Mokslininkai apskaičiavo, kad iki 2030 metų Venecija taps negyvenamu miestu – vaiduokliu ir, baigiantis šimtmečiui, nugrims į vandenį. Veneciją, Adrijos karalienę, rekomenduojama aplankyti, kol ji dar ne tapo legenda kaip garsioji Atlantida.

 

Šiek tiek apie tai, ką verta aplankyti Venecijoje:

 

"Venecija"

  • Venecijoje, regis, visi keliai vedą į nuostabią šv. Marko aikštę. Dieną čia yra pagrindinis žmonių traukos taškas. Tačiau rekomenduojama šioje vietoje apsilankyti tada, kai saulė pradingsta už horizonto, restoranai uždaro duris, o turistai išsiskirsto po savo viešbučių kambarius. O dar geriau būtų atsikelti ankstų rytą, prieš švintant, pasiimti kavos, fotoaparatą su plataus kampo objektyvu ir grožėtis pagrindine Venecijos aikšte be jokių pašalinių. Po to galima užlipti į šv. Marko kampanilę – varpinę, nuo kurios atsiveria nuostabus aikštės ir katedros vaizdas.
 
  • Didįjį kanalą perplaukite keleiviniu keltu (it. vaporetto). Kelionė keltu paprastai trunka iki 40 minučių. Keltas praplaukia pro Rialto tiltą, šalia kurio kadaise įsikūrė pirmieji gyventojai.
 
  • Italijoje populiariausi patiekalai yra pica ir makaronai, o Venecijoje – Ciccheti. Nuo vietinių užkandžių su šimtais skirtingų įdarų net raibsta akys. Čia galima paragauti kukulaičių su tunu, krevečių su polenta, svogūnuose marinuotų sardinių ar sūdytos menkės grietinėlės padaže.
 
  • Operos teatras „La Fenice“ (liet. Feniksas) garsėja jau daugybę metų. Nuo XVIII amžiaus jis atlaikė tris gaisrus ir paskutinį kartą atgimė iš pelenų 2004 metais, kad ir toliau džiugintų lankytojus operomis, baletu, simfonijomis bei choriniais koncertais.
 
  • Jau tūkstantį metų Rialto turgus žadina apetitą visiems, kurie praeina pro šalį. Net jei nieko neplanuojama pirkti, čia verta apsilankyti ir pajusti tą ypatingą atmosferą. Milžiniški kalmarai ir mažyčiai aštuonkojai, švelnūs artišokai ir karčios raudonos cikorijos – čia prekiaujama vietiniais delikatesais ir kasdienio vartojimo produktais. Čia galima pamatyti senelių su mažais krepšeliais, emocingai aptariančius naujausias paskalas ir „Michelin“ restoranų šefų, kruopščiai besirenkančių jūros gėrybes prašmatniai vakarienei. Turguje lankytis geriau kuo anksčiau rytą, apie vidurdienį prekystaliai ištuštėja, mat venecijiečiai perka tik pačią šviežiausią žuvį ir mano, kad ją reikia suvalgyti tą pačią dieną po įsigijimo.
 
  • Giardini della Biennale parke 1895 metais vyko Venecijos Bienalė, kasmetinė meno paroda. Rusija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija ir kitos 25 šalys narės parke pasistatė laikinus paviljonus. Jeigu šiuolaikinis menas nėra tai, kuo domitės, miesto soduose, įkurtuose Napoleono, vis tiek rasite ką veikti. Čia galima pabėgti nuo varginančio karščio, išgerti vėsinančio gėrimų medžių pavėsyje arba numigti popietės miego po sumažinta Triumfos arkos versija.
 
  • Jeigu norite pasijusti kaip vietinis Amsterdame, pasivažinėkite dviračiu. Jeigu norite pasijusti kaip vietinis Venecijoje, išsinuomokite kajaką. 15 minučių pasiplaukiojimo pajusti kanalo plotį, suprasti, kaip vyksta eismas, išmokti užleisti kelias gondoloms.
 
  • Viešbutį „Danieli“ žino visi, kurie žavėjosi fatališka gražuole Angelina Jolie ir žavinguoju ekscentriku Johnu Deppu filme „Turistas“. Penkių žvaigždučių viešbutis stovi ant upės Riva degli Schiavoni krantų. Jo interjerą kūrė prancūzų dizaineris Pierre – Yves Rochonas kartu su meno akademija Venecijoje, todėl apartamentai čia labai modernūs ir prabangūs. Tiesa, kainos atitinkamos – dvivietis kambarys kainuoja iki 475 eurų už naktį.
 
  • Jeigu Venecijoje ketinate praleisti bent savaitę, aplankykite ir kaimynines salas. Pradėkite nuo savo amatais ir meistriškumu pagarsėjusių Murano stiklo pūtėjų. Verta nepamiršti, kad šioje saloje kainos yra labai iškeltos, todėl, jei nenorite permokėti, gaminių geriau įsigyti kitur. Stiklo pūtėjų darbų galite pamatyti beveik kiekviename vietiniame fabrike arba muziejuje Museo del Vetro. Čia išgirsite įdomių pasakojimų, pavyzdžiui, kad XIV amžiuje meistrams buvo uždrausta eksportuoti iš salos technologijos paslaptis, o vietoj to jiems leisdavo ištekinti dukteris už aristokratų.
 
  • Apsilankykite visų vaivorykštės spalvų saloje Burano. Į salą galima nuvykti keltu. Vietiniai nuo senų laikų plaukdavo į jūrą žvejoti, šimtai valčių čia prišvartuota prie krantinės. Pasak legendos, namų savininkai pradėti dažyti namus ryškiomis spalvomis, kad žvejai juos pamatytų iš toli ir galėtų nuleisti inkarą, net jei ore tvyrotų tirštas rūkas. Burano saloje nėra dviejų identiškų namų. Įdomu, kad namų savininkai negalėdavo pradėti dažyti namų, prieš tai nepasitarę su salos administracija, ar jų pasirinkta spalva tinka prie bendro miestelio vaizdo.
 
  • Torcello sala vadinama „Venecija. Versija 1.0“. Nuo čia prasidėjo žemių nuo Adrijos regiono vidurio kolonizacija. Pirmieji naujakuriai Viduramžiais čia gyveno nepavydėtinomis sąlygomis – jie gyveno pelkėse, kuriose veisė maždaug kumščio dydžio uodai. Šiandien sala atrodo geriau, nors ir išliko tokia, kokia Venecija buvo prieš 10 metų.
 
  • 20 minučių keltu nuo Venecijos centro užtenka, kad patektumėte į Lido archipelagą. Ši smėlėtų salų krantinė yra ypač populiari tarp tų, kurie keliauja su vaikais ir ieško ramaus gamtos prieglobsčio miestuose. Į Lido geriau vykti ne mažiau nei 5 dienoms, kad užtektų laiko pasivažinėti dviračiu palei pakrantę, pasivaikščioti pavėsingomis gatvelėmis ir pagulėti pliaže. Be to, šioje vietoje gyventi yra pigiau nei pačioje Venecijoje.