Nuo charakterio skirtumų, auklėjimo metodų iki saugumo problemų – bendrauti su atžalų draugų tėvais nelengva, tačiau būtina. Kaip diplomatiškai laviruoti santykiuose, nepakenkiant vaikų draugystei, o prireikus nubrėžti griežtas ribas?

 

Situacijos įkaitaiLoving,Mother,Characters,Joyfully,Interacts,With,Their,Adorable,Babies,On

 

Įsivaizduokite situaciją vaikų žaidimo aikštelėje netoli namų. Kol jūsų keturmetis karstosi, supasi, laksto ir kitaip lieja perteklinę energiją, sėdite ant suolelio paskendę rūpesčiuose apie buitį ir darbą. Staiga prieš akis išdygsta sukaitęs vaikas, šalia stovi toks pat susitaršęs draugas ir abu greitakalbe beria planą praleisti likusią dieną pas kaimyną kieme. Trumpai nuščiūvate, surikiuojate mintis ir akimis ieškote kito vaiko tėvų. Prasideda nepatogus susipažinimo procesas, per kurį teks įvertinti, ar atžalų planams lemta išsipildyti.

 

Ši istorija gali baigtis laimingai, jei tapsite artimi su kaimynais, pradėsite bendrauti šeimomis, pakaitomis prižiūrėsite vieni kitų vaikus ir džiaugsitės sutikę žmones, kurių požiūriai į daugelį dalykų sutampa. Tačiau galite įstrigti santykiuose su asmeniu, su kuriuo neturėsite nieko bendro ar net abejosite tėvystės sprendimais. Nors vaikai veršis draugauti, nesijausite saugūs ir tikri, jog atžalai tikrai verta bendrauti su kaimynais.

 

Visuomenėje egzistuoja lūkestis, kad turėtume bičiuliautis su vaiko draugų tėvais, tačiau nebūtinai taip nutinka. Kaip ir bet kokiuose santykiuose, gali būti daug veiksnių, kurie prisideda prie to, kad bendravimas apsiriboja mandagiomis frazėmis ir dalykiniais pokalbiais iš reikalo. Būsite pažįstami, bet ne draugai. Žmones skiria tėvystės stilius, asmenybių nesuderinamumas, šeimos vertybių, gyvenimo būdo neatitikimas, amžius.

 

Jeigu nepatinka…

 

„Kur pakastas šuo?“ Pajutus nesuderinamumą svarbu išsiaiškinti, iš kur kyla nerimas, nes didelė tikimybė, kad nesutarus tėvams vaikams nepavyks išsaugoti draugystės. Auklėjate atžalą liberaliai, o draugo šeimoje – autoritarinė tvarka? Ribojate laiką prie kompiuterio, o draugas turi visišką veiksmų laisvę internete? O gal tiesiog skiriatės pasaulėžiūra, pavyzdžiui, praleidžiate savaitgalius su šeima, o draugo tėvai palieka vaikus auklei ar seneliams ir pramogauja vieni. Gali būti, kad šaltumas neturės jokio realaus pagrindo, tiesiog nebus bendros kalbos ir interesų. Socialinis diskomfortas tikriausiai lems, kad bendrausite tik esant poreikiui.

 

„Ar mano vaikui to reikia?“ Jeigu neramina, su kuo vaikas praleidžia daug laiko, apsvarstykite draugystės pranašumus ir trūkumus, naudą ir rizikas. Atvejais, kai problemos nesusijusios su saugumu, reikėtų žvelgti plačiau, atsiriboti nuo asmeniškumų ir suteikti atžalai galimybę įgyti įvairios patirties. Pamąstykite: „Galbūt man nepatinka, kaip šis žmogus kalba arba gyvena. Bet yra kažkas, ką galiu padaryti, kad mano vaikas turėtų draugą.“ Puiki proga aptarti su atžala, kaip elgtis situacijose, kai su kuo nors nesutariate. Tai gali būti pamokantis momentas iš tikro gyvenimo. Jeigu kirba pagrįstas nerimas, pavyzdžiui, įtariate, kad draugo šeimoje vartojamas alkoholis, asmenys linkę į rizikingą elgesį, nevaldo emocijų ir konfliktuoja, trūksta socialinių įgūdžių, klausykite nuojautos. Nustatykite ribas – drauskite vaikui svečiuotis svetimuose namuose, tačiau leiskite susitikti viešose vietose, arba nutraukite bendravimą atsižvelgiant į unikalią situaciją.

 

Diplomatiniai manevrai

 

Būkite mandagūs. Rodykite pagarbą, nesvarbu, kad skiriasi požiūriai ar nuomonės. Jei norite, kad vaikai gerai elgtųsi su kitais žmonėmis, turite rodyti gerą pavyzdį. Pasakykite draugo tėvams, jog domitės vaikų draugyste ir žinote, kiek laiko jie praleidžia drauge. Pasiteiraukite apie bičiulio pomėgius ir laisvalaikį. Akcentuokite, kuo žavisi jūsų vaikas, pavyzdžiui, draugo šunimi, krepšinio įgūdžiais ar pagalba mokantis.

 

Skatinkite atvirą bendravimą. Būkite nuoširdūs sau, vaikui ir draugo tėvams. Jei vaikai maži, ribas turėtų nustatyti suaugusieji. Paaugliai nori nuspręsti patys. Paklauskite, kokių skirtumų mato tarp savo ir draugo šeimos. Ar yra dalykų, kurie neramina ar atrodo nepriimtini? Kokie jausmai kyla galvojant apie draugą ir jo tėvus – atjauta, baimė, noras padėti, neteisybė, pyktis? Ar vaikas norėtų dažniau pasikviesti draugą į svečius? Ar jam labiau patinka svečiuotis pas bičiulį? Kaip rasti kompromisą, pavyzdžiui, žaisti kieme arba pramogauti parke? Kalbant su draugo tėvais reikėtų aiškiai ir tiesiogiai išsakyti susirūpinimą. Vieni sureaguos ir išsklaidys nerimą, kiti – atsitvers dar didesne tylos siena.

 

Neapkalbėkite. Susilaikykite nuo komentarų vaikų akivaizdoje. Venkite kritikuoti draugo šeimos gyvenimo būdą, religiją ar finansinį raštingumą. Neigiamas tėvų nusistatymas privers atžalą jaustis nepatogiai, paskatins slapukavimą ar melą. O tai savo ruožtu sukels kaltę ir gėdą. Galiausiai apkalbos sugrįš bumerangu. Žinote, kad nepavyks susidraugauti su tais žmonėmis, tačiau nuomonę pasilaikykite sau.

 

Nustatykite ribas. Jeigu draugo tėvai nesistengia palaikyti elementaraus santykio ir nesiteikia atsakyti į užduodamus klausimus, būtina nustatyti ribas. Jos priklauso nuo vaiko amžiaus ir kitų aplinkybių. Vienas universaliausių būdų, kaip užtikrinti vaikų bendravimą, – persikelti į saugią arba neutralią teritoriją. Kelkite ultimatumą, kad atžalos gali susitikti tik jūsų namuose, o ne svečiuose, ir tik esant vienam iš tėvų. Organizuokite susitikimus viešose erdvėse – mokyklos stadione, parke, lauko žaidimų aikštelėje.

 

Likite neutralūs. Išsklaidykite iliuziją, kad pavyks susidraugauti su visais tėvais kaimynystėje, darželyje ar mokykloje. Nepergyvenkite, jei nepritampate prie jau susiformavusios bendruomenės. Atstovaukite savo vaiko interesus, o draugystė su draugo tėvais – antraeilis dalykas, kurį lemia dvi dalyvaujančios pusės. Anksčiau ar vėliau sutiksite bendraminčių.

 

Būtina vaiko bičiulio paklausti:

 
  • Ar šeimoje yra vyresnių vaikų? Jeigu taip, kokie jie, ką mėgsta veikti?
  • Ar namuose gyvena suaugę asmenys, kurie nedirba ilgą laiką, pavyzdžiui, seneliai, dėdė, tėtis ar mama? Ką jie veikia dieną?
  • Koks draugo tėvų požiūris į greitojo maisto, saldumynų, gazuotų gėrimų, bulvių traškučių vartojimą? Namuose yra laisvas prieinamumas ar ribojimai?
  • Koks požiūris į socialinę mediją? Kokios žiniasklaidos priemonės prieinamos draugo namuose – nuo televizoriaus ir interneto iki klausomos muzikos. Ar egzistuoja tėvų kontrolė ir stebėsena?
  • Ar draugo namuose yra potencialiai pavojingų daiktų – paslėptų ar laisvai prieinamų? Vaikas matė ar girdėjo apie ginklus, alkoholį, rūkymą, spalvotas tabletes ir pan.?
  • Ar šeima turi tarpasmeninių problemų, tokių kaip konfliktai, skyrybos, kas kelia įtampą?
  • Ar tėvai nustato draugui ribas? Ar egzistuoja taisyklės – iki kada grįžti namo, naudojimasis internetu, leksika, geros manieros ir pan. Ar draugas gali išeiti iš namų neatsiklausęs tėvų?
  • Ar draugas disponuoja jūsų vaikui neįprastai didele pinigų suma?
  • Ar draugo namuose reguliariai lankosi svetimi suaugę žmonės: tėvų draugai, kaimynai, vienišos mamos partneris, vyresnių brolių ar seserų draugai ir pan.?

 

Kada įsikišti?

 

Kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, gali išsiskirti nuomonės ar kilti nesutarimų. Jei pamatysite raudonų vėliavėlių ir pasieksite galutinį tašką derybose, paklauskite savęs, ar vaiko ir draugo santykiai verti tokios rizikos. Skirkite dalykus, kurie tiesiog nepatinka, nuo to, kas pavojinga. Lemtingi ženklai – nepriežiūra, bet kokios formos smurtas, prieiga prie svaigiųjų ir narkotinių medžiagų, rizikingas elgesys.

 

Su bet kokio amžiaus vaiku būtina kalbėtis apie laiką, praleidžiamą su draugu. Tai leis susidaryti nuomonę apie draugystės kokybę ir tikslą. Galima pasiteirauti (su smalsumu, o ne kvočiant): „Ką šiandien veikėte? Kaip jautiesi būdamas šalia draugo? Su kokiais iššūkiais susiduriate?“. Paaugliams galima adresuoti tiesioginius klausimus, susijusius su saugumu: „Ar draugas rūko? Ką galvoji apie tai, kad jis nenakvoja namuose? Ar manai teisinga, jog visada moki už draugą restorane, kine, taksi, o ne dalinatės išlaidas?“.

 

Jeigu pokalbiai verčia manyti, kad egzistuoja reikšminga problema, reikėtų įsikišti. Kol vaikai maži, lengva apriboti bendravimą ir sumažinti susitikimų skaičių. Paaugliams svarbu paaiškinti savo sprendimo priežastis ir galimas rizikas. Ne visada pavyksta pasirinkti gerus draugus iš pirmo karto. Ne visuomet bičiulystė trunka visą gyvenimą. Skatinkite vaikus apsupti save žmonėmis, kurie motyvuoja, įkvepia pavyzdžiu, dalinasi panašiomis vertybėmis.

 

Įdomu

 

Mičigano universiteto (JAV) mokslininkai apklausė daugiau kaip 1000 tėvų, auginančių 6–12 m. vaikus. Paaiškėjo, kad:

 
  • 1 iš 5 tėvų mano, kad vaikas neturi draugų arba turi per mažai. Tik 4 % sakė, jog atžala turi per daug draugų.
  • Du trečdaliai apklaustųjų nori, kad atžalos draugauti su vaikais, kilusiais iš panašių šeimų.
  • 30 % tėvų nori draugauti su vaiko bičiulio tėvais.
  • 10 % tėvų prisipažino perkantys dovanų, kad padėtų vaikui pritapti.
 

Autorius Jurgita Ramanauskienė