Kurį laiką televizijos eteryje nebematoma Laura Imbrasienė energiją ir laiką dalija vaikams. Savo ir lankantiems jos įkurtą vaikų darželį. Laura sako jaučiasi atradusi naują eterį – mažesnį, bet daug tikresnį. „Kiekvienas vaiko klausimas, kiekviena išgirsta mintis – tai mažas laidos epizodas, kurio auditorija visai nedidelė, bet poveikis didesnis už reitingus“, – atskleidžia pašnekovė.

 
Laura Imbrasiene - „Žalčio sapnas“ nuotrauka

Laura Imbrasienė, „Žalčio sapnas“ nuotrauka.

 

Papasakokite daugiau, kaip dabar bėga jūsų dienos.

 

Didžiausia dalis mano dienos sukasi apie vaikus – tiek mažus, tiek didelius (turiu omeny ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius, net kolegas). Planuodama, stebėdama, reflektuodama ir bandydama suprasti, ką reiškia vaikui augti mūsų pasaulyje, šiandien energijos atiduodu daugiausia. Kartais būnu pasakų pasakotoja, kartais vadove, kartais darau viską, kad galėčiau pamatyti nuostabą vaikų veiduose, o retsykiais tampu gumine valtimi audringoje jūroje. Be to, daug laiko skiriu tam, kad darželis „Išdykęs vėjas“ būtų gyvas, kūrybiškas, prasmingas augimo laukas, o ne tiesiog adresas žemėlapyje. Dar stengiuosi skirti laiko puikiai komandai – augimui, pasitikėjimui, dalinimuisi. Kartais lieka truputis laiko kavai, kol neatšąla arba kol kas nors neįmeta į ją pieštuko.

 

Kaip kilo mintis įkurti privatų vaikų darželį?

 

Mintis kilo ne vieną rytą ir ne iškart – ji brendo, kaip tie šiltą rugpjūčio vakarą skinami pomidorai: lėtai, saulės glostomi. Dirbdama su vaikais vis giliau jutau, kad norisi daugiau laisvės kurti, eksperimentuoti, klysti ir vėl bandyti – tiek vaikams, tiek mokytojams. Norėjau erdvės, kur reikalavimas neužgožtų smalsumo, o pamoka virstų žaidimu. Tai buvo kvietimas – tylus, bet atkaklus, – įkurti vietą, kurioje vaikystė būtų gerbiama, o ne koreguojama. Kur vaikai būtų ne pasiruošimo stadijoje „tikram gyvenimui“, o gyventų čia ir dabar – drąsiai, žaismingai, kūrybiškai. Ir aš jam pasakiau „taip“.

 

Ar pati atsimenate darželio laikus? Ką pritaikėte savo įstaigoje, o ko griežtai atsisakėte?

 

Pamenu. Ypač tas kvapas – virto pieno, plastilino ir šiek tiek… prisiminimų. Tvarka, rutina, šaltos plytelės ir basos kojos, košė su gumuliukais, pyktis. Tačiau buvo ir gerumo trupinių – viena auklėtoja Violeta su šypsena mus su Jonu per pietų miegą leisdavo į kiemą, o kitos auklėtojos dukra Aušrelė buvo mano mažoji draugė, kuria galėjau prižiūrėti, rūpintis ir sekti pasakas. Šiuos dalykus – švelnumą, pasakojimą, santykį ir žaidimą – perkėliau į „Išdykusį vėją“. Mes renkamės kvėpuoti, judėti, būti gyvi, nes tik taip auga šaknys.

 

Neabejotinai darbas su vaikais – sudėtingas, reikalauja daug kantrybės. O kokius privalumus galėtumėte išskirti?

 

Tiesa – reikia kantrybės, kartais budistinio lygio. Bet mainais gaunu labai daug: kasdienę galimybę matyti stebuklą – vaiką, kuris šiandien išmoko pasakyti „atsiprašau“ ar apsirengti rūbą be pagalbos. Galiu iš naujo atrasti pasaulį – kasdien būnu pakviesta tyrinėti voro Panko tinklą, pamatyti širdelės formos debesį ar „klausytis, kaip šuo galvoja“. Vaikai priverčia sulėtėti ir išgirsti tylą tarp žodžių. Jie moko drąsos – būti pažeidžiamai, klysti, atsiprašyti, bandyti dar kartą. O gal didžiausias privalumas tas, kad kiekviena diena – tarsi mažytis nuotykis be plano. Ir tikrai nė viena nesikartoja.

 

Ar tiesa, kad ugdant vaikus tenka „auklėti“, „auginti“ ir jų tėvus?

 

Sakykime taip – kartais tenka priminti tėvams, kad vaikas yra vaikas, o ne projektas, kurio sėkmę matuosime balais ar pasiekimais. Tėvai dažnai atsineša baimių, lūkesčių, vaikystės šešėlių – ir visa tai ateina kartu su jų mažyliu. Tad mūsų darbas – su meile, bet tvirtai padėti jiems pamatyti vaiką tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį nori matyti. Kartais tai švelnus pokalbis prie arbatos, o kartais – ilgas procesas, kuriame augame. Tiesą sakant, tėvai augina ir mus – moko kantrybės, lankstumo, empatijos. O kartais prajuokina taip, kad galvoji – gal visai neblogai būtų įkurti tėvų darželį?

 

Kuo ypatingi šiuolaikiniai tėvai?

 

Šiuolaikiniai tėvai – drąsūs, ieškantys, dažnai pavargę, bet labai norintys padaryti geriau, nei buvo jų vaikystėje. Jie daug skaito, analizuoja, kartais per daug, lyg vaikystę būtų galima išspręsti kaip sudoku. Pastebiu, kad jiems labai rūpi emocijos, saugumas, pagarba – ir tai yra didžiulis žingsnis į priekį. Tačiau kartu kyla daug nerimo: ar darau gerai? Ar pakankamai? Ar laiku? Visa tai atsispindi ir manyje – kai esi mama, mokytoja ir žmogus tuo pačiu metu, ribos ima šokti salsą viena su kita. Todėl kartais visiems mums reikia priminti: užtenka būti pakankamai gerais tėvais su begaline meile, o ne galvoje nusipiešta mistine tobulybe.

 

Kokių spalvų jumyse atskleidė motinystė? Kokių „stebuklingų galių“ suteikė?

 

Motinystė man padovanojo daug atspalvių – nuo švelnios pastelinės ramybės iki ryškiai raudonos baimės ar juoko. Tai spalvų paletė, kurią atradau mamystės virsmuose – sugebėjimas dainuoti, kai norisi rėkti, arba klausytis, kai jau nieko negali išgirsti. Ji mane išmokė teleportuotis tarp dviejų kambarių per tris sekundes, matyti kiaurai sienų ir pajausti, kai tyla reiškia… pavojų. Bet labiausiai padovanojo gebėjimą atleisti sau. O gal net stebuklingą galią pasakyti: aš nežinau, bet būsiu čia – šalia. Ir kartais tai yra viskas, ko vaikui reikia.

 

Kokių svarbiausių vertybių norite įdiegti savo vaikams?

 

Noriu, kad žinotų – jie yra pakankami, net kai klysta. Noriu, kad jaustų atsakomybę – ne tik už save, bet ir už kitus, už gamtą, už silpnesnį. Drąsą būti savimi – net jei teks stovėti vienam prieš srovę. Gebėjimą juoktis net kai sudėtinga, nes humoras kartais yra vienintelė virvė per prarają. Smalsumą – nuolatinius klausimus „kodėl“ ir „kaip“. Ir svarbiausia – kad meilė niekada nėra atlyginama už elgesį. Ji yra be sąlygų. Visada.

 

Kas po darbų padeda atkurti vidinius resursus? Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

Gamta. Net trumpas pasivaikščiojimas aplink namus, su puodeliu kavos ar basomis per žolę. Knygos, kurios kvepia ir leidžia pabėgti ten, kur kitokia realybė. Kartais – tyla. Kartais gera draugė, su kuria galima juoktis iki ašarų, o paskui verkti iki juoko. Maži ritualai – kvapas, muzika, šiltas pokalbis. Ir, tiesą sakant, kartais resursus atkuria tiesiog žinojimas, kad rytoj – vėl nauja diena. Ir ji dar nieko nežino apie mūsų planus.

 

Ar nepasiilgstate eterio, filmavimo kamerų? Ar atsitraukimas suteikė ramybės?

 

Kartais pasiilgstu. Ne kamerų, o žmonių – to jausmo, kai per ekraną gali pasiekti kitą širdį. Bet jaučiuosi atradusi naują eterį – mažesnį, tik daug tikresnį. Kiekvienas vaiko klausimas, kiekviena išgirsta mintis – tai mažas laidos epizodas, kurio auditorija visai nedidelė, bet poveikis – didesnis už reitingus. Ir kartais, labai retai, pažiūriu į kamerą telefone, šypteliu ir pagalvoju: „Vis dar esu eteryje – tik dabar kitokiame.“

 

Ką šiuo metu labiausiai vertinate, kokias gyvenimiškas tiesas supratote?

 

Vertinu žmones, kurie geba būti. Ne „daryti“, ne „spėti“, ne „pasirodyti“ – tiesiog būti. Supratau, kad mano laimė ne fejerverkai – ji tyliai sėdi prie stalo su manimi, kartais tik supratingai žiūri, o kartais dalinasi arbata ir šypsosi. Supratau, kad nėra vieno kelio – yra daug takelių, klaidų, bandymų, bet kiekvienas jų vertingas. Ir dar – švelnumas yra stiprybė, ne silpnybė. O gyvenimas – ne maratonas, labiau šokis: kartais net ritmas nesvarbus, jei tik jauti muziką.

 

Kas jums suteikia pilnatvės jausmą? Ar iki to dar kažko trūksta?

 

Pilnatvė man – ne statiškas taškas, o kvėpuojanti būsena. Kai matau vaiką, kuris tiki savimi, ar kolegę, kuri drąsiai imasi naujo iššūkio – jaučiu, kad buvau jų kelio dalimi. Išsipildymas – tai, kad esu reikalinga – ne kaip sistema, o kaip žmogus. Ar kažko trūksta? Kai kada laiko sau, tylaus ryto su knyga, ilgų pokalbių be laikrodžio. Bet kartais būtent trūkumas mus veda toliau. Tad jeigu trūksta – vadinasi, dar turiu kur augti.

 

Autorė Laima Samulė