Tūkstančius metų gydytojai šlapimą laikė patikimu informacijos šaltiniu, leidžiančiu pažvelgti į vidinius žmogaus gyvybės procesus. Tikėta, kad iš šlapimo kvapo ar konsistencijos pavyks atskleisti negalavimo priežastį. Tiesa, atsiradus laboratorinei chemijai ir mikroskopijai senosios tradicijos buvo pamirštos, tačiau spalvingos praeities istorijos vis dar skatina mokslinį smalsumą.

 

Šlapimo ragavimo ir uostymo praktikaSyphilis,In,Europe,A,Woman,In,Bed,And,A,Man

 

Uroskopija, arba šlapimo tyrimas, kaip medicininės diagnostikos metodas, plačiai naudotas dar senovės Graikijoje ir Romoje. Tiesa, įrašai apie šlapimo analizę siekia 4000 m. pr. Kr., ją naudojo babiloniečiai ir šumerai. Bėgant laikui šis tyrimas tapo kiekvieno save gerbiančio gydytojo vienu svarbiausių sveikatos tikrinimo metodų. Viduramžių gydytojai ne tik analizavo spalvos ir konsistencijos skirtumus, bet ir ragavo bei uostė paciento šlapimą, nes tais laikais buvo socialiai nepriimtina tiesiogiai apžiūrėti pacientą ar jį nurengti. Todėl šlapimo stebėjimas buvo atskiras paciento ligos diagnozavimo metodas. Urologijai šiuo laikotarpiu itin padėjo vadinamojo šlapimo rato atradimas. Iš esmės tai buvo spalvų paletė, kuri leido viduramžių gydytojams diagnozuoti pacientų ligas. Šlapimo ratą sudarė 20 skirtingų dalių, kurių kiekviena rodė skirtingą šlapimo spalvą, reiškusią, kokia liga serga žmogus. Jame taip pat buvo aprašyti šlapimo kvapų ir skonių kitimai. Pvz., XVII a. anglų gydytojas Thomas Willisas pastebėjo, kad cukriniu diabetu sergančio paciento šlapimas ypač saldus, tarsi būtų prisotintas medaus ar cukraus. T. Willisas sukūrė terminą „mellitas“, kuris reiškė „saldintas medumi“ ir apibūdino diabetu sergančiųjų šlapimą. Iki XIX a. vidurio uroskopiją ir šlapimo ratą Europos gydytojai pasitelkdavo diagnozuodami ligas visiems pacientams, nepaisant jų socialinio statuso. Pvz., pranešama, kad Anglijos karaliaus Jurgio III šlapimas buvo purpurinės spalvos. Tai galėjo būti požymis, kad serga porfirija – ligų, neigiamai veikiančių nervų sistemą, grupe. Spėjama, kad tai galėjo sukelti karaliaus liūdnai pagarsėjusią beprotybę. XIX a. pabaigoje šlapimui tirti pradėta taikyti cheminė analizė. Dėl to uroskopija ir šlapimo ratas tapo neaktualūs, gydytojams nebereikėjo degustuoti pacientų šlapimo.

 

Visos ligos slypi šlapime?

 

Gydytojui, norinčiam gerai išanalizuoti šlapimą, reikėjo žinoti begalę ligų ir jas apibūdinančių veiksnių. Šlapimo ekspertu laikytas toks, kuris gebėjo atidžiai ištirti galybę dalykų: šlapimo rūšį, kiek ir ko jame yra, žinoti paciento amžių, lytį, fizinį krūvį, mitybą, judėjimo, prausimosi įpročius ir pan. Blyškus šlapimas, dažnai tamsiai melsvai pilkos spalvos, rodė įvairius negalavimus: lengvą karštligę, gripą, ascitą, venos plyšimą, slogą, gimdos ligą, kraujavimą, plaučių defektą, sąnarių skausmą. Skystas, baltos spalvos šlapimas buvo blužnies, vandenligės, intoksikacijos, nefrito, diabeto, reumato, epilepsijos, galvos svaigimo arba su tulžies priemaišomis mirties požymis. Vyno spalvos šlapime reiškė pavojų sveikatai, ypač kai spalvas lydėjo užsitęsęs karščiavimas, žinoma, jei nėra karščiavimo, mirties buvo galima išvengti. Labai ribotas šlapimo kiekis, sunkiai išskiriamas, blyškus ir riebus, pranašavo mirtį. Žalias atspalvis rodė geltą, spazmus, stiprų karščiavimą, netgi mirtį.

 

Joannesas Zacharias Actuarius, vyriausiasis Bizantijos imperijos gydytojas, išplėtojo uroskopijos praktiką, sutelkdamas dėmesį į šlapimo nuosėdas ir jų diagnostinę reikšmę. Remdamasis keturių humorų (organizmo skysčių) teorija, susiejo šlapimą su trečiuoju virškinimu, geltoną šlapimą laikydamas sveikatos ženklu, o tamsesnį – kūno disbalansu. Jis manė, kad nuosėdų susidaro dėl to, kad kūno elementai atsiskiria pagal savo tankį, o sunkios nuosėdos signalizuoja apie apatinės kūno dalies negalavimus, burbuliukai paviršiuje – apie galvos problemas. Taip pat pabrėžė šlapimo sluoksnių tyrimo svarbą, perspėdamas nepasikliauti vien šlapimu diagnozei nustatyti.

 

Gydytojai ar šarlatanai?

 

Šlapimo tyrimo praktika viduramžiais buvo tokia svarbi, kad šlapimo indas tapo vėlyvųjų viduramžių gydytojo, kurį dažnai vaizdavo tiriantį mėginį, atpažinimo simboliu. Renesanso pabaigoje gydytojų pasitikėjimas uroskopija, kaip diagnostikos priemone, pradėjo slopti. Nors ją pripažino įvairūs mokslininkai, tačiau ji vis dažniau sieta su šarlatanais. Nepaisant prarandamų pozicijų, daugelis gydytojų vis dar pasitikėjo šiuo metodu, nes tai buvo patogus, pigus ir paprastas būdas ligoms diagnozuoti. Šlapimo indas, kuris ilgą laiką buvo gydytojo profesijos simbolis, vis dažniau pradėtas naudoti satyriniuose piešiniuose ir pasakojimuose apie šarlatanus. Tiesa, šis simbolis naudotas pagerbti ne tik savo amatą išmanantiems gydytojams, bet ir bausti šarlatanams, tokiems kaip Rodžeris Klerkas iš Vandsvorto, kuris 1382 m. pripažintas kaltu dėl nenaudingų vaistų pardavimo vargšams, nepaisant jokių medicininių žinių ar išsilavinimo. Jis buvo nuvestas prie gėdos stulpo, priešais jį pakabintas pisuaras, o ant nugaros – kitas pisuaras. Tuo siekta pasityčioti iš netinkamų veiksmų prieš nieko dėtus žmones. Be to, satyrikai šaipėsi ir iš gydytojų už jų pomėgį tokiai nemaloniai medžiagai, netgi komentavo popiežiaus gydytojų išvaizdą, kurie, anot jų, išblyškę ir išsekę dėl nuolatinio naktipuodžių uostymo.

 

Kas kaltas dėl nevaisingumo?

 

Šiuolaikiniai nėštumo testai atliekami naudojant šlapimo tyrimą nėštumo hormonui hCG (žmogaus chorioniniam gonadotropinui), kurio taip pat galima rasti kraujyje, nustatyti. Tačiau XVI a. niekas nežinojo, kas yra hormonai, tačiau vaisingumo problemos kamavo ne vieną moterį ir vyrą. Poros stengėsi pastoti, o nepavykus ieškojo priežasčių, kurios paaiškintų, kuris jų „kaltas“. Buvo teigiama, kad jei moters šlapimas po lytinių santykių skaidrus, vadinasi, ji pastojo. Jei nepastatodavo, buvo atliekami bandymai, kurie padėdavo suprasti, ar ji nevaisinga dėl vyro ar jos pačios kaltės. Buvo raginama paimti du puodus, į kiekvieną įberti kviečių sėlenų. Į vieną su sėlenomis įpilti šiek tiek vyro šlapimo, o į kitą – moters šlapimo ir palikti puodus 9–10 dienų. Jei nevaisingumas yra moters kaltė, jos puode atsiras daug kirminų, o sėlenos dvoks. Tą patį buvo galima rasti kitame puode, jei tai vyro kaltė. O jei nieko panašaus nebus rasta nė viename, vadinasi, abu partneriai sveiki, tad jiems reikės aukštesniųjų jėgų įsikišimo arba vaistų. Tokie ir panašūs eksperimentai buvo aprašyti lotyniškuose rankraščiuose, o vėliau ir spausdintose knygose vietinėmis kalbomis, pvz., italų ar prancūzų. Dar vienas būdas buvo skirtas norint sužinoti, ar moteris (ne)galės pastoti. Jai rekomenduota šlapintis ant laukinės dedešvos tris dienas po vieną kartą. Jei dedešva nuvysta, manyta, kad negali turėti vaikų. Jei dedešva išlieka nepažeista, moteris tikrai gali turėti vaikų.

 

Autorė Monika Budnikienė