Tėvų skyrybos – viena skaudžiausių vaikystės patirčių. Įprastai tai atneša daug sudėtingų jausmų ir ne mažiau sudėtingų gyvenimo pokyčių. Kaip su viskuo susidoroti, kad vaikų gyvenimas po gimdytojų skyrybų būtų kuo harmoningesnis?

 

Family,Problems,Father,And,Mother,With,Child,Walking,In,Sides

Paliečia kiekvieną

 

Besiskiriantys tėvai dažniausiai kunkuliuoja ypač stipriomis sunkiomis emocijomis. Įsisukę į savo skaudulius, pyktį, baimes, jie pamiršta, kad visa tai išgyvena ir jų vaikai. Skyrybos – visos šeimos reikalas, paliečiantis kiekvieną jos narį. Sužinoję apie tėvų skyrybas vaikai gali jaustis įvairiai: vieni patiria šoką, kiti – baimę, neužtikrintumą, treti įsiplieskia pykčiu ar net prisiima kaltę… Vieni jausmai gali keisti kitus, persipinti tarpusavyje ir tai – normalu. Net suaugusiesiems sunku susigaudyti tarp savo emocijų tokiais sudėtingais gyvenimo atvejais, tad ką kalbėti apie vaikus, kurie tėvų skyrybų akivaizdoje jaučiasi visiškai bejėgiai.

 

Skyrybos niekuomet neapsieina be pasekmių, bet tinkami tėvų (ir kitų artimųjų) veiksmai jas gali sušvelninti ir padėti mažiesiems šeimos nariams lengviau susitaikyti su gyvenimo pokyčiais. Psichologai pastebi, kad sunkiausias laikotarpis būna pirmieji 1–2 metai po skyrybų. Panašiai, kaip ir po laidotuvių. Skyrybos – savotiškas gedėjimo procesas.

 

Kaip pranešti?

 

Tai, kaip vaikams pranešite apie skyrybas, labai priklauso nuo jų amžiaus. Mažesniems reikia mažiau detalių, vyresniems – daugiau. Kalbėti turėtų abu tėvai. Tai padės vaikams suprasti, kad jie abu lieka šalia, net jeigu kartu nebegyvens. Svarbu, kad šio sudėtingo pokalbio metu tėvai gebėtų užgniaužti vienas kitam jaučiamą pyktį ar kitas negatyvias emocijas, tarpusavyje nekonfliktuotų. Vaikai turi jaustis saugiai ir kuo komfortabiliau. Tam labai reikšminga tėvų ramybė ir empatija.

 

Specialistai pabrėžia, kad svarbu su vaikais būti sąžiningiems ir atskleisti tikrąsias skyrybų priežastis. Jas įvardyti paprastai, suprantamai vaikui pagal jo amžių. Pranešdami apie skyrybas tėvai atžaloms aiškiai turi pasakyti, kad, nors būna taip, jog tėtis ir mama nustoja vienas kitą mylėti ir nusprendžia gyventi atskirai, jų abiejų meilė vaikams niekur nedingsta. Vaikai turi aiškiai suprasti ir pajausti, kad vis dar yra reikalingi abiem gimdytojams, kad jie ir toliau rūpinsis, mylės.

 

Jeigu vaikai pasiruošę, galima trumpai aptarti ir tai, kaip keisis šeimos gyvenimas po skyrybų. Tik neužkraukite visko iš karto – stebėkite, kiek informacijos pajėgūs apdoroti, kaip ši juos veikia emociškai.

 

Sunkiausias – emocinis bagažas

 

Skyrybos atneša daug kasdienių pokyčių – gali tekti keisti gyvenamąją vietą, ugdymo įstaigą, susikurti naują dienotvarkę, priprasti, kad kasdien matomasi tik su vienu iš tėvų. Prisitaikyti prie naujos rutinos sunku, visgi daugiausia rūpesčių vaikams po skyrybų kelia emocinis bagažas, kurį neštis drauge tenka dar ilgai.

 

Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikų reakcija į skyrybas priklauso nuo jų amžiaus. Mažiausiems sunku suprasti, kas vyksta, todėl gali užklupti nerimas, baimė, ypač susijusi su tuo, kad vieną dieną kažkuris iš tėvų nustos mylėti ir juos. Vyresni, mokyklinio amžiaus vaikai gali manyti, kad tėvų skyrybos – jų kaltė. Paaugliai po tokių gyvenimo pokyčių dažnai susiduria su pykčiu arba atsiveria tylos ir abejingumo siena.

 

Kiekviena situacija unikali, bet kiekvieną lydi daug streso. Moksliniai tyrimai rodo, kad tėvų skyrybos vaikams netgi gali padidinti psichikos sveikatos problemų, pvz., depresijos, nerimo sutrikimų, riziką. Taip pat dažnai kyla elgsenos problemų – atžalos ima elgtis destruktyviai, pernelyg impulsyviai, praranda savisaugos jausmą, gali įjunkti į priklausomybes, nusikalstamą veiką ir pan. Dažnai nukenčia ir akademiniai pasiekimai. Kartais skyrybų poveikis vaikams toks stiprus, kad tenka kreiptis pagalbos į specialistą. Nedvejokite to daryti, jeigu matote, kad savarankiškai susidoroti su atžalos emocijomis nesate pajėgūs.

 

Vaikais turi rūpintis abu

 

90 % atvejų po skyrybų vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu susitinka kelis kartus per savaitę ar rečiau. Nors situacija, jog vaikai lieka gyventi tik su vienu iš gimdytojų, skyrybų atveju neišvengiama, specialistai primena, kad vaikams lieka reikalingi abu tėvai. Mama niekada nepakeis tėčio, o tėtis – mamos. Šių vaidmenų neatstos nei mylintys seneliai, dėdės, vyresni broliai ar seserys. Taip pat ir patėviai ar pamotės. Svarbu užtikrinti, kad net ir po skyrybų vaikai galėtų palaikyti artimą ryšį su abiem tėvais. Civiliniame kodekse akcentuojama abiejų tėvų prievolė rūpintis vaikais. Taigi ši pareiga niekur nedingsta ir nutraukus santuoką.

 

Deja, kartais susiklosto situacija, kai kerštaudamas buvusiam partneriui vaikus auginantis tėvas ar motina sąmoningai trukdo ar net neleidžia jiems bendrauti. Tokiu atveju labiausiai nukenčia ne kas kitas, o vaikai. Nors ir kaip būtų sunku, tėvai turi susidoroti su savo emocijomis, prireikus trumpam jas užgniaužti ir susitarti dėl vaiko priežiūros. Įrodyta, kad abiejų tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime po skyrybų itin svarbus jo emocinei, intelektualinei, socialinei raidai. Turi įtakos netgi fizinei sveikatai – vaikai, nepalaikantys glaudaus santykio su abiem gimdytojais, serga apie 20 % dažniau už tuos bendraamžius, kurie jaučia šeimos meilę bei harmoniją, net jeigu tėvai negyvena kartu.

 

Rekomendacijos pagal amžių

 

Po skyrybų sunkiausia išlaikyti artimą ryšį su tuo gimdytoju, kuris gyvena atskirai. Specialistai pabrėžia, kad norint išsaugoti artimus santykius su atžalomis svarbiausia pastovumas ir reguliarumas. Konkrečių nurodymų, kaip dažnai skyrium gyvenantis tėvas ar motina turėtų matytis su vaikais, nėra, bet tam įtakos turi ir atžalų amžius.

 

Specialistai rekomenduoja, kad su kūdikiu iki metukų atskirai gyvenančiam gimdytojui derėtų matytis bent po 1–3 val. 2–3 kartus per savaitę. Vėliau pasimatymai turėtų dažnėti, nes 1–2 m. mažyliui formuojasi emocinis prieraišumas, nulemsiantis tolesnį bendravimą su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama. Pasimatymai dabar turėtų būti ne retesni kaip kas 3 dienas. Pasimatymų trukmę patariama pamažu ilginti, kad vaikas galiausiai būtų pasiruošęs ne tik trumpalaikiam pasimatymui, bet ir likti nakvoti pas tą iš tėvų, su kuriuo negyvena. 2–3 m. pypliai jau mielai lieka nakvoti ar net visam savaitgaliui pas tą gimdytoją, su kuriuo kasdien negyvena. Šiuo momentu svarbus tėvų bendradarbiavimas, bendrų elgesio taisyklių nustatymas ir jų laikymasis abiejuose namuose. Mat tai laikas, kai mažieji ima bandyti ribas ir jiems svarbu jausti, kada jos peržengiamos. 3–5 m. vaikai aktyviai vystosi socialiai, imituoja suaugusiuosius, mokosi iš jų elgesio normų, visuomenės taisyklių, taip pat perima ir šeimos modelį. Šiame etape tėvams svarbu išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Kartu gyvenantis gimdytojas turėtų skatinti pozityvius jausmus, susijusius su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama. Tokiame amžiuje svarbu, kad vaikas turėtų ne tik trumpalaikius kelių valandų pasimatymus, bet ir retkarčiais drauge pagyventų ilgiau – galima susitarti dėl konkrečių savaitgalių, o gal net savaitės trukmės atostogų. Vyresniems vaikams, ypač žengiant į paauglystę, svarbūs tampa draugai. Taigi atskirai gyvenančiam gimdytojui dėl atžalos dėmesio jau tenka „konkuruoti“ ir su jais. Šiuo laikotarpiu svarbiausia vaikų pernelyg nespausti, neversti savaitgaliui vykti pas atskirai gyvenantį gimdytoją, jeigu tą savaitgalį vaikas suplanavo linksmą išvyką su bičiuliais. Normalu, kad paaugliams prioritetu tampa draugai ir socialinis gyvenimas.

 

Keblus lyčių klausimas

 

Auginant ir auklėjant vaikus po skyrybų neišvengiamai tenka susidurti su daugiau iššūkių, nei auginant atžalas drauge su antrąja puse. Ypač tuomet, jeigu partneris nepalaiko ryšio su atžalomis arba tas ryšys skurdus. Dėl to gali kilti įvairiausių problemų, bet viena kebliausių – lyčių skirtumas.

 

Kai vaikas praranda ryšį su priešingos lyties gimdytoju, kyla pavojus, jog neturės galimybės išmokti elgesio normų su kita lytimi. Tai gali tapti įvairių kompleksų ir net baimių šaltiniu ateityje. Todėl svarbu, kad nesant galimybės bendrauti su priešingos lyties tėvu (dukroms su tėvu, sūnums – su motina), jie gautų galimybę mokytis bendrauti su priešingos lyties atstovais kitur. Galbūt bendrauti su tetomis, dėdėmis, artimais tėvų bičiuliais, krikšto tėvais ar pan. Žinoma, tai neatstos prarasto ryšio su gimdytoju, tik bent jau iš dalies padės ugdyti tinkamą ryšį su priešinga lytimi.

 

Kita kebli situacija, kai vaikas lieka gyventi su priešingos lyties gimdytoju. Tokiu atveju vaikui sunkiau įsisąmoninti savo lyties vaidmenį, elgesio normas. Ypač daug keblumų kyla paauglystėje, prasidėjus fizinei brandai. Dukroms keblu kalbėtis apie kūno pokyčius su tėvais, o sūnums – su mamomis. Daug jaukiau tokius pokalbius plėtoti su savo lyties atstovu. Jeigu ryšys su kitu iš tėvų nutrūkęs, tokiose situacijose vertėtų paieškoti patikimų žmonių artimiausiame rate, kurie galėtų pašnekėti tokiomis jautriomis temomis su vaikais. Galbūt teta, dėdė, vyresnis pusbrolis ar pusseserė, krikšto tėvai, seneliai?

 

Įdomu

 
  • Prieš kelerius metus Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad atskirai gyvenantys tėčiai su vaikais dažniausiai susitinka vos kartą per mėnesį – tai būdinga apie 40 % atvejų. Maždaug ketvirtadalis su atžalomis susimato sykį ar kelis per savaitę. Likusieji bendrauja rečiau arba išvis nebendrauja.
  • Lietuvoje skyrybomis baigiasi kone kas antra santuoka. Išsiskyrusių tėvų šeimoje augę vaikai suaugę patys turi 35 % didesnę skyrybų riziką.
  • Dvynukus ar trynukus auginantys tėvai skiriasi 17 % dažniau už tuos, kurie vienu metu susilaukia vieno vaiko.
  • Dukros su atskirai gyvenančiu gimdytoju matosi apie 5 % dažniau nei sūnūs.
  • Kai paauglys gyvena tik su vienu iš tėvų, tikimybė, kad jam prireiks profesionalios psichologinės pagalbos, išauga kone 300 %.
 

Autorius Jūratė Survilė