Žvitrusis realizmo pradininkas Onorė de Balzakas žinomas ne tik kaip romanistas, bet ir kaip aistringas verslininkas, brandžių moterų mėgėjas ir juodos kavos fanatikas. Tam, kad įamžintų visą Prancūzijos visuomenės gyvenimą, jis dirbo ištisomis naktimis ir dienomis. O štai didžioji meilė įžymųjį rašytoją aplankė truputį per vėlai…

         

Onorė de Balzakas gimė 1799 m. gegužės 20 d. Prancūzijoje, Tūro mieste. Mirė 1850 m. rugpjūčio 20 d. Paryžiuje.

                   

Atstumtas šeimos

Didysis romanistas ir realizmo pradininkas gimė pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas Bernardas Fransua Balzakas buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tačiau sugebėjo baigti teisės mokslus. Didžiulis darbštumas ir apsukrumas padėjo jam pakliūti į aukščiausius visuomenės sluoksnius – Bernardas Fransusa tapo karališkųjų rūmų sekretoriumi. Gerai išmanydamas teisę, tačiau neturėdamas luominių privilegijų, jis savavališkai prisidėjo prie savo pavardės aristokratišką „de“. Aštuoniolikmetė Balzako motina Lora Salambjė buvo atiduota penkiasdešimtmečiui vyrui kaip dovana už teisinę paslaugą. Jaunutė Salambjė sielojosi ištekinta už nemylimo ir seno jaunikio. Pirmasis jų kūdikis mirė, pragyvenęs vos mėnesį. O tada gimė antrasis sūnus, pavadintas šventojo Onorės vardu. Berniukas nedelsiant buvo išsiųstas iš namų ir atiduotas globoti žindyvei. Mažylis augo atskirtas nuo tėvų net ketverius metus. Toks vaikų atidavimas svetimiems tarp pasiturinčių šeimų tuomet buvo gana įprastas. Vėliau taip pat nutiko ir su jo sesutėmis ir broliuku. Tačiau mažasis Onorė visą savo gyvenimą jautė didžiulę nuoskaudą ir motinos ilgesį: „Dėl kokios fizinės ar moralinės klaidos motina man yra šitaip abejinga?“ – klausė jis jau užaugęs.

 

Skolos ir rašytojo kelias

Kai Balzakui sukako aštuoneri, jis buvo išsiųstas į privatų Vandomo koledžą. Berniukas nesužibėjo kaip pavyzdingas mokinys. Jis dažnai būdavo išsiunčiamas į bausmės kambarį, kuriame turėdavo sėdėti vienas ir apmąstyti padarytus nusižengimus. Tačiau vienutėje Balzakas galėjo skaityti knygas. Tai padarė didžiulę įtaką jo asmenybei – berniukas augo vienišas, tačiau labai apsiskaitęs ir be galo lakios fantazijos. Į šeimos namus jis sugrįžo tik po septynerių metų, kai sunkiai susirgo. 1814 m. tėvas jį užrašė į Tūro koledžą, o 1816 m. šeimos pageidavimu Balzakas baigė teisės mokslus. Jaunuoliui tai buvo juodžiausios dienos: jis kentė nuo motinos šykštumo, žinodamas, kad ji lengvabūdiškai leidžia pinigus savo reikmėms. Balzakas netgi mėgino nusižudyti nušokdamas nuo tilto, bet buvo išgelbėtas. Net trejus metus jis dirbo šeimos draugo kontoroje ir jau buvo begaunantis paaukštinimą, tačiau nusprendė viską mesti. Jaunasis Balzakas suprato, kad toks gyvenimas yra ne jam. Jo pašaukimas – būti rašytoju. Šeima sūnaus sprendimą priėmė neigiamai, bet davė dvejus metus įrodyti, ko jis yra vertas. Tėvas menininkui išnuomavo spartietiškai apstatytą namelį Paryžiuje, skyrė menkus kišenpinigius ir pasamdė seną moterį, kuri turėjo jį prižiūrėti. Per tą laiką Balzakas parašė romantinę eiliuotą tragediją „Kromvelis“, tačiau šis kūrinys šeimos nesužavėjo. Tada jis nusprendė imtis verslo, kad galėtų išgyventi nepriklausomas nuo tėvų. Tam reikėjo pinigų. Jaunuolis pasiskolino didelę sumą iš tėvų ir pažįstamų ir įsteigė spaustuvę. Deja, Balzakas bankrutavo, todėl 90 tūkst. frankų skolą ryžosi išmokėti rašydamas romanus. Taip ankštame kambarėlyje prasidėjo Balzako, kaip literato, karjera. Jis buvo, tiesiogine to žodžio prasme, amatininkas. Rašydavo nepaprastai daug, kartais net po 16 valandų per parą.

 

Balzako amžiaus moteris

Būdamas dvidešimt trejų, Balzakas įsimylėjo gerokai vyresnę grafienę Lorą de Berni. Ji atskleidė tikrąją rašytojo asmenybę: suformavo literatūrinį talentą, išmokė meilės ir parodė moteriškąjį pasaulį. Taip rašytojas tapo neblogu moterų psichologu, savo romanuose stebinčiu silpnąją lytį visą jos gyvenimo kelią. Labiausiai jis mėgo aprašyti jau subrendusią moterį – apie trisdešimties ar daugiau metų. Balzakas teigė, kad tuomet moters dvasia yra gilesnė ir brandesnė. Savo romane „Trisdešimties metų moteris“ romanistas aprašė heroję, kuri yra nepriklausoma, turi savo asmeninę nuomonę visais klausimais ir laisvai reiškia jausmus. Taigi taip paplito pavadinimas „Balzako amžiaus moteris“. Šiais laikais Balzako amžiaus moteris laikoma vyresne nei keturiasdešimties.

 

Didžioji Balzako meilė

1832 m. Balzakas iš Odesos gavo anoniminį laišką, kuriame piktinamasi, kad jo romane „Šagrenės oda“ per daug cinizmo ir ateizmo, o moterų portretai neigiami ir paviršutiniški. Nežinodamas, kas yra adresatas, rašytojas nusprendė atsakyti į kaltinamąjį laišką viešai. Taigi, nieko nelaukęs, parašė pasiteisinimą į literatūrinį žurnalą. Tada gavo dar vieną laišką, tik dabar jau pasirašytą Evelinos Hanskos vardu. Taip prasidėjo ilgus metus trukęs jų romanas. Lenkaitė Hanska gyveno netoli Kijevo, iš išskaičiavimo buvo ištekėjusi už 20 metų vyresnio žemvaldžio. Balzakas ir Hanska karštligiškai susirašinėjo, prisiekė vienas kitam meilę. Tačiau tik 1843 m. (kai Hanskos vyras jau buvo dveji metai kaip miręs), lydimas kompozitoriaus Ferenco Listo, susitiko su mylimąja Sankt Peterburge. Pamilę vienas kitą dar karščiau, jiedu turėjo iškęsti galybę teisinių ir ekonominių sunkumų, kol 1850 m. pagaliau susituokė. Evelina atvyko pas Balzaką į Paryžių. Tačiau po 5 mėnesių mylimasis mirė.

 

Rašymo įpročiai

Rašytojas turėjo neįtikėtiną darbo ir poilsio režimą: 5 valandą popiet suvalgydavo lengvo maisto ir griūdavo miegoti iki vidurnakčio. Vidurnaktį jis atsikeldavo ir dirbdavo iki pietų, gerdamas nesuskaičiuojamą kiekį juodos stiprios kavos. Kad neužmigtų, rašydamas mirkydavo kojas šalto vandens dubenyje. Yra minėjęs, kad vieną sykį rašė net 48 valandas, teturėdamas vos trijų valandų pertrauką. Paprastai parašydavo po 5–10 romanų per metus. Atiduotus rankraščius daug kartų redaguodavo, o kartais visai perrašydavo, todėl leidėjams buvo tikras galvos skausmas.

 

Kūryba

Labiausiai Balzakas išgarsėjo 1829 m. parašyta knyga „Šuanus“. Tai buvo jo pirmasis romanas, įėjęs į 1834 m. rašytojo sugalvotą romanų ciklą „Žmogiškoji komedija“. Ji turėjo susidėti iš 143 romanų. Tačiau neilgai gyvenęs menininkas tiek parašyti nespėjo ir sukūrė „tik“ 95 romanus. Rašytojo manymu, meno, kaip ir mokslo, paskirtis – padėti žmonijai. Literatūra skirta ne maloniai praleisti laiką – ji privalo būti žinių šaltinis. Balzakas manė, kad rašytojo gyvenimas – tai nuolatinė auka. Pats Onorė save vadino „prancūzų visuomenės sekretoriumi“. Menininkas, pasak Balzako, yra didesnis už karalių: jo kūriniai veikia žmones ištisus šimtmečius, o karaliaus galia baigiasi su jo mirtimi.

 

Įdomūs faktai

  • Balzakas yra buvęs Lietuvoje. 1843 m. spalio 10 d. lankėsi Tauragėje. Tų metų pavasarį jis buvo atplaukęs į Peterburgą pas grafienę E. Hanską, kurią ketino vesti. Taip ir nesutaręs dėl vedybų, rašytojas rudenį karieta iškeliavo atgal pro Rygą į Paryžių. Balzakas Tauragėje sustojo kaip paskutinėje stotyje, kur užeigos namuose parašė laišką grafienei. Tauragės kraštotyros muziejuje yra laiško kopija.
  • Sakoma, kad O. Balzakas, rašydamas romanų ciklą „Žmogiškoji komedija“, yra išgėręs 15 tūkst. stiprios juodos kavos puodelių.
  • Per gyvenimą rašytojas ėmėsi įvairiausių verslo strategijų. Yra keliavęs į Sardiniją, kurioje galvojo užsiimti karinių žaliavų perdirbimu. Taip pat buvo nusprendęs nukakti į Ukrainą ir iškirsti ten 81 km2 miško, o medieną parduoti Paryžiuje. Tačiau visi mėginimai užsiimti verslu žlugo.
  • Balzakas turėjo du nesantuokinius vaikus.
  • Literatūros kritikai nemėgo Balzako, nes tuo metu visi alpo dėl romantizmo. Tačiau vėliau jis padarė didžiulę įtaką tokiems rašytojams kaip Marselis Prustas ar Fiodoras Dostojevskis.