Kino filmo „Pietinia kronikas“ populiarumas ir toliau neblėsta. „Sidabrine gerve“ už geriausią antro plano vaidmenį įvertinta aktorė Irena Sikorskytė sako, kad tikslaus atsakymo, kodėl visuomenė taip susižavėjo R. Kmitos romano ekranizacija, nėra. „Manau, žiūrovams šiuo metu tiesiog reikėjo nuoširdaus jautrumo, sklindančio iš ekranų“, – sako aktorė.

 
Irena Sikorskytė - Titas Jurjonas

Irena Sikorskytė, nuotrauka Tito Jurjono.

Kuo darbas šiame filme buvo ypatingas jums?

 

Tai buvo mano debiutas ilgametražiame filme. Iki tol esu vaidinusi trumpametražiuose studentų filmuose. Beje, labai džiaugiuosi tokiomis galimybėmis, nes tai padeda augti ir man, ir jauniesiems filmų kūrėjams. Darbas „Pietinia kronikas“ buvo ypatingas tuo, kad reikėjo vėl išmokti atsipalaiduoti, nusimesti baimę klysti, įgauti nutrūktgalviškumo. Dėl Jurgos vaidmens teko pasikeisti ir išvaizdą: buvau ilgais, rudais ir garbanotais plaukais, o man juos nukirpo, nudažė ir dar ištiesino. Be abejo, reikėjo išmokti kalbėti šiaulietiškai. Padėjo ir Rimantas Kmita, ir Monika Geštautaitė, taip pat filmavimo aikštelėje kartu dirbę paaugliai patikslindavo, ar teisingai tariu žodžius. Stebint, kaip jiems smagu prisidėti prie filmo kūrimo, ir man buvo lengviau atsipalaiduoti. Manau, viskas priklauso nuo atsipalaidavimo, nes jei užsispausi, pergalvosi, nieko nepadarysi.

 

Gal šiaulietiškas dialektas persikėlė ir į realų gyvenimą?

 

Apie devynis mėnesius gyvenau šiuo filmu, tai tikrai pasitaikė, kad kai kurios frazės išlįsdavo ir kasdienybėje. Tačiau tik bendraujant su tam tikrais žmonėmis.

 

Ar esate kažkuo panaši į savo personažą iš „Pretinia Kronikas“?

 

Esu. Man atrodo, kad režisieriui Ignui Miškiniui netyčiom pavyko atrinkti visus aktorius, kurie kažkiek buvo panašūs į jo kuriamus personažus. Tikrai turiu tokių pačių savybių kaip Jurga, tik norėčiau, kad jos būtų dar ryškesnės. Visgi gyvenimas taip sudėliojo, kad dažnai mano kuriami personažai būna stichiški, o aš esu rami.

 

Ar keista buvo nusikelti į paskutinį XX a. dešimtmetį Šiauliuose?

 

Pati gimiau 1997 m., bet daug girdėjau apie filme vaizduojamą laikmetį, be to, visada jutau, kad tie netolimos praeities dalykai tarsi kvėpuoja man į nugarą. Neįmanoma jų ištrinti ir pamiršti. Užaugau paprastoje šeimoje, tik gyvenome jau pritekliuje, bet visi tie kioskai man labai atpažįstama. Tiesa, treninginių stilius man buvo neįprastas, nes augau ramiame Kauno mikrorajone. Visgi kažkodėl neatrodė, kad tai svetima.

 

Atskleiskite šiek tiek filmavimo užkulisių. Kokios emocijos vyravo už kadro?

 

Dirbo tikrai ypatinga komanda, buvo labai ramu, prie bet kurio galėjai bet kada prieiti ir pasikalbėti. Robertas Petraitis ir Vaidilė Juozaitytė buvo mano bendrakursiai, su abiem teko pabūti ir butiokais, tad daug kartu nugyventa ir, tikiu, dar visko bus. Su Džiugu Griniu ir Digna Kulionyte matydavomės akademijoje ir už jos ribų, tad svetimi nebuvome. Tačiau ir visa likusi komanda buvo be galo įkvepianti. Surikti žmonės buvo kupini idėjų, dirbantys iš idėjos. Džiugu matyti, kad visus tiesiog veža noras padaryti kažką faino, gero, ir tu esi viso to dalis.

 

Turbūt didelė tuštuma lieka pasibaigus tokiems projektams?

 

Iš tiesų buvo labai tuščia. Atrodo, net nežinai, kur dėtis, nes įpranti būti lengvam minčių ir veiksmo siautuly… Aišku, greitai kiti darbai okupavo galvą. Kol montavo filmą, įsivyravo tam tikra tyla, įspūdžiai susigulėjo, o po premjeros viską pamatėme naujomis akimis, prasidėjo nauji įspūdžiai, kurie baigėsi „Sidabrinėmis gervėmis“.

 

Ar tikėjotės, kad filmas gaus tiek apdovanojimų?

 

Tikrai apie tai negalvojau. Na, maniau, gal bus keli apdovanojimai, bet tikrai ne taip, kad vos ne visus susirinksime (šypsosi). Momentais net buvo nejauku, kiek daug jų gauname. Neįtikėtina sėkmė.

 

Didelė staigmena buvo, kad aš buvau nominuota. To tikrai nesitikėjau, man užteko, kad žmonės sakė, koks fainas Jurgos personažas – tai jau didžiausias laimėjimas, kad žiūrovams patinka. Kai dar ir kino bendruomenė įvertina – išvis nerealu. Jaučiuosi, kaip iš tiesų įstojusi į kino pasaulį. Ir labai miela, ir sykiu nejauku (šypteli).

 

Kada pasirinkote aktorystę? Ar tai buvo jūsų vaikystės svajonė?

 

Negalėčiau pasakyti, kad vaikystės svajonė, bet mane scena lydėjo nuo mažų dienų – daug metų šokau. Tiesa, man šokio buvo per mažai. Daug kas klausinėjo, kodėl nestojau į šokio specialybę, bet man norėjosi apimti viską – kad galėčiau ir dainuoti, ir šokti, ir kažkuo groti. Supratau, kad aktorystė greičiausiai ir atlieptų visus šiuos poreikius.

 

Kaip požiūrį į aktorystę pakeitė studijos?

 

Prisipažinsiu, idealizavau šią specialybę, tad studijų metais nukrito rožiniai akiniai. Taip pat žmonės, kuriuos kasdien sutinku darbuose, įneša vis naujų vėjų, išmoko naujų dalykų. Žinoma, ir su metais atėjo tam tikra branda, keitėsi požiūris. Ir, dėkui Dievui, kad keitėsi (šypteli).

 

Kas šiame darbe yra didžiausi iššūkiai?

 

Sakyčiau, streso valdymas. Visos situacijos vienaip ar kitaip išsisprendžia, tad būtų naudinga išmokti nestresuoti anksčiau laiko. Tam tikras iššūkis yra rasti laiko pailsėti. Jei intensyviai dirbi, tai sugrįžti į save nėra lengva: gali taip panirti į darbus, kad tiesiog negali apie nieką kitą galvoti, pamiršti, jog turi gyvenimą ir už profesijos ribų. Būtų gerai įgusti to nepamiršti.

 

Kokius darbus lig šiol laikote reikšmingiausiais?

 

Visus. Visais džiaugiuosi, nes dirbu su daug skirtingų žmonių, daug naujo išmokstu. Man atrodo, svarbu neužsisėdėti toje pačioje vietoje. Ko gero, lig šiol sunkiausias darbas teatre buvo „Makbetas“ – sunki medžiaga, reikalaujanti daug emocinių resursų. Tačiau svarbūs visi, tikiuosi, kad ir ateityje galėsiu taip pasakyti apie visus darbus.

 

Nuo ko priklauso, ar aktoriui įdomu dirbti?

 

Idėją atsineša režisierius, todėl jei jis sugeba sudominti ir įtraukti žmones, tada tikrai įdomu ir lengva dirbti. Tačiau buvę atvejų, kai režisierius tiksliai nežino, ko nori. Kai su tuo susiduria kone 20 žmonių komanda (įskaitant scenos darbuotojus, apšvietėjus, įgarsintojus), kyla daug iššūkių. Gali būti, kad tas darbas išeis neblogas, bet kai mums visiems reikia tai įgyvendinti, būna sunku. Yra pasitaikę, kad su kolegomis susirenkame ir laukiame, jog viskas greičiau pasibaigtų. Žodžiu, gyvenime visko pasitaiko, bet taip ir turi būti.

 

Koks jausmas matyti save didžiuosiuose ekranuose?

 

Prieš premjerą galvojau, kad bus nejauku į save žiūrėti, bet tokia specialybė – turi išmokti ir savo balsą girdėti, kas kiekvienam keistai skamba įrašius, ir iš šalies matyti savo vaizdą. Jaudinausi, bet įvyko fenomenas – žiūrėjau ir pavyko pamatyti personažą, pajusti Jurgą iš žmogiškosios pusės, tarsi ji būtų ne mano sukurtas personažas, bet realus asmuo.

 

Kuo skiriasi darbas teatre ir filmavimo aikštelėje?

 

Labai myliu kiną, patinka filmuotis. Aišku, ir teatrą myliu. Geriausia, kai gali dirbti abiejuose, tada jie vienas kitam būna puiki atsvara. Darbo, kūrybos procesai labai skiriasi. Teatre kelis kartus per mėnesį turi išgyventi tam tikras emocijas, susijusias su spektakliu. Filme pasiruošimas ir darbas trunka apie metus, o tada viską atiduoti kitam, galutinis rezultatas nuo tavęs nebepriklauso. Teatre tą patį spektaklį gali vaidinti penkerius ir net dešimt metų, todėl gali vis kažką keisti, tobulinti, gilinti ir matyti savo progresą nuo pat pradžios. Kine – nusifilmavai ir paleidai. Visgi man norisi filmuotis, todėl tikiuosi, kad ateityje atsiras nuostabių projektų.

 

Ar žiūrite kolegų darbus? Mėgstate lietuvišką kiną?

 

Taip, einu pasižiūrėti. Man atrodo, reikia remti mūsų kūrėjus. Ne tik kino, bet ir mados, muzikos ir kt. Turime palaikyti savus. Džiaugiuosi už mūsų kiną, nors mūsų ir nedaug, jis vis labiau matomas pasaulyje.

 

Kaip dar bėga jūsų laisvalaikis?

 

Mėgstu važinėtis dviračiu, tai geras minčių prapūtimas, pabėgimas nuo darbų. Stengiuosi rasti kuo daugiau laiko draugams, man tai atrodo labai svarbu. Mokausi nieko neveikti ir už tai negraužti savęs, nes atrodo, kad visada turi bėgti, kažką daryti, o sustoti ir truputį pabūti – sunku. Dar mėgstu gamtą, išeiti pasivaikščioti, stebėti žmones. Norėčiau daugiau skaityti, bet labiau patinka sportas. Džiaugiuosi, kad nuo rugpjūčio grįžtu į muaitai treniruotes, ten visai kita bendruomenė, o gyvenime reikia įvairių žmonių.

 

Autorė Laima Samulė