smegenims. Atsipalaidavusių žmonių organizme smegenis žalojančio streso hormono kortizolio lygis yra minimalus. Todėl tinginiai bent iš dalies apsaugomi nuo atminties susilpnėjimo ir ankstyvos senatvės.

 

Kokia yra sveika tinginystė?

 

Skaitant tokias mokslininkų padarytas išvadas gali susidaryti įspūdis, kad laimingi, sveiki ir ilgaamžiai yra tie, kurie nieko neveikia. Visgi dera prisiminti, kad šie pavyzdžiai paimti iš gamtos. O gamtoje tinginystės terminas neegzistuoja. Kaip, beje, ir psichologijoje. Tinginystė – socialinis konstruktas, terminas, kuris iš tiesų reiškia motyvacijos trūkumą ar paskatų stygių. Kiekvienas padaras juda ir stengiasi dėl vieno ar kito tikslo vedinas įgimtų poreikių. Gyvūnas taip yra maistas, dauginimasis ir saugumas. Iš dalies lygiai tie patys motyvai atlikti tam tikras užduotis skatina ir žmones. Visgi mūsų pasaulis gerokai sudėtingesnis nei papūgų ar vėžlių, tad ir poreikių turime daugiau. Tačiau psichologai įsitikinę, kad ne visi poreikiai yra svarbūs ir privalomi patenkinti. Pavyzdžiui, žmogus gali įsivaizduoti, kad turi poreikį gyventi idealiai sutvarkytuose ir švara blizgančiuose namuose. Ir tam skiria neadekvačiai daug laiko. Tad negeba atsipalaiduoti. Vadinamoji pozityvi tinginystė moko racionaliai įvertinti savo poreikius ir atsisakyti patenkinti tuos, kurie nėra būtini. Taip daroma tam, kad gyvenimas būtų efektyvesnis bei teikiantis daugiau pasitenkinimo. Psichologas, populiarių saviugdos knygų autorius Allenas Carras siūlo nuolat taikyti 10 min. metodą. Prieš imantis kokios nors (ne)būtinos veiklos leisti sau 10 min. neveikti absoliučiai nieko, pasėdėti ar pastovėti be jokių pašalinių trikdžių, nelaikant išmaniojo telefono rankoje. Tai tikroji ir naudingiausia tinginystės forma. Pasirodo, praėjus šiam laikui smegenys ne tik pailsi ir savotiškai persikrauna, tačiau ir atsiranda suvokimas, kad nieko neveikti neįdomu. Tad atsiranda motyvacija atlikti vieną ar kitą užduotį. Klasikinių krypčių psichologai ragina tingiomis valandėlėmis ieškoti motyvacijos. Įvardinti sau, kodėl vienas ar kitas darbas turi būti padarytas ir kokia jo prasmė. O jeigu prasmės nėra, tai tikėtina, kad ir užsiėmimas nevertas brangios energijos. Visgi svarbiausias akcentas pozityvioje ir sveikoje tinginystėje yra balansas. Sukurti balansą reiškia gebėti motyvuotai atlikti tai, kas padeda išgyventi ir gyventi geriau, tačiau nekelti sau per daug streso ir nekaupti nuovargio. Štai keletas naudingų pozityvios tinginystės patarimų:

 
  •  Planuojant savo dieną derėtų bent pusvalandį skirti pabuvimui tik su savimi nieko neveikiant. Šis laikas gali tapti veiksmingu priešnuodžiu nuo pervargimo.
  •  Jeigu nuolat save graužiate dėl neefektyviai panaudoto laiko ir baiminatės, jog kažkas tai pastebės, vadinasi, jau esate kelyje į pervargimą. Pagrindinė to priežastis veikiausiai yra psichologinė. Panagrinėkite savo vidinį pasaulį ir surašykite ant lapo, kodėl jaučiate nerimą ir savigraužą nieko neveikdami. Galbūt šis jausmas atsirado ne dėl to, kad per mažai veikiate, o todėl, kad jaučiatės nemylimi ir neįvertinti?
  •  Pozityviai tingėti gali tik tie, kurie suvokia, kodėl jiems toks elgesys naudingas ir nejaučia kaltės. Jeigu kaltė apima, tai jau nebėra sveika tinginystė. Tad pats metas taikyti 10 min. metodą ir pradėti judėti.
  •  Išmokite save stebėti kasdienybėje. Skubėjimas gimdo įtampą, o įtampa visada virsta nerimu. Tad jeigu niekas nedega, nebėkite.
  •  Susikurkite sveikam tingėjimui skirtą aplinką arba atraskite tam patogią vietą. Tai gali būti nedidelis kambarys, kurio durys puikiai užsidaro, patogus krėslas svetainėje ar net staliukas prie lango mėgstamoje kavinėje. Turint tingėjimui skirtą vietą, tinginystė taps lengviau kontroliuojama.
  •  Leiskite sau kartą per mėnesį nusipirkti laiko tingėjimui. Moterims tai gali tapti manikiūro procedūra, kai tam tikrą laiką iš tiesų nieko neveikiama tik gėrimasi, kaip gražėja nagai. O vyrams apsilankymas mėgstamos komandos sporto varžybose ar net kompiuterinių žaidimų žaidimas. Tingėjimas – ne vien gulinėjimas ant sofos. Tingėjimas yra leisti sau daryti tai, ko labiausiai norisi.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė