Šeimos samprata XXI a. – gana plati. Tačiau vienas dalykas niekada nekinta – tai tėvų ir vaikų santykiai. Laimingi tie, kuriuos supa meilė, pagarba ir tarpusavio supratimas. Bet ir tuomet išvengti klaidų auginant vaikus nepavyksta. Ar gali gimdytojų žodžiai, veiksmai užtraukti atžaloms nelaimę?

 

tevu klaidos

Žodžio galia

 

Grubus tonas, keiksmažodžiai, pakeltas balsas, sarkazmas ar net atviras užgaulus tyčiojimasis – viskas nusėda vaikų pasaulyje. Netgi tuo atveju, jeigu atžalos dar mažos, o tėvai kalbasi tarpusavyje. Neįtikėtina, kiek informacijos į save gali sugerti vaikas. Tai auganti, viskuo besidominti asmenybė. Ji jauna, nesusiformavusi. Todėl ryšys su pasauliu, supančia aplinka dar tik mezgasi. Tėvai turėtų padėti ir stiprinti vaiko pasitikėjimą. Deja, netinkami žodžiai ne tik apsunkina šį procesą, bet ir gali stipriai pakenkti. Kaip?

 

Žema savivertė. Dėl nuolat girdimųkeiksmažodžių vaikai gali patirti emocinį sukrėtimą. Vaikystėje jie itin priklausomi nuo tėvų ir jų reakcijų. Mat tokiu būdu formuojasi ir mažylių savęs suvokimas. Dėl ant jų išlieto nepasitenkinimo, įsiūčio ar pykčio jie gali jaustis beverčiai ir nemylimi. Ypač jeigu vaikai nežino, už ką ir kodėl yra barami. Net suaugusiuosius tokia situacija sutrikdytų, o vaikams sukelia sielos sumaištį. Galiausiai jų savivartė mažėja.

 

Netinkamas atspindys. Vaikai dažnai imituoja tėvus, nes būtent taip mokosi elgesio modelių ir sąveikos su aplinka. Tad jei mažyliai pradeda kalbėti negražiai, nesutaria su broliais, seserimis ar draugais, tėvai priežasčių pirmiausia turėtų ieškoti savo elgesyje. Vaikai per maži suprasti, kas yra gerai, o kas blogai. Suaugusieji jiems turi padėti tai atskirti.

 

Nemokėjimas valdyti streso. Užgauliojimas, šaukimas ir kitos neigiamos emocijos patyrus stresą. Jeigu žmogus elgiasi būtent taip, gali būti, kad jis augo matydamas tokį pavyzdį. T. y. jo tėvai neišmokė kitaip reaguoti į pyktį ar nusivylimą. Negebėjimas valdyti streso rodo nemokėjimą susidoroti su problemomis. Galiausiai tuomet kyla sunkumų ir palaikant intymius santykius, ir siekiant karjeros. Tėvai, bendraudami su vaikais, moko juos rodyti savo jausmus.

 

Karmos dėsnis 

 

Ar teko kada susimąstyti, kodėl vieni tėvai su vaikais sutaria puikiai, o kiti, nors ir deda daug pastangų, negali pasigirti darniais santykiais? Rytų šalių gyventojai tiki visur galiojančiais gamtos dėsniais. Anot jų, viskas yra susiję ir vyksta ne be priežasties. Tad netgi šeimos yra susaistytos karminiais ryšiais. Būtent jie daro didžiulę įtaką tėvų ir vaikų santykiams. Pasitaiko, kad vaikas puikiai sutaria, pavyzdžiui, su tėvu, o su mama sieja gana šalti santykiai. Kartais mažylis kur kas geriau sutaria su pamote arba patėviu negu su biologiniais tėvais. Kodėl? Greičiausiai tokiu atveju vaikas su tėvu (arba patėviu) palaikė glaudžius ryšius ankstesniame gyvenime. Gali būti, kad juos sieja karminė pareiga, gal vienas turi grąžinti skolą kitam. Ši skola gali būti įvairi – tiek meilė, tiek atsidavimas, tiek pinigai.

 

Rytų šalių gyventojai mano, kad gimdytojai negali užtraukti nelaimės atžaloms, mat kiekvienas gimdamas atsineša savo karmą. Netgi tuo atveju, jeigu tėvai palieka savo vaikus ir negeba jais pasirūpinti. T. y. bloga tėvų, o ne vaikų karma. Tiesa, greičiausiai pastariesiems tiesiog lemta augti be gimdytojų. Bet jie nebūtinai taps nelaimingi. Galbūt kaip tik jų karma saugo nuo traumuojančių santykių su biologiniais tėvais.

 

Prakeikti (ne)įmanoma?

 

Jeigu karminės tėvų skolos vaikus gali aplenkti, tai tariami žodžiai – vargu. Netgi šiuolaikiniai psichologai patvirtina, kad tėvų elgesys su vaikais turi labai daug įtakos jų raidai. Tad ar gali gimdytojai atžalas net prakeikti? Kai kuriose kultūrose tikima, kad gali.

 

Štai graikams šeima yra didžiulė vertybė. Per ilgus šimtmečius susiklostė tokia tradicija, kad graikai palaiko gana artimus santykius ne tik su šeimos nariais, bet ir su giminaičiais. Ypač gerbia vyresnius žmones. Graikijoje įprasta labai paisyti tėvų nuomonės. Pavyzdžiui, tuokdamiesi jaunuoliai turi gauti gimdytojų palaiminimą ir pritarimą. Antraip manoma, kad santuoka bus pasmerkta žlugti. Tvirtai įsišaknijęs ir tikėjimas, kad nepagarba motinai rodo nepagarbą Švč. Mergelei Marijai, o prieštaravimas tėvui – prieštaravimą Dievui. Tad jei tėvai sako prakeikimo žodžius, jie gali pasiekti Aukščiausiojo ausį ir… išsipildyti.

 

Ne tik Graikijoje, bet ir daugelyje kitų krikščioniškų šalių manoma, kad tėvų prakeiksmai itin galingi. Jeigu gimdytojai sako, kad jų vaikui nuolat nesiseka, taip ir bus. Be to, sakoma, kad motinos atžalas gali prakeikti daug stipriau. Mat jas ir vaikus sieja itin stiprus ryšys. Juk kūdikis net 9 mėn. praleidžia mamos įsčiose. Todėl motinos turi išskirtinę galią bausti savo vaikus ir gali užtraukti jiems nelaimių. Kita vertus, tikima, kad Dievas gailestingas ir teisingas…

 

Įdomu

 
  • Didžiosios Britanijos statistikos duomenimis, 2/3 žmogžudysčių įvykdo dabartiniai, buvę partneriai ar kiti šeimos nariai.
  • Tradicinė mamos, tėčio ir vaikų šeima nebeatstovauja daugumos JAV. 2014 m. duomenimis, daugumą sudaro šeimos su įtėviais, vieniši tėvai arba išsiskyrę asmenys.
  • „Childhelp“ organizacija skelbia, kad kasmet vaikų apsaugos agentūros sulaukia per 3,6 mln. pareiškimų dėl jų teisių pažeidimų.
  • Dėl vaikų išnaudojimo ir nepriežiūros vien JAV kasdien iš tėvų vidutiniškai paimami 4–7 vaikai.
  • „Childhelp“ organizacijos duomenimis, maždaug kas 10 sek. visame pasaulyje parašomas pareiškimas dėl vaikų užgauliojimo ir koneveikimo.
  • 2009 m. žurnale „Preventive Medicine“ aprašytas tyrimas rodo, kad tie žmonės, kurie vaikystėje išgyveno 6 ar daugiau neigiamų patirčių su šeimos nariais, gyvena vidutiniškai 20 m. trumpiau.
  • Žurnale „Child Abuse & Neglect“ atliktas tyrimas atskleidė, kad net 80 % apklaustų 21 m. amžiaus asmenų, kurie vaikystėje buvo užgauliojami, keiksnojami ir koneveikiami, kentėjo mažiausiai nuo vieno psichologinio sutrikimo.
  • JAV kalėjimuose bausmę atlieka 14 % vyrų ir 36 % moterų, kurie vaikystėje mažiausiai du kartus patyrė smurtą, patyčias, nepriežiūrą ir pan.
 

Specialistės komentaras

Tarologė, reiki meistrė Lina Balsė

 

Ar karminės skolos persiduoda atžaloms? 

 

Karma labiau susijusi su siela. Pastaroji savo karmą nešasi iš vieno gyvenimo į kitą. Tačiau yra genetinė atmintis, kuri perduoda žmogiško gyvenimo ryškiausias patirtis iš kartos į kartą. Patiriant didelį stresą vidinė terpė tampa rūgšti. Tampa aktyvus tam tikras enzimas, kuris visą patirties informaciją įrašo į RNR, o tai vėliau tampa DNR ir žmogaus dalimi, kuri persiduoda palikuonims.

 

Tai puikiai pademonstravo eksperimentas su pelėmis. Jos buvo verčiamos bėgti dideliu labirintu. Pirmos kartos pelėms prireikė šimtų valandų, kol rado išėjimą, o 27 kartos graužikėms per kelias dešimtis valandų pavyko įveikti labirintą.

 

Ar vaikai patys gali apsisaugoti nuo tėvų pasiųstų prakeiksmų? 

 

Teko turėti klientų, kuriuos prakeikė kas nors iš giminaičių, ir ne kartą matyti situaciją, kad prakeiksmas lyg ir nesuveikė, bet žmogaus gyvenimas katastrofiškai nesiklosto. Vien žinojimas, kad žmogų prakeikė motina, jį labai traumuoja. Viena vertus, žmogus dėl to pyksta ir smerkia mamą, siekia atsiriboti, kita vertus, besąlygiškai ją myli ir dievina. Asmuo nesąmoningai jaučia kaltę ir baudžia save už tai, kad pyksta ant mamos. Į klausimą, kaip apsisaugoti, atsakyti sunku. Joks ant kaklo kabantis veidrodėlis, akmuo ar apsauginės sienos įsivaizdavimas neapsaugos žmogaus nuo suvokimo, kas vyksta, ir nesumažins jo psichologinės traumos. Nemažai tokius įvykius patyrusių žmonių patys sau paleidžia susinaikinimo programą, negu kad realiai suveikia pats prakeiksmas.

 

Kartais kažkas iš giminės pažeidžia svarbiausius visatos dėsnius ir užsitraukia prakeikimą ne tik sau, bet ir palikuonims. Yra tokių giminių, daugelis žino apie Kenedžių prakeiksmą. Žmonės bijo prakeikimų, tačiau jie suveikia itin retai. Palikuonims prakeiksmas persiduoda dėl to, kad karta iš kartos perduodamos tam tikros vertybės ir principai. Palikuonys turi tas pačias savybes, kurios tokiomis pat aplinkybėmis leidžia padaryti tą patį visatos dėsnių pažeidimą. Dažniausiai tai yra nusikaltimas kūrybiniam principui, nekaltumui, vaikui. Ir tokio prakeiksmo žmogus nenuims. Tačiau visada gali jį išpirkti. Tiesiog turi keistis žmogaus asmenybė, nebelikti tos savybės, to kabliuko, dėl kurio giminė buvo prakeikta, ir žmogus išsilaisvins bei apsaugos savo palikuonis, perduodamas jiems informaciją apie rastą sprendimą, išauklėdamas savo pavyzdžiu, neperduodamos pražūtingos savybės.