Pasitikėjimas savimi yra viena svarbiausių savybių, nuo kurios priklauso sėkmė visose gyvenimo srityse – pradedant mokslais, karjera ir baigiant asmeniniais santykiais. Pasitikėjimas savimi formuojasi nuo mažų dienų, todėl jam didelę įtaką daro aplinka, kurioje auga vaikas, ir ypač tėvai. Kokios klaidos gali neigiamai paveikti vaikų pasitikėjimą savimi?

 

Būna neprieinami vaikuiChild,In,Front,Of,Big,Arms,Shadow

 

Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau dėmesio, globos ir rūpesčio jam reikia. Tėvų pagrindinė užduotis yra atliepti ne tik fiziologinius poreikius, tokius kaip maitinimą, migdymą, higieną ir kt., bet ir emocinius – priglaudimą, apkabinimą, nuraminimą, slaugymą, žaidimą kartu ir t. t. Anot psichologų, jei mažylis dažnai paliekamas vienas, negali prisikviesti tėvų, pradeda formuotis nesaugumo ir nepasitikėjimo jausmas.

 

Jei tėvai prieinami tada, kai vaikui reikia pagalbos ar palaikymo, jis jaučia, kad gali kreiptis į juos, kai kyla stiprios emocijos ar susiduria su situacija, kuri iš mažylio perspektyvos atrodo sudėtinga, pavojinga ar bauginanti. Tai vaikui kuria jausmą, kad jis priimamas su tokiais išgyvenimais, kokius patiria, toks, koks yra. Taip ima formuotis pirmiausia pasitikėjimas tėvais, kurie visada yra čia pat, pasiekiami, prieinami, o vėliau ir savimi.

 

Kai tėvai neprieinami vaikui, jų santykiuose atsiranda pleištas, kurio gali nepavykti pašalinti, dėl to galima neturėti artimų santykių ateityje.

 

Neišklauso atžalos

 

Tik ką suprantamai išmokęs čiauškėti mažylis jau nori būti išklausytas, net jei jo monologas neturi nei aiškios pradžios, nei veiksmo, nei išvados. Vėliau prasideda pačių įvairiausių klausimų etapas, dalijimasis tik ką išmoktais faktais ir t. t. Jei tėvai neskiria laiko pasikalbėti su vaiku, išklausyti jo pasakojimų, išsklaidyti abejonių, paaiškinti, kaip veikia gamta ar pan., vaiko pasitikėjimas savimi augti negali. Jis nesijaučia svarbus, įdomus ar protingas, kad su juo bendrautų net artimiausi žmonės: jei tėvai nenori jo girdėti, ką jau kalbėti apie draugus, mokytojus ir pan. Neišklausymas gali lemti vaiko uždarumą, nepasitikėjimą savimi, prastesnius rezultatus mokykloje.

 

Kai tėvai stengiasi išklausyti vaiką, nepašiepia, palaiko pokalbį klausimais, dalinasi savo požiūriu ar žiniomis, vaiko pasitikėjimas savimi auga, nes jis jaučia, kad yra reikšmingas, įdomus, lakios vaizduotės ar net turintis komiko gyslelę. Verta žinoti, kad tėvai, kurie išklauso vaiką mažame amžiuje, neturės problemų ir paauglystėje, nes į klausimą „kaip sekėsi mokykloje?“ norės atsakyti ne mandagumo frazėmis, bet nuoširdžiai.

 

Pastebimos tik nesėkmes

 

Bet kuriame amžiuje nesėkmės išprovokuoja nusivylimą, liūdesį, mažina pasitikėjimą savimi. Jei žmogus dar tik pasitikėjimo savimi formavimosi etape, nesėkmės jį paveikia dar stipriau, todėl svarbu nesusitelkti vien į jas. Dažnai tėvai nepamiršta vaiko pabarti dėl blogų pažymių ar netinkamo elgesio, tačiau gerą elgesį ir aukštus rezultatus priima kaip savaime suprantama dalyką. Psichologai pabrėžia, kad komplimentai, pasiekimų įvertinimas itin reikšmingi vaiko savivertei. Taip pat pagirtas už tai, kad padarė kažką gerai, vaikas jausis labiau motyvuotas ir kitąkart pasistengti. Kai akcentuojamos tik nesėkmės ar klaidos, ilgainiui vaikas praranda motyvaciją stengtis, nes jaučiasi nepakankamai protingas, stiprus ar geras atitikti tėvų lūkesčius. Nepasitikėjimas savimi verčia tiesiog pasiduoti, kyla rizika, kad vaikas nepasieks savo potencialo, nes tėvai jam pakirpo sparnus.

 

Vaiko priėmimas su nesėkmėmis, pagalba jas išgyvenant yra svarbūs aspektai formuojantis mažylio pasitikėjimui savimi. Nepasisekus, tėvų užduotis yra palaikyti, paguosti ir suteikti vilties, kad įmanoma pakeisti situaciją, bei patarti, kaip tai padaryti.

 

Viską daro už vaiką

 

Pasak specialistų, viena dažniausių klaidų, kurią daro tėvai norėdami užauginti savimi pasitikintį žmogų, – jie nesuteikia erdvės vaikui pasireikšti. Ko gero, visi savo aplinkoje turime pavyzdžių, kai tėvai už vaikus daro viską, įskaitant namų darbus ir kitokį pasiruošimą mokyklai; buities darbus; dienotvarkės organizavimą; bendravimą su mokytojais ir t. t. Tarsi į kokoną įsuptam vaikui atimama galimybė susidoroti su menkiausiomis užduotimis ir spręsti problemas, o juk kiekvienas savarankiškai įveiktas sunkumas, darbas didina pasitikėjimą savimi. Tėvams naudinga pasidomėti, kokios atsakomybės vaikui tinka pagal jo amžių ir leisti jas atlikti pačiam.

 

Maždaug nuo vienų metų jau gali padėti į vietas žaisliukus, pasisveikinti ar atsisveikinti žodžiu ar mojuojant. 2–3 metų gali kažką pavalyti, nusirengus tvarkingai susikabinti drabužius, užkalbinti ir susipažinti su kitu vaiku. Nnuo 5 metų jau galima patikėti ir kitų namų ruošos darbų, prisidėti prie augalų ar naminių gyvūnų priežiūros, šeimininkauti virtuvėje. 6–7 metų gali sutvarkyti daugiau nei vieną kambarį, išrūšiuoti skalbinius. 8–13 metų turi mokėti tvarkingai ir tiksliai šluoti, plauti grindis, siurbti kilimus, plauti indus, prižiūrėti lauko aplinką: laistyti, ravėti. Gali sulankstyti drabužius ir sudėlioti į jų vietas. Paruošti valgyti nesudėtingus patiekalus ne tik sau, bet ir visai šeimai. Galima nusiųsti į parduotuvę pirkinių, taip pat išnešti šiukšles. Nuo 13 metų – gaminti maistą šeimai, keisti patalynę, pasirūpinti jaunesniais vaikais (juos perrengti, pavalgydinti, užimti). Lauke gali nudirbti visus reikiamus darbus (sėti, ravėti, laistyti, imti derlių, pjauti žolę). Tokio amžiaus vaikai jau moka įjungti skalbimo mašiną ir džiaustyti skalbinius, laidyti drabužius. Gali sutvarkyti visus namus tam naudodamas reikalingus elektrinius ar kitokius prietaisus. Gali būti atsakingas už augintinį (jį šerti, vedžioti, prausti, dresuoti). Mokyklinukas pats turi būti atsakingas už namų darbus ir kitą pasiruošimą mokyklai, būreliams.

 

Gailima gražių žodžių

 

Net ir suaugusiam žmogui, kai ko nors iš jo norima, malonu išgirsti „prašau“, „gal galėtum“, „būčiau dėkingas“, „ačiū“, „koks tu geras“ ir pan. Vaikams tai irgi svarbu. Padėkoję pagalbininkui, su atliktu veiksmu, pavyzdžiui, namų ruoša, siesime teigiamą emociją, skatinsime pasitikėjimą savimi, norą būti naudingam. Tėvai turėtų mokytis su vaikais bendrauti pagarbiai, ne įsakomuoju, liepiamuoju tonu, nes tai iškart žadina norą priešintis.

 

Vaikų pasitikėjimą savimi stiprina ir tai, kad tėvai nesistengia būti visagaliai ir visuomet teisūs, pripažįsta, jog suklydo, atsiprašo, pasipasakoja, kad kažkas nesiseka, paprašo vaiko pagalbos ir ją vertina. Taip parodome vaikams, kad jie yra tokie pat žmonės, kad mus sieja panašios emocijos, (ne)sėkmės ir kad visiems kartais būna liūdna. Pasak psichologų, labai reikšminga, kad vaikai matytų „žmogiškąją“ tėvų pusę, nes dažnai autoritetai sudievinami ir vaikai patiria spaudimą bei nusivylimą, kai neprilygsta visada stipriam tėčiui ar visada teisiai mamai. Norint auginti vaikų pasitikėjimą savimi, svarbu nesislėpti nuo jų ir savo emocijų.

 

Savikritika

 

Nepakanka pastebėti ir garsiai įvertinti vaiko gražių poelgių bei pasiekimų, nes jis visko mokosi stebėdamas tėvų pavyzdį. Jei tėvai vaikui kalbės apie pasitikėjimo savimi svarbą įvairiose situacijose, bet patys elgsis priešingai, atžalai irgi stigs pasitikėjimo savimi. Psichologai atkreipia dėmesį, kad dažnas nepastebėdamas garsiai save nuvertiname, kritikuojame, retesniais atvejais net pažeminame. Vaikai tokius dalykus pastebi ir pagalvoja: „Jei jau mama / tėtis sako, kad jis nieko nesugeba / nemoka / yra nevykęs, tai aš išvis esu menkas.“

 

Mamų savikritika ypač stipriai veikia mergaites, nes iki tam tikro amžiaus mamos joms yra grožio etalonas. Jei mama kritikuos save žiūrėdama į veidrodį, ypač vartodama tokius žodžius kaip „stora“, „nebetelpu“, „reikia numesti kilogramų“, dukrai gali susiformuoti klaidingas kūno proporcijų suvokimas. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje 16 % 15-mečių turi antsvorio, bet save stambiomis mato net 42 %. Berniukai turi adekvatų požiūrį į savo kūną: 24 % 15-mečių turi antsvorio ir lygiai tas pats procentas save mato stambesniais. Kalbant apie savo išvaizdą, klaidas, nesėkmes, pagalvokime, ar norėtume, kad mūsų vaikas apie save taip galvotų ar kalbėtų?

 

Pervertina gebėjimus

 

Kai vieni tėvai pernelyg kritikuoja vaikus ar save pačius, kiti atžalas kelia ant pjedestalo. Nors pagirti ir paskatinti itin reikalinga, svarbu, kad pagyroms būtų pagrindas, kitaip vaiko savivertė ir pasitikėjimas savimi bus per dideli. Kodėl tai nėra gerai? Nes užprogramuojame vaiką neišvengiamam nusivylimui sakydami, kad jis geriausias kone visose srityse, o juk sociume jis netruks pastebėti už save talentingesnių, gražesnių, geresnių, šmaikštesnių ir t. t. Tai gali stipriai kirsti per savivertę, lemti nesutarimus su tėvais, paskatinti mesti mėgstamą veiklą. Svarbu, kad vaikas save vertintų pozityviai, sykiu realistiškai, todėl venkime absoliutinti vartodami aukščiausio laipsnio būdvardžius, paieškokime kitų žodžių. Pavyzdžiui, užuot sakę, kad vaikas dainuoja gražiausiai, pagirkime, jog dainuoja labai gražiai. Užuot sakę, kad jis protingiausias, pasakykime, kad labai protingai pasirodė, sugalvojo, papasakojo ir pan.

 

Ženklai, kas viskas gerai

 

Anot psichologų, vaiko psichikos sveikata suprantama kaip jo tapatybės jausmo ir savivertės pajautimas; gebėjimas bendrauti tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais (būdais, atitinkančiais vaiko amžių ir raidą); gebėjimas mokytis ir pasiekti rezultatų pagal amžių; gebėjimas įveikti raidos etapui būdingus uždavinius. Kalbant paprasčiau, kasdien stebint vaiką nesunku įvertinti, ar jo psichikos būsena yra normali. Galite džiaugtis, kad namuose auga sveikas vaikas, jei:

 
  • didžiąją laiko dalį yra patenkintas ir laimingas;
  • pajėgia sukurti ilgalaikius ir pozityvius santykius su kitais žmonėmis;
  • suvokia savo realybę;
  • planuoja savo veiklą ir siekia tikslų;
  • siekia rezultatų pagal savo gebėjimus, intelektą ir galimybes;
  • save vertina teigiamai;
  • elgiasi atitinkamai pagal savo amžių ir raidos tarpsnį.
 

Autorius Laima Samulė