Psichologas Clarkas E. Moustakas rašė, kad vienatvė žmogų lydi visą gyvenimą. Vieni į šį pasaulį ateiname ir atėjus laikui be palydos iš jo iškeliaujame. Tad vienatvę dažnai raginama priimti kaip natūralią būseną. Visgi su tokia filosofija sutinka ne visi. Mat vienišumo jausmas ne tik blogina gyvenimo kokybę, tačiau ir žaloja fizinį kūną. Jo poveikis sveikatai mokslininkų prilyginamas rūkymo, alkoholio ar antsvorio keliamai žalai. Vienišumo problema aktuali visame pasaulyje. Su ja susiduria ir lietuviai. 1 iš 13 šalies gyventojų, 2021 m. apklausos duomenimis, nuolat jaučiasi kankinami vienatvės.

 

Sad,Lonely,Woman,In,Depression,With,Flying,Hair.,Young,UnhappyVienatvė ir vienišumas

 

Žodis „vienatvė“ iš tiesų savyje talpina dvi skirtingas reikšmes. Pirmoji – vienumas, reiškiantis pozityvų žmogaus santykį su vienatve. Antroji – vienišumas, moksliniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip „nemaloni patirtis dėl trokštamų ir turimų socialinių santykių skaičiaus ir kokybės neatitikimo“. Būtent pastaroji sąvoka dažnai vadinama šiuolaikinės visuomenės epidemija. O visuomenė sparčiai keičiasi. Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės, geresnės sveikatos priežiūros sistemos ir gerėjančių ekonominių sąlygų priklausymas šeimai ar bendruomenei nebėra tokia svarbi išgyvenimo sąlyga kaip buvo prieš 100 metų. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai pajėgus pats pasirūpinti būtiniausių poreikių patenkinimu – įsigyti būstą, pasirūpinti maistu, o prireikus į pagalbą pasitelkti socialinės rūpybos ir sveikatos priežiūros darbuotojus. Tad nenuostabu, kad statistika rodo sparčiai didėjantį vienų gyvenančių asmenų skaičių. Skaičiuojama, kad kas dešimtmetį vienų gyvenančių žmonių skaičius padidėja 12 %. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje namų ūkių, kuriuos sudaro vienas žmogus, yra apie 30 %. Dažniau vienos gyvena moterys – išsiskyrusios arba taip niekada ir nesukūrusios šeimos. Tačiau šalyje atlikti tyrimai rodo, kad vieniši jaučiasi net 40–45 % žmonių. O tai reiškia, kad net gyvenant vienuose namuose su kitais žmonėmis vienatvės pojūtis nepradingsta. Nuo vienišumo jausmo išgyvenimo negelbsti nei vaikų auginimas, nei nuolatinis naudojimasis socialiniais tinklais. Mokslininkų įsitikinimu, šie du veiksniai net gali pabloginti situaciją. Tokie netikėti duomenys psichologus paskatino į vienatvės fenomeną pažvelgti atidžiau.

 

Poveikis kūno ir sielos sveikatai

 

Vienatvės poveikį psichikai ir fizinei sveikatai nagrinėjanti Šiaurės Ilinojaus universiteto (JAV) profesorė Suzanne Degges-White įsitikinusi, kad žmogus vienišu pasijunta tuomet, kai suvokia, kad vadinamasis socialinės paramos tinklas (partneris, šeima, draugai, artimieji) neteikia tos emocinės pagalbos, kurios tikimasi tam tikru gyvenimo momentu. Tuomet atsiranda nemaloni tuštuma. Profesorės nuomone, vienišumą iš tiesų nulemia ne aplink besisukiojančių žmonių skaičius, o kokybiškų žmogiškų santykių stoka. Beje, mokslininkai įsitikinę, kad buvimas vienumoje arba buvimas vienam tam tikroje erdvėje visuomenėje klaidingai vertinamas kaip bausmė. Daugeliui suaugusiųjų šis suvokimas įdiegtas dar ankstyvoje vaikystėje, kai už prasižengimus tekdavo valandą ar dvi paleisti uždarytam kambaryje. Tad nenuostabu, kad kai kurie žmonės net pusvalandžio negali ištverti pasilikę tik su savimi. Tai, pasak psichologų, ir neleidžia šiuolaikiniams žmonėms kokybiškai gyventi. O nemalonūs vienatvės ir vienišumo išgyvenimai veikia fizinį kūną. Yra paskelbta daug tyrimų, kurie vertina neigiamą vienišumo įtaką sveikatai. Vienišumo žala dažnai prilyginama rūkymo, alkoholio ar antsvorio keliamai žalai ir yra siejama su ankstesniu mirtingumu. Čikagos universiteto (JAV) mokslininkų vykdytų tyrimų duomenimis, socialinė izoliacija priešlaikinės mirties riziką padidina 14 %. Kita amerikiečių tyrėjų komanda apskaičiavo, kad ne savo noru vienatvės spąstuose atsidūrę žmonės nuolat patiria širdžiai ir kraujagyslėms kenkiančią įtampą, kuri gali būti prilyginama 15 per dieną surūkomų cigarečių.

 

Šiek tiek vienatvės reikia visiems

 

Žinant tokius veiksnius nesunku įtikėti, kad buvimas vienumoje yra kone prakeiksmas, o kartais aplankantis vienišumo jausmas iš tiesų gali nužudyti. Tačiau psichologai patikina, kad viskas nėra tik juoda ir balta. Psichikai buvimas vienumoje reikalingas. Tačiau, kaip ir visą kitą gyvenime, vienatvės reikia saikingai. Žmogui pravartus tam tikras kiekis vienatvės, pozityvūs santykiai su vienuma. Tai reikalinga kūrybai ir savianalizei. Visgi yra didelis skirtumas tarp to, kai žmogus pats siekia atsiskyrimo nuo kitų, ir tos situacijos, kai asmuo alksta bendravimo bei emocinio prisirišimo, tačiau jo negauna. Visas vienatvės pozityvumas atsiranda iš asmeninio poreikio. Žmonės siekia būti vieni dėl daugybės priežasčių. Tai gali lemti asmenybės jautrumas: vienam kelios valandos prekybos ir laisvalaikio centre prilygsta energiniam stimului, o kitas namo grįš išsekęs, norės tik atsigulti. Lygiai tas pats ir bendraujant su aplinkiniais – nervų sistema įtemptai dirba, nuolat apdoroja didžiulius kiekius informacijos, tad reikia laiko jai subalansuoti. Kiti vienatvę gali rinktis dėl socialinių įgūdžių stokos, empatijos trūkumo arba dėl socialinių fobijų, panikos atakų, kurios dažniausiai yra ankstyvųjų emocinių traumų padariniai. Šių traumų žmogus gali net neprisiminti – jos galėjo įvykti dar esant motinos įsčiose ar kūdikystėje. Tokiu atveju buvimas vienumoje yra tam tikra komforto zona, iš kurios jis nenori išeiti, nors ir trokšta užmegzti ryšį su kitais. Kartais sakoma, kad vienatvė gali būti spalvinga kaip vaivorykštė. O psichologai įsitikinę, kad žmogus pajėgus kontroliuoti ir dalį vienišumo jausmą sukeliančių aplinkybių, ir savo reakcijas į tokias aplinkybes.

 

Harmoningas santykis su savimi

 

Vienatvė ir vienišumas turi vieną kertinį aspektą – busimą tik su savimi. Tai gali būti ir itin malonu, ir labai sudėtinga. Psichologų teigimu, vienatvės patyrimas tiesiogiai susijęs su savo emocinių reakcijų valdymu. Ir tik vienumoje galima suvokti, kaip iš tiesų veikia savi psichikos mechanizmai. Sąmoningai atsitraukęs nuo išorinio triukšmo – bendravimo, socialinių tinklų ir kitų blaškančių aspektų, žmogus gali aiškiai išgirsti vidinį dialogą. Dar Alfredas Adleris – vienas psichoterapijos pradininkų, pastebėjo, kad žmogus nuolat sprendžia socialinių ryšių, profesinių santykių ir intymaus gyvenimo problemas. Tai neišvengiama, tačiau, nepaisant visų išorinių nuolat kintančių vyksmų, vienas santykis niekada nenutrūksta ir yra absoliučiai nepakeičiamas. Tai santykis su pačiu savimi. Beje, tai, kaip žmonės elgiasi patys su savimi, iš esmės atitinka tai, ką jie sukuria išoriniame pasaulyje. O viskas prasideda nuo pirminių bazinių poreikių ir emocinių aspektų, vadinamų vidiniu vaiku. Greta vidinio vaiko visada atsiranda tėvų figūros – savireguliacijos mechanizmai, pasireiškiantys kaip reikalavimai bei lūkesčiai sau. Jeigu lūkesčiai sau per dideli, vidinis vaikas kenčia negalėdamas jų išpildyti. O už tai pasąmoningai yra baudžiamas – kyla vidinis konfliktas. Daugelis šiuolaikinių žmonių patiria tokį stiprų vidinį konfliktą, baiminasi, kad niekas niekada nepriims jų tokių, kokie yra, kad pasąmoningai vengia užmegzti žmogiškąjį ryšį. Tai reiškia, kad nesąmoningai renkasi vienatvę, nes tiesiog nepasitiki savimi arba patys savęs gerai nepažįsta. Būtent ši sukurta atskirtis labai kenksminga.

 

Kad vienatvė negąsdintų

 

Psichologė, knygos „Mūsų vidiniai konfliktai“ autorė Karen Horney įsitikinusi, kad nė vienas žmogaus psichikos aspektų nėra nei visiškai geras, nei blogas. Tad kaskart išgyvenant vidinį konfliktą, pavyzdžiui, mėginant nuspręsti, ar verta išeiti iš namų ir pabendrauti, ar geriau likti namie ir praleisti vakarą prie televizoriaus, susiduria skirtingi, tačiau vienodai reikšmingi poreikiai. Vienas poreikis – patenkinti bendravimo siekį, kitas – apsisaugoti nuo galimo nusivylimo. Už jų abiejų slypi geros intencijos, bet svarbu išmokti pasirinkti tai, kas leidžia pasiekti harmoniją su savimi. Tai atlikti padeda pozityvus nusiteikimas ir vienatvės, ir savo paties atžvilgiu. Psichologai į vienatvę pataria žiūrėti ne kaip į kančią, kurią būtina kažkaip ištverti, tačiau kaip į tuščią erdvę, kurią galima užpildyti kuo tik norisi. Ją galima užpildyti pozityviais dalykais: muzikos klausymu, knygų skaitymu, spalvinimu, sportu, augintinių priežiūra, rankdarbių kūrimu, net kelionėmis. Dažnai dėl vienatvės besikankinantys žmonės galvoja apie tai, ką galėtų jiems suteikti kitas asmuo, pamiršdami, kiek daug kitiems gali suteikti patys. Užuot laukus, kol dėmesio padovanos aplinkiniai, šią dovaną kitiems galima įteikti iškart. Tam puikiai pasitarnautų savanorystė, papildomas darbas ar tiesiog bendravimas su bendraminčiais. Geriausias būdas kovoti su vienišumu – požiūrio į socialinius ryšius ir socialines situacijas keitimas. Pavyzdžiui, daugeliui atrodo, kad poros ar draugo neturintis asmuo negali eiti į teatrą, lankytis restoranuose ar koncertuose. Iš tiesų bent kartą per mėnesį nuėjus į pasimatymą su savimi tampa akivaizdu, kad niekas į vienišą žmogų nežiūri nei smerkiančiai, nei įtariai.

 

Gali tapti dvasingumo ugdymo įrankiu

 

Ne visada vienatvę reikia nugalėti. Kartais pozityvia patirtimi ją galima paversti tiesiog tinkamai pasinaudojus vienišomis akimirkomis. Juk meditacija ir dvasinės praktikos moko susitelkti į vidinį pasaulį, patirti nusiraminimą ir bent laikinai nutraukti bendravimą. Amerikietis psichologas Robertas Sommeris įsitikinęs, kad bendravimo sukeltas psichologinis nuovargis greitai tampa fiziniu. O su juo niekaip nekovojant, jis gali virsti panikos priepuoliais, valgymo sutrikimais ar tiesiog susilpnėjusia sveikata. Beje, taip pervargusiam žmogui negelbsti ir miegas. Tad vienintele išeitimi tampa sąmoningas atsiribojimas. Bent 10–15 min. per dieną pabūti tyloje ir vienumoje reikėtų kiekvienam nuo 7 metų amžiaus. Taip, tokia praktika iš tiesų reikalinga ir vaikams. Mat tokiu būdu formuojamas sveikas įprotis ne tik nesibaiminti vienatvės, bet ir pačiam save užimti. Tokios neformalios meditacijos metu kambaryje žmogus turi būti vienas, jo neturėti veikti tokie dirgikliai kaip televizorius, kompiuteris ar garsiai skambanti muzika. Tyrimai rodo, kad vos 10 min. tylos ir vienatvės per dieną padeda jaunoms mamoms įveikti nerimą, nuovargį ar net pogimdyminę depresiją. Toks stulbinantis efektas pasiekiamas todėl, kad net trumpalaikis atsipalaidavimas tyloje už uždarų durų arba ramiai vaikščiojant parke leidžia nervų sistemai atsipalaiduoti. Psichologai tai kartais palygina su kompiuterio sistemų išvalymu ir perkrovimu. Sutapimas ar ne, tačiau tiek žmogui, tiek kompiuteriui iš tiesų pakanka 10 min., kad sistema išsijungtų, o tada persiorganizavusi pradėtų veikti iš naujo – šį kartą sklandžiau.

 

Patarimai vienatvės praktikoms

 
  • Rašytoja Anneli Rufus knygoje „Vienatvės šventė: vienišių manifestas“ tvirtina, kad 25 % žmonių geba būti vieni ir net patirti iš to didelį malonumą. Likusiems vienatvę tenka prisijaukinti. Tad nereikia galvoti, kad kiti niekada nesijaučia vieniši ar yra geresni, nes turi šeimą ar partnerį. Vienatvės jausmas neaplenkia nė vieno, taip pat jis gali suvienyti. Tad svarbu tai sau periodiškai priminti.
  • Tiems, kuriems sunku susikaupti ir atsiriboti, specialistai rekomenduoja pradėti nuo 3 min. ramiai sėdint ir klausantis mėgstamos muzikos. Taip pat priprasti prie vienatvės padeda pasivaikščiojimai gamtoje – miške ar ežero pakrante. Tyrimai rodo, kad žiūrėjimas į vandenį (akvariumą, fontaną, natūralų vandens telkinį) padeda atpalaiduoti už regą ir klausą atsakingus smegenų centrus vienu metu. Nurimus juslėms, nurimsta ir protas.
  • Martynas Liuteris rašė: „Šiandien turiu tiek daug padaryti, kad pradėsiu nuo trijų valandų maldos.“ Psichologai nesiūlo tris valandas skirti maldoms, tačiau ragina ieškoti savo būdo medituoti. Vieniems tai pasivaikščiojimas parke pekeliui į namus, kitiems keliolika minučių jogos rytais. Tretiems valanda mirkstant kvapioje vonioje. Nėra vieno recepto, tad kiekvienas gali išsirinkti sau tinkamiausią.
  • Gebėjimas džiaugtis kitų laime, sėkme, pasiekimais nuskaidrina slegiantį vienišumo jausmą, galiausiai ir pats žmogus tampa laimingesnis. To pasiekti galima praktikuojant vizualizacijas. Jų metu mintimis keliaujama į vietą, į kurią svajojama sugrįžti ar nuvykti, tuomet sąmoningai atkuriamos situacijos, kai buvo išgyventas džiaugsmas, prisimenami malonūs žmonės ir visa tai padeda pajusti šviesias emocijas. Tokiai vizualizacijai užtenka vos 5 min. per dieną.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė