Rugpjūtį galima būtų pavadinti padėkos dievybėms už subrandintą derlių mėnesiu. Rugpjūtis – taip pat mėnuo, kai po truputėlį jau ruošiamasi žiemai, vis dažniau prireikia dirbtinės šviesos vakarais, iš spintos norisi išsitraukti šiltesnius drabužius.

 

Rugpjūčio 16-oji katalikams ypatinga diena, nes šią dieną prisimenamas šv. Rokas, šventasis iš Prancūzijos. Bažnyčiose šią dieną arba savaitgalį vyksta iškilmingi atlaidai. Šv. Rokas – piligrimas, visą savo turtą išdalijęs vargšams. Labai rūpinosi ligoniais, slaugė maru užsikrėtusiuosius. Tikima, kad šv. Rokas turi ypatingų gydymo galių, net išgijo nuo maro. Kaip ir daugelis šventųjų buvo persekiojamas, kalėjo ir mirė kalėjime. Šv. Rokas – ligonių globėjas. Į jį maldomis dažnai kreipiasi žmonės, siaučiant epidemijoms. Piligrimas šv. Rokas mene vaizduojamas su lazda ir kelionmaišiu, kartais greta jo vaizduojamas šuo, įsikandęs duonos kepalą.

 

Šią dieną senovės lietuviai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią. Jau dabar sėjami žiemkenčiai. Po rugpjūčio 16-osios, dienos jau pradėdavo sparčiai trumpėti. Visą vasarą gyvenę pagal natūralų gamtos ritmą, nebent vėlyvus vakarus leidę prie laužo šviesos, nuo dabar žmonės vis dažniau degdavo žvakes, žiebdavo žibalines lempas.