Tėvai neranda laiko vaikams. Kur tai veda?

Jeigu kada nors kaltinote save, kad skiriate per mažai laiko vaikams, galime paguosti tuo, jog esate ne vieni. Deja, pasaulinė tendencija tokia, kad gimdytojai atžaloms skiria neįtikėtinai mažai laiko. Jis dar labiau susitraukia, kai imame kalbėti apie kokybišką laiką…

Situacija gerėja, bet yra prasta
Moksliniai tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai tėvai praleidžia daugiau laiko su vaikais nei 1965-ųjų tėvai. Vidutiniškai šis laikas išaugo 153 %. Skaičius atrodo daug žadantis. Deja, vertinant statistiką, rodančią, kiek dabar tėvai skiria laiko atžaloms, ji nenuteikia itin optimistiškai. OurWorldInData.org duomenimis, vidutinė aukštąjį išsilavinimą turinti Vakarų šalių motina per dieną vaikams skiria vidutiniškai 120 min., o tėvas – 85 min. Tarp aukštojo išsilavinimo neturinčių žmonių šis laikas apie 20 % trumpesnis. Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė tėvų jaučiasi nutolę nuo vaikų, o šis atitolimas ypač jaučiasi paauglystėje, sulaukus vidutiniškai 13 m. Įdomu tai, kad net apie 43 % tėvų dėl per mažai su atžalomis leidžiamo laiko kaltina ne save, o vaikus. Esą šie per daug dėmesio skiria televizijai, kompiuteriui, socialiniams tinklams, elektroniniams žaidimams ar tiesiog užsidarę savo kambariuose. Specialistai su tokia tėvų nuomone linkę nesutikti ir primena, kad tarpusavio ryšio pagrindai klojami dar ankstyvoje vaikystėje, kai viskas priklauso nuo gimdytojų ir jų įdėtų pastangų.

Įspėjamieji ženklai
Neįmanoma nurodyti tikslaus laiko, kurį derėtų kasdien praleisti su vaikais, mat tai individualu. Vis dėlto galima išskirti požymius, įspėjančius, kad vaikams skiriama neabejotinai per mažai laiko.
Beveik nematote atžalos. Tai vienas akivaizdžiausių požymių. Jeigu išvažiuojant į darbą paliekate vaiką miegantį, grįžus jis jau miega, tad pabendrauti galite tik savaitgaliais ar kitomis laisvomis dienomis, akivaizdu – drauge praleisto laiko gerokai per mažai.
Kaltę maskuojate dovanomis. Nuolat be jokių progų vaikui perkate įvairių dovanėlių, duodate papildomų kišenpinigių ar kitaip lepinate? Verta susimąstyti, ar taip nebandote kompensuoti kartu praleidžiamo laiko trūkumo.
Vaikas jūsų visiškai neklauso. Situacijos, kai atžala visiškai neklauso, kartais ištinka visus tėvus. Visgi jeigu tai nuolatinė būsena, verta susimąstyti, ar nenulemta kartu per mažai praleidžiamo laiko. Galbūt vaikas tiesiog turi kitą autoritetą? Kodėl vaikas turėtų klausyti kažko, ko beveik nė nemato ar kas su juo net nesiteikia pabendrauti? Pasąmonėje gali būti užkoduota žinutė: „Kodėl turėčiau tavęs klausyti, jeigu nė nesiteiki į mane pažiūrėti?“ Galbūt tai savotiškas vaiko būdas kerštauti.
Nepažįstate savo vaiko. Daugumai tėvų sunku pripažinti, kad jie nepažįsta vaiko. Norint objektyviai tai įvertinti, paklauskite savęs, ar žinote, ką atžala (ne)mėgsta, ko bijo, kas geriausias draugas, apie ką svajoja… Jeigu kyla daugiau klausimų nei ateina atsakymų, pats laikas susimąstyti ir keisti tarpusavio bendravimą. Ypač jeigu kiti šeimos nariai, pvz., seneliai, į tokius klausimus atsako be vargo.
Žema vaiko savivertė. Nors to priežasčių gali būti įvairiausių, nepakankamas tėvų laiko skyrimas vaikams – vienas dažniausių kaltininkų. Kai net patys artimiausi žmonės neskiria užtektinai laiko, vaikas jaučiasi niekam nereikalingas. Iš to kyla išvada, esą jis nieko vertas.
Vaikas nuolat nori leisti laiką su kitais žmonėmis. Jeigu būnant kartu su vaiku jis nuolat klausia, ar galėtų važiuoti pas senelius, ar galėtų atvykti jį prižiūrinti auklė ar kitas asmuo, su kuriuo jį dažnai paliekate, tai rimtas įspėjimas, kad kitas suaugęs žmogus su atžala užmezgė tvirtesnį ryšį nei jūs. Vaikas tuo žmogumi pasitiki labiau nei jumis ir būdamas kartu su juo jaučiasi saugesnis.
Girdite, kaip vaikas kitiems guodžiasi, kad neturite jam laiko. Joks vaikas nesijaučia gerai, kai tėvai jam neranda laiko. Tik ne kiekvienas išdrįsta tai tiesiai pasakyti gimdytojams. Užtat gali guostis kitiems žmonėms, kuriais pasitiki: seneliams, vyresniems sesėms ar broliams, draugams, net žaislams…

Daroma didelė žala
Vaikas gali turėti daugybę žaislų, būti leidžiamas į įdomiausius būrelius, stovyklas, dažnai bendrauti su seneliais, būti apsuptas būrio nuostabių draugų, daug keliauti, bet nė vienas iš šių dalykų niekada neatstos su tėvais praleisto laiko. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas – trejų ar 13-os, kokybiškas laikas su tėvais būtinas. Įrodyta, kad tai turi didžiulę įtaką vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei socialiniam gyvenimui ne tik dabartyje, bet ir ateityje, net suaugus. Specialistai sako, kad leidžiant individualų laiką su vaiku ne tik stiprinamas tarpusavio ryšys, bet ir kuriamas vaiko saugumas santykyje su kitu žmogumi, stiprinama jo savivertė.
Kai tėvai vaikams skiria per mažai laiko, daroma milžiniška žala. Pirmiausia nukenčia vaiko savivertė. Jis jaučiasi nereikalingas, atstumtas ir dėl to ima kaltinti save (nebūtinai sąmoningai). Todėl savivertė smunka ne tik plėtojant santykį su gimdytojais, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tai gali lemti, kad vaikui sunku rasti draugų, prastai sekasi mokytis, jis daug ko bijo, nelinkęs išbandyti naujovių. Viskas dėl to, kad tėvai nesukūrė saugaus pagrindo ir pasaulis vaikui atrodo pavojinga vieta, kur su visais kylančiais pavojais turi grumtis vienas. Įrodyta, kad tie vaikai, kuriems stigo tėvų dėmesio, dažniau linkę į destruktyvų elgesį, dažniau patenka į pavojingas situacijas. Vaikai bando išsikovoti tėvų dėmesį netinkamomis priemonėmis – skriausdami kitus, niokodami daiktus, prastai mokydamiesi ar net… sirgdami. Pasąmonė labai galinga ir organizmas tikrai geba susargdinti pats save, jeigu tik tai padės pasiekti išsvajoto tikslo. Deramo tėvų dėmesio negaunantys vaikai dažniau serga ir todėl, kad nuolat gyvena įtampoje, jaučiasi nelaimingi. Nieko nuostabaus, kad paauglystėje ir suaugę dažniau susiduria su nerimo sutrikimais, depresija, valgymo sutrikimais, priklausomybėmis ir kitomis psichikos ligomis. Taip pat įrodyta, kad tokie vaikai net ir vėliau gyvenime stokoja socialinių įgūdžių, pirmenybę teikia socialiniams tinklams, o ne realiam bendravimui. Jiems sunku rasti gyvenimo partnerį ir kurti šeimą.

Svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė
Labai svarbu ne tik skirti užtektinai laiko vaikams, bet ir užtikrinti, kad tas laikas drauge praleistas kokybiškai. Tarkime, tėvai gali sėdėti ant sofos drauge su atžalomis ir spoksoti į televizorių vienas kitam neištardami nė žodžio. Vargu ar tai atneš daug naudos, nors ir galima sakyti, kad laikas leistas drauge. Kartu kokybiškai praleistas laikas turi būti toks, kurio metu aktyviai bendravote, užsiėmėte bendra aktyviai įtraukiančia veikla, drauge žaidėte. Visa tai turėtų įtraukti tiek mentaliai, tiek emociškai. Keletas patarimų, kaip drauge su vaikais leisti daugiau kokybiško laiko:
Kasdien kuo daugiau bendraukite. Geriausia tiesiogiai – šnekantis. Jeigu neįmanoma, įtraukite ir kitus būdus: žinutes, skambučius, net raštelius. Netgi paprasčiausia trumpa žinutė ant pietų dėžutės su palinkėjimu gražios dienos padeda išlaikyti tvirtesnį ryšį.
Sukurkite kasdienį bendrą ritualą. Tai gali būti bet kas, kas abiem teikia malonumą. Pavyzdžiui, kasdien po vakarienės galite drauge pusvalandį pasivaikščioti, prieš miegą 20 min. paskaityti pasaką, o gal kartu gaminti vakarienę?
Kartokite, kad mylite. Kasdien ir net ne po kartą. Tėvams dažnai atrodo, kad tai savaime suprantama. Visgi išgirsti garsiai itin malonu, juk ir jums patiems gera, kai antroji pusė tai primena. Labai svarbu taip sakyti ne tik mažyliams, kuriems tėvai „myliu tave“ kartoja noriai, lengvai ir dažnai, bet ir vyresniems vaikams, kuriems kalbėti apie emocijas ne taip jau paprasta, ypač paauglystėje. Būkite tuo geru pavyzdžiu!
Valgykite drauge, kai tik įmanoma. Tai gali atrodyti smulkmena, bet iš tiesų labai reikšminga. Bendra vakarienė ar bent bendras arbatos gėrimas prieš miegą – puiki proga atsitraukti nuo visų darbų ir rūpesčių, visą dėmesį skirti vieni kitiems, atvirai pasikalbėti, aptarti dieną.
Rasti bendrą pomėgį. Gal tai plaukiojimas, gal futbolas, gal piešimas ar bet kas kita. Nesvarbu, net jeigu užsiimant tuo bendru pomėgiu neturite daug progų pasikalbėti (pvz., aktyviai žaisdami futbolą), garantuotai bendras interesas leis jaustis vieningiau ir padės rasti temų pokalbiams kitomis gyvenimo akimirkomis.
Žaiskite su vaiku. Mažajam žaidimai – kur kas daugiau nei pramoga. Tai ir komunikacijos, ir ugdymo forma. Todėl tėvai raginami kuo daugiau žaisti su atžalomis. Jeigu niekaip nerandate tam atskiro laiko, integruokite žaidimus į įprastus dienos ritualus, pvz., net maudynes vonioje galite paversti smagiu žaidimu.
Išjunkite išmaniąsias technologijas. Bendraudami su vaiku viena akimi nestebėkite žinių, nerašykite žinučių telefone ir nelaikykite ant kelių pasidėję kompiuterį. Vaikas turi jausti, kad visas dėmesys skirtas tik jam, kad jis nėra tik priedas ar dar vienas darbas, kurį tėvai turi suspėti atlikti per dieną.

Autorius Jūratė Survilė