Sfinksas – išminties ir galios įsikūnijimas, siejamas su stiprybe, orumu ir karaliaus valdžia. Egipte yra trijų rūšių sfinksų: androsfinksai – skulptūros su žmogaus galva ir liūto kūnu; kriosfinksai vaizduojami su avino galvomis; hierakosfinksai turi sakalo galvą. Senovinė sfinksų skulptūra išdidžiai stūkso prie trijų didžiausių piramidžių: Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Jos aukštis 20 metrų ir ilgis – 73 metrų. Legenda byloja, kad sfinkso veidas sukurtas pagal faraono Kafrė atvaizdą. Pagal kitą legendą sfinksas – tai dangaus dievo Horo veidas, stebintis tekančią saulę arba savo tėvą saulės dievą Ra.

 

sfinksas

Viduramžiais sfinkso atvaizdais būdavo puošiami rūmų frizai (dekoratyvinės sienų juostos). Tačiau ilgainiui mistiška, iš uolienos iškalta paslaptinga sfinkso skulptūra prarado tokį didelį susidomėjimą ir reputaciją.

 

Per archeologinius kasinėjimus senovės Egipto sostinėse Tėbuose buvo rasta sfinksų pora. Ją nupirko Rusijos vyriausybė ir pastatė ant granitinės Nevos prieplaukos laiptų. Prieplauka buvo pastatyta XIX amžiaus viduryje.

 

Didysis Gizos sfinksas vakariniame Nilo krante išskaptuotas iš monolito. Į jį žiūrint atrodo, kad milžiniškas sfinksas su liūto kūnu ilsisi dykumos smėlyje. Spėjama, kad šio sfinkso veidas sukurtas pagal faraono Kafrė portretą, valdant IV-ajai dinastijai (2575 – 2465 m. pr. Kr.). Statula pastatyta piramidės, kurioje palaidotas senovės Egipto valdovo kūnas, papėdėje. Nuo vienos sfinkso letenos iki kitos buvo įsikūrusi šventovė.

 

Sfinksas žiūri į Nilą, rytų kryptimi. Senovės rytų civilizacijose liūtas laikytas saulės dievu. Faraonas būdavo vaizduojamas kaip liūtas, kuris nugali ir įveikia visus savo priešus. Iš išlikusių istorinių duomenų aišku, kad sfinksas buvo tarsi anapilin išėjusių faraonų sargas, savo budria akimi saugantis visą apylinkę.

 

Vietinės šventyklos buvo skirtos saulės dievui Ra. Tik Naujosios Egipto karalystės laikais skulptūra buvo siejama su paskutiniu XVIII dinastijos faraonu Horemhebu. Amenchotepas II pastatė sfinkso šventyklą, statulos šiaurės rytų pusėje.

 

Istorinės aplinkybės ir tiksli sfinkso pastatymo data iki šiol – neįminta mįslė. Laikomasi nuomonės, kad jis vaizduoją faraoną Kafrę, remiantis tik tuo, kad sfinkso statybai buvo naudojamos tokie patys akmenų blokai kaip ir statant piramides. Netoli sfinkso smėlyje archeologai rado iš diorito uolienos pagamintą šio Egipto valdovo atvaizdą.

 

Kai kurie istorikai mano, kad sfinksas iš pradžių turėjo liūto galvą, tačiau, faraonų reikalavimu, ji buvo pakeista į žmogaus. Tokia nuomonė atsirado, nes sfinkso galva yra santykinai nedidelė, palyginus su jo masyviu kūnu.

 

Sfinksas mitologijoje laikomas Echidnos ir Taifūno sūnus arba dukra, Hado šuns Cerberio ir Lernos Hidros, kurią užmušė Heraklis, brolis, Dzeuso erelis, Nemėjos liūtas, Chimeros ir Orfėjaus sūnus. Sfinkso tėvas esą buvo dvigalvis šuo Orfėjus (Orfas).

 

Legendos apie sfinksą VII amžiuje prieš Kristų pasiekė Graikiją ir pasklido Viduriniuosiuose Rytuose. Vienoje iš legendų pasakojama, kad sfinksas atvyko į Tėbus, nes čia jį atsiuntė išminties deivė Hera arba Junona dėl karaliaus Lajaus, Edipo tėvo, nuodėmių. Kiekvienas, kuris ėjo paskui, turėjo spėti keblią sfinkso mįslę: „Kas rytą ropoja keturiomis, dieną – eina dvejomis, o vakare – trimis kojomis“. Tuos, kurie nesugebėjo teisingai atsakyti į klausimą, sfinksas iš karto nužudydavo. Mįslę išsprendė vienintelis Edipas: ropoja keturiomis kelių mėnesių kūdikis, subrendęs – jis jau vaikšto ar dvejų, o senatvėje eina, pasiremdamas trečia koja – lazda“. Išgirdęs teisingą atsakymą, sfinksas įkrito į jūrą ir Edipas tapo Tėbų karaliumi.

 

Senovės graikų mieste Delfuose netoli Apolono šventyklos stūkso jonėninė kolona, vaizduojanti sfinksą.

 

1869 metais archeologinių kasinėjimų metu antikinio Graikijos miesto Fanagorijos griuvėsiuose, Tamanės laidojimui skirtuose piliakalniuose, buvo rastas indas, vaizduojantis sfinksą su liūtės kūnu ir iki krūtinės apsinuoginusios mergelės veidu ir biustu.