Vienuose namuose viskas suplanuota savaitei į priekį, kituose dėl vakarienės sprendžiama vos pravėrus šaldytuvą. Vienos šeimos beveik visur keliauja drauge, o kitose kiekvienas turi savų užsiėmimų ir draugų. Už šių kasdienių skirtumų slypi šeimos susitarimai, kuriuos verta kartais peržiūrėti ir savęs paklausti: ar visiems gera taip gyventi?

 

Kiekvienuose namuose – savos taisyklėsHappy,Family,Celebrating,A,Birthday,,Feeding,Child,Berries,And,Cake

 

Šeimos modelis – tai įprastas būdas bendrauti, pasidalyti pareigomis ir priimti sprendimus. Toliau pateikiami šeši sąlyginiai šeimų portretai, padedantys atpažinti kasdienius įpročius. Tai nėra mokslinės kategorijos: toje pačioje šeimoje gali derėti kelių modelių bruožai, o keičiantis aplinkybėms vieni jų gali išryškėti, kiti – susilpnėti. Tokie santykių ypatumai būdingi įvairios sudėties šeimoms.

 

Vieną plačiai tyrinėtų šeimos santykių modelių sukūrė JAV šeimos tyrėjas Davidas H. Olsonas su kolegomis. Jame daugiausia dėmesio skiriama emociniam artumui, lankstumui ir bendravimui. Šis požiūris skatina pasvarstyti, ar artimais ryšiais susijusioje šeimoje pakanka vietos savarankiškumui ir ar nusistovėjusios taisyklės gali keistis. Vertinant savo kasdienybę taip pat pravartu pagalvoti, kaip jaučiasi tas šeimos narys, kurio norai skiriasi nuo kitų.

 

Aiškių vaidmenų šeima

 

Šiuose namuose kiekvienas žino savo atsakomybės sritį. Vienas rūpinasi sąskaitomis ir didesniais pirkiniais, kitas – kasdiene buitimi, o kažkas visuomet organizuoja šventes. Pareigos nebūtinai paskirstomos pagal lytį. Tvarka nusistovėjusi ir retai peržiūrima. Kartais vienam šeimos nariui suteikiama ir galutinio sprendimo teisė, ypač sprendžiant finansinius klausimus.

 

Toks gyvenimas gali būti patogus: nereikia kasdien tartis dėl įprastų darbų, lengviau planuoti laiką. Kai pareigų pasidalijimas priimtinas abiem suaugusiesiems, aiškumas padeda išvengti dalies buitinių ginčų. Vis dėlto vienodas užduočių skaičius savaime negarantuoja teisingumo. Svarbu, kiek laiko jos užima ir ar abiem lieka laiko pailsėti.

 

Sunkumų kyla, kai aplinkybės pasikeičia, o vaidmenys lieka tie patys. Pavyzdžiui, žmogus grįžta dirbti visą darbo dieną, tačiau ir toliau vienas atsako už maisto ruošimą, skalbimą ir vaikų dienotvarkę. Atsakymas „juk visada taip darėme“ užkerta kelią pokalbiui.

 

Naudinga aptarti, kurios pareigos tebėra tinkamai paskirstytos, o kurias reikėtų perskirstyti. Ar finansinius klausimus sprendžiantis šeimos narys išklauso kitus? Ar mažiau uždirbantis žmogus turi tokią pačią teisę spręsti dėl bendro gyvenimo? Aiškus pareigų pasidalijimas gali išlikti, tačiau susitarimai turėtų leisti pasakyti: šiuo metu mano krūvis per didelis.

 

Partnerystės šeima

 

Planuodami atostogas šios šeimos nariai išsiaiškina, ko kiekvienas tikisi. Vienam reikia ramaus poilsio, kitam norisi keliauti, o vaikai turi savų pageidavimų. Bendras sprendimas nebūtinai visiems vienodai patogus, tačiau kiekvienas supranta, kodėl jis priimtas. Suaugusieji dalijasi atsakomybe ir gali perimti vienas kito darbus, kai partneris pavargsta ar suserga.

 

Šio modelio išbandymas – skirtumas tarp deklaruojamos lygybės ir tikrojo darbų pasidalijimo. Sociologė Allison Daminger 2019 m. paskelbtame tyrime, paremtame 70 interviu su 35 porų nariais, išskyrė nematomąjį buities darbą: poreikių numatymą, sprendimų paiešką, pasirinkimą ir stebėjimą, ar viskas atlikta. Tyrimo dalyvės prisiėmė didesnę šio darbo dalį, ypač numatydamos poreikius ir tikrindamos rezultatus. Nors nedidelė kokybinio tyrimo imtis neleidžia apibendrinti visų šeimų patirties, tyrimas padeda suprasti, kodėl net ir pasidalijus fizinius darbus vienas žmogus gali jaustis labiau apkrautas. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų nuveža vaiką pas odontologą, o kitas suranda specialistą, užregistruoja vaiką vizitui, primena laiką ir pasirūpina tolesniu apsilankymu. Tokiu atveju atsakomybė pasidalyta tik iš dalies. Aptariant buities darbus verta atsižvelgti ir į šias nematomas užduotis. Susitarimas „tu pasirūpini vizitais“ turėtų aiškiai apibrėžti, kas planuoja, o kas atlieka konkrečius darbus.

 

Itin glaudi šeima

 

Apie naują darbą pirmiausia sužino šeimos pokalbių grupė, savaitgaliai dažniausiai leidžiami kartu, o susirgus net nereikia svarstyti, kas atveš sriubos. Šios šeimos nariai daug žino vieni apie kitus ir aktyviai dalyvauja artimųjų gyvenime. Bendros tradicijos gali apimti kelias kartas: sekmadienio pietus, atostogas toje pačioje sodyboje ar šventes prie ilgo stalo.

 

Toks artumas gali suteikti daug paramos. Žmogus žino, į ką kreiptis, o pagalba neretai pasiūloma dar nespėjus jos paprašyti. Dažni susitikimai ar kasdieniai skambučiai savaime nereiškia, kad ryšys pernelyg glaudus. Daugiau pasako reakcija į atsisakymą: ar galima šį sekmadienį neatvykti, šventę surengti kitaip arba savarankiškai priimti sprendimą?

 

Artumas pradeda varginti, kai asmeninis pasirinkimas laikomas nelojalumu. Noras savaitgalį praleisti su draugais sutinkamas priekaištu „šeima tau jau nebesvarbi“, o atsisakymas pasidalyti visomis santykių detalėmis sukelia įtarimų. Tuomet žmogui tenka rinktis tarp savo poreikių ir baimės įskaudinti artimuosius. Ypač daug tartis gali prireikti suaugusiems vaikams, kuriantiems atskirus namus ir savo tradicijas.

 

Verta susitarti, kada patarimas laukiamas, kokia informacija lieka privati ir kuriose bendrose veiklose dalyvaujama savo noru. Galima pasakyti: „Man svarbūs mūsų pietūs, bet šįkart turime kitų planų. Susitikime kitą savaitę.“ Ryšį lengviau išlaikyti, kai nereikia nuolat įrodinėti savo atsidavimo.

 

Savarankiškų žmonių šeima

 

Vienas šeimos narys anksti keliasi ir bėgioja, kitas mėgsta ilgus vakarus su knyga. Partneriai gali turėti skirtingus draugų ratus, atskirus pomėgius, kartais net atostogauti atskirai. Namuose gerbiama asmeninė erdvė, nereikalaujama pasakoti kiekvienos dienos smulkmenų. Toks gyvenimo būdas tinka žmonėms, kuriems svarbu savarankiškai tvarkyti dalį savo laiko.

 

Šio modelio stiprybė – galimybė skirti laiko asmeniniams pomėgiams ir palaikyti ryšius už šeimos ribų. Partneris neturi tapti vieninteliu pašnekovu ar visų pomėgių bendrakeleiviu. Tačiau vieno laisvas vakaras neturėtų automatiškai reikšti, kad kitam teks papildomai rūpintis vaikais ar atlikti daugiau buities darbų.

 

Rizika išryškėja tada, kai ilgainiui nebelieka progų pasidomėti vienas kito vidiniu pasauliu. Pokalbiai sukasi apie pirkinius ir sąskaitas, o apie partnerio rūpesčius daugiau žino jo kolegos. Frazė „nenorėjau trukdyti“ gali reikšti ir pagarbą privatumui, ir įprotį nesikreipti pagalbos. Skirtumą padeda suprasti paprastas klausimas: ar prireikus dėmesio jo sulaukiu?

 

Galima susitarti dėl vakarienės be telefonų, bendro pasivaikščiojimo ar ramaus pokalbio po darbo. Svarbu, kad toks susitikimas netaptų dar viena prievole, kurią būtina nepriekaištingai įvykdyti. Kartais pakanka pastebėti pasikeitusią nuotaiką ir paklausti, ar žmogus norėtų pasikalbėti, ar jam labiau reikia tylos.

 

Į vaikus susitelkusi šeima

 

Savaitės kalendoriuje pirmiausia atsiranda treniruotės, muzikos pamokos ir vaikų draugų gimtadieniai. Atostogų vieta parenkama pagal vaikams skirtas pramogas, o suaugusiųjų laisvalaikiui lieka tik laisvi laiko tarpai. Auginant kūdikį, slaugant sergantį vaiką ar rūpinantis vaiku, kuriam reikia daugiau pagalbos, toks susitelkimas gali būti būtinas. Vertinant šeimos kasdienybę svarbu atsižvelgti į tikruosius vaikų priežiūros poreikius.

 

Dėmesingi tėvai pastebi, kas vaikui sunku, domisi jo patirtimis, padeda mokytis ir atrasti pomėgius. Klausimų kyla tuomet, kai visi šeimos sprendimai ima priklausyti nuo vaiko nuotaikos, o suaugusiųjų poreikiai nuolat atidedami. Ar tikrai reikia dar vieno būrelio, jei kiekvienas vakaras baigiasi skubėjimu? Ar vaikas pats nori dalyvauti konkurse, ar jam sunku nuvilti tėvus, įdėjusius daug pastangų?

 

Verta atskirti pagalbą nuo įpročio viską atlikti už vaiką. Atsižvelgiant į amžių ir gebėjimus, jis gali pats pasiruošti kuprinę, susidėti sportinę aprangą ir prisidėti prie namų ruošos. Suaugusieji gali paaiškinti, kartu aptarti klaidas ir palaipsniui perduoti daugiau atsakomybės. Vaikui neturėtų tekti atsakomybė už tėvų emocinę savijautą ar pareiga atsidėkoti už jų rūpestį savo pasiekimais.

 

Pokalbiuose apie šeimos poreikius naudinga skirti vietos ir suaugusiųjų norams: lankyti kursus, susitikti su bičiuliais, pabūti dviese. Kai vaiką augina vienas iš tėvų, ypač svarbu pagal galimybes ieškoti patikimos pagalbos ir laiko atokvėpiui. Šeimos gyvenime gali derėti skirtingi poreikiai, net jei ne visus juos pavyksta patenkinti vienu metu.

 

Family,Baking,Cake,Together,With,Berries,In,KitchenSpontaniška šeima

 

Penktadienio vakarą kyla mintis važiuoti prie jūros, o šeštadienio rytą jau kraunami daiktai. Šioje šeimoje planai lengvai keičiasi, o sprendimai priimami atsižvelgiant į aplinkybes. Šeimos nariai gali puikiai improvizuoti ir rasti išeitį pasikeitus orui ar atšaukus renginį. Griežtas tvarkaraštis jiems atrodo labiau varžantis nei padedantis.

 

Tačiau jei neaišku, kas paims vaiką iš mokyklos ar pasirūpins vakariene, vienam šeimos nariui laisvė gali reikšti, kad kitam teks nuolat būti pasirengusiam spręsti iškilusias problemas. Iš pirmo žvilgsnio spontaniškoje šeimoje kartais atsiranda žmogus, kuris tyliai seka terminus ir paskutinę minutę atlieka pamirštus darbus. Jo pastangos lieka nepastebėtos tol, kol jis pats nebegali visko sužiūrėti.

 

Todėl verta atskirti sritis, kuriose galima improvizuoti, nuo susitarimų, kuriais kiti turi galėti pasikliauti. Laisvalaikio planai gali keistis, tačiau apie pasikeitusį grįžimo laiką reikėtų pranešti. Vakarienė gali būti paprasta, bet turi būti aišku, kas ja pasirūpins. Taip pat svarbu atsižvelgti į skirtingus šeimos narių poreikius: vieną netikėtumai džiugina, o kitam iš anksto žinomas planas padeda ramiau pasiruošti dienai.

 

Šeimos rutinos ir ritualų reikšmę nagrinėjo psichologė Barbara H. Fiese su kolegomis. 2002 m. paskelbtoje 32 publikacijų apžvalgoje šeimos rutina ir ritualai buvo siejami su vaikų prisitaikymu, tėvystės kompetencija ir pasitenkinimu santuoka. Autoriai atkreipė dėmesį ir į tyrimų metodikos ribotumus, todėl šios sąsajos neįrodo, kad vien įvedus naują ritualą santykiai pagerės. Vis dėlto bendri įpročiai gali suteikti progų reguliariai susitikti. Tam tinka ir paprasti savaitgalio pusryčiai, kuriems nereikia ypatingo pasiruošimo.

 

Ką atsinešame iš tėvų namų?

 

Kurdami šeimą retai iš anksto aptariame visas kasdienio gyvenimo taisykles. Kai kurios jų atrodo tokios savaime suprantamos, kad net nepagalvojame, ar kitas žmogus jas supranta taip pat. Jei vaikystėje visi pietaudavo kartu, atskirai valgantis partneris gali atrodyti nutolęs. O žmogui, kurio namuose kiekvienas valgydavo jam patogiu metu, reikalavimas susėsti prie bendro stalo gali atrodyti kaip nereikalinga kontrolė.

 

Skirtingi įpročiai ypač išryškėja kilus nesutarimams. Vienas nori viską aptarti iš karto, nes užsitęsusi tyla jam kelia nerimą. Kitam pirmiausia reikia nusiraminti, nes priešingu atveju pokalbis gali virsti ginču. Abu gali klaidingai suprasti vienas kito ketinimus: norą išsiaiškinti palaikyti puolimu, o prašymą padaryti pertrauką – abejingumu. Padeda konkretus susitarimas, kada bus grįžta prie klausimo, kad pauzė nevirstų neapibrėžtu atsitraukimu.

 

Tėvų namų patirtis padeda suprasti savo įpročius, tačiau nenulemia, kaip privalome gyventi. Galima išsaugoti mėgstamą tradiciją ir atsisakyti varginančios taisyklės. Užuot ginčijusis, kieno šeimoje buvo elgiamasi teisingiau, naudinga paaiškinti, ką konkretus įprotis mums reiškia. Pavyzdžiui, už noro kas vakarą vakarieniauti kartu gali slypėti noras artimiau pabendrauti.

 

Kai sena tvarka nebetinka

 

Gimus vaikui, pasikeitus darbui ar pradėjus slaugyti tėvus, šeimos kasdienybė keičiasi. Ankstesni susitarimai gali nebeatitikti naujo gyvenimo ritmo. Paaugliui reikia kitokių ribų nei pradinukui, o suaugusiam vaikui išsikrausčius iš namų pasikeičia ir likusių šeimos narių santykiai. Verta aiškiai įvardyti, kas tapo sunkiau ir kokios pagalbos dabar reikia.

 

Ne viską lemia bendravimo įgūdžiai. Pamaininis darbas, pinigų stygius ar maža gyvenamoji erdvė riboja pasirinkimus. Šeimai, kurioje abu tėvai dirba skirtingu laiku, patarimas kas vakarą susėsti prie bendro stalo gali būti nepraktiškas. Jai galbūt labiau tiktų bendri pusryčiai laisvadienį ar kitas realiai įgyvendinamas susitikimo būdas. Susitarimas naudingas tuomet, kai atitinka tikrąsias gyvenimo aplinkybes.

 

Pokyčius lengviau išbandyti pasirinkus vieną konkretų klausimą. Pavyzdžiui, dvi savaites kitaip pasidalyti vakarinės vaikų priežiūros pareigas, o paskui aptarti, ar abiem liko daugiau laiko pailsėti. Reikėtų išklausyti ir tuos, kurie paprastai nusileidžia. Vien tai, kad žmogus neprieštarauja, dar nereiškia, jog yra patenkintas: galbūt jis vengia ginčo arba mano, kad jo nuomonė nieko nepakeis.

 

Kas mūsų šeimoje tinka visiems?

 

Šeimos gyvenimo kokybę geriau nei modelio pavadinimas atskleidžia galimybė būti išgirstam, prašyti pagalbos ir dalyvauti priimant visiems svarbius sprendimus. Net ir gerai sutariant pasitaiko nuovargio, nesusipratimų ir nepavykusių pokalbių. Svarbu, ar po jų įmanoma grįžti prie neišspręsto klausimo ir ieškoti visiems priimtino sprendimo. Pirmasis žingsnis gali būti visai nedidelis: ramiai paklausti artimo žmogaus, kuri kasdienybės dalis jam šiuo metu sunkiausia, ir išklausyti atsakymą nesiginant.

 

Penki klausimai pokalbiui namuose:

 
  • Kas mūsų šeimoje dažniausiai priima galutinį sprendimą? Ar tokia tvarka visiems priimtina?
  • Ar dalijamės tik matomais darbais, ar ir jų planavimu bei priminimais?
  • Ar galime skirti laiko sau nesulaukdami priekaištų ir nepalikdami kitam visų pareigų?
  • Kaip reaguojame, kai vienas iš mūsų pasako, kad dabartinė tvarka jam nebetinka?
  • Kurį vieną susitarimą norėtume pakeisti ir kada aptarsime, ar pokytis padėjo?
 

Į šiuos klausimus pirmiausia galima atsakyti kiekvienam atskirai, o vėliau palyginti atsakymus. Skirtingas tos pačios kasdienybės vertinimas gali padėti pastebėti, apie ką iki šiol trūko pokalbio.

 

Autorė Jūratė Survilė