Nors kai kam atrodo, kad gyvenimo sąlygos žiloje senovėje buvo labai primityvios, iš tiesų senųjų civilizacijų išradimai stulbina net šiandien. Kai kurie jų palikimai naudojami kasdieniame gyvenime apie tai nė nesusimąstant, kiti lieka apgaubti paslapties šydo ir verčia sukti galvas net šiandienius mokslininkus.

 

velyku sala

Stulbinantys Velykų salos „gyventojai“

 

Nesvarbu, ar teko lankytis Velykų saloje, ar ne, daugumai ji puikiai žinoma dėl joje stūksančių paslaptingų akmeninių galvų statulų, vadinamų moai. Jų čia aptinkama beveik 900, bet manoma, kad iš viso gali būti apie tūkstantis. Nors įspūdingai atrodo jau vien virš žemės paviršiaus kyšančios milžiniškos galvos, tačiau dar įspūdingiau, kad po žeme slypi ir šių galvų kūnai. Ne visos statulos baigtos. Panašu, kad jų gamyba buvo nutraukta staiga. Dauguma jų nukaltos iš vulkaninių uolienų 1100–1680 m. Rano Raraku kirtykloje. Vadinasi, kai kurias milžiniškas skulptūras iki dabartinės vietos teko gabenti net po 16 kilometrų. Kaip tai pavyko padaryti be modernios įrangos, neaišku. Yra iškelta hipotezė, kad tai daryta mediniais bėgiais: statulos statytos ant rąstų, trauktos virvėmis, ir taip rąstai sukdavosi bei judėdavo pirmyn. Esą būtent dėl to, kad moai pergabenti prireikė daug rąstų, saloje galėjo išnykti miškai. Tai, kad toks gabenimo būdas įmanomas, mokslininkai įrodė praktiškai: 9 t svėrusi statula buvo uždėta ant medinių rogių, pastatytų ant rąstų. Taip vos per porą minučių ją pavyko pajudinti 45 m į priekį. Svarstomas ir kitas galimas jų pergabenimo metodas. Legendos byloja, kad moai pačios atsirado savo vietose. Būtent toks įspūdis gali susidaryti naudojant antrąjį jų gabenimo būdą. Dėl ypatingų proporcijų (svorio centro, didelio pilvo ir užapvalinto pagrindo) statulas traukiant vertikalioje padėtyje virvėmis taip, kad jos siūbuotų iš šono į šoną, jos galėjo judėti į priekį. Mokslininkai tai pademonstravo praktiškai su 5 t svėrusia statula. Klausimų kelia ir statulų paskirtis. Nors manoma, kad jos galėjo būti skirtos dievams ir garsiems protėviams pagerbti, tai telieka hipoteze. Taip pat kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad statulos turėjo gąsdinti jūra atvykstančius priešus.

 

Neiššifruojamas Voiničiaus rankraštis

 

Voiničiaus rankraštis yra maždaug prieš 500 m. Šiaurės Italijoje parašyta knyga, kurios autorius nežinomas. Visgi labiausiai intriguoja knygos turinys, mat ji parašyta nežinoma kalba, kurios nepavyksta iššifruoti iki šiol. Rankraštis gausiai iliustruotas paveikslėliais, bet užuot padėję suprasti jį šie tik kelia dar daugiau klausimų. Iliustracijose vaizduojama mokslui nežinomų ir niekur kitur nematytų augalų, astronominių darinių, mechanizmų. Glumina čia esantys rutuliški brėžiniai, primenantys galaktikas ar ląsteles. Visgi nei viena, nei kita neįmanoma, nes knyga parašyta, kai nebuvo nei teleskopo, nei mikroskopo. Rankraštyje aptinkama sąsajų su alchemija, todėl svarstyta, kad jį galėjo parašyti viduramžių žiniuonis. Alcheminės herbalistikos vadovėliai to meto Italijoje nebuvo retenybė, bet įprastai rašyti žinoma kalba. XX a. pradžioje amerikiečių mokslininkas Williamas Newboldas iškėlė versiją, kad rankraštį sukūrė pranciškonų vienuolis ir alchemikas Rogeris Baconas, neva saugojęs slaptas žinias, keliais šimtmečiais lenkusias tą laikotarpį, kai jis gyveno. Esą knygoje aprašomi žmogaus vidaus organų, ląstelių, spermatozoidų sandara, Saulės užtemimai, Andromedos ūko struktūra ir kt. Visgi net pats W. Newboldas teigė, kad tai tėra prielaidos. Šiuolaikiniai mokslininkai, vadovaudamiesi naujausiais tyrimais, svarsto, kad rankraštis gali būti parašytas išnykusia kalba, kuri buvo paplitusi Centrinėje Meksikoje. Tokią išvadą tyrėjai padarė pagal knygoje esančias augalų iliustracijas, mat nemažai jų aptinkama Centrinėje Meksikoje. Visgi tai gali būti tik atsitiktinumas, todėl paslaptis lieka neatskleista. Šiandien rankraštis saugomas Jeilio universitete (JAV), bet jo kopijos skelbiamos viešai tikintis, kad galbūt kažkam jį visgi pavyks iššifruoti.

 

Paslaptingosios Klerksdorpo sferos

 

Pietų Afrikoje dirbę kalnakasiai ypač nustebo čia aptikę neįprastų objektų – 0,5–10 cm skersmens apvalių disko formos metalinių darinių. Jie praminti Klerksdorpo sferomis. Dauguma šių darinių suplotos sferos formos, kai kurių viduryje yra įrėžtos linijos. Panašu, kad tai nėra natūralūs objektai, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad jiems apie 3 mlrd. metų. Tuo metu mūsų planetoje nebuvo protingų būtybių! Mūsų protėviai Žemėje atsirado maždaug prieš 6 mln. m., šiuolaikinio žmogaus formos – prieš maždaug 200 000 m., o šiandien žinomos civilizacijos – prieš maždaug 6000 metų. Klerksdorpo sferos perša nuomonę, kad protingos būtybės Žemėje lankėsi dar gerokai prieš čia užsimezgant žmogiškajai gyvybei. Panašu, kad jos sukonstruotos iš tiesų viską gerai apskaičiavus, nes kai kurios turi kone idealią pusiausvyrą. NASA mokslininkų teigimu, tokią sukurti pavyktų nebent būnant nulinės gravitacijos. Net šiandienės technologijos įprastomis sąlygomis neleistų sukurti nieko panašaus. Visgi kai kurie mokslininkai mano, kad šie dariniai susiformavo natūraliai iš vulkaninių nuosėdų. Šiandien šios sferos eksponuojamos Klerksdorpo muziejuje (Pietų Afrika).

 

Mįslingieji Baigongo vamzdžiai

 

Apsilankius Kinijoje esančiuose Baigongo kalnuose galima susipažinti su neįprastomis struktūromis, primenančiomis milžiniškus vamzdžius. Jų sudėtis: 30 % kvarco, likusią dalį daugiausia sudaro geležis. Mažiausieji vamzdeliai tėra dantų krapštuko ilgio, o didžiausiųjų skersmuo siekia 40 centimetrų. Vieni vamzdžiai nukreipti gilyn į kalnus, kiti – į netoli esančius ežerus. Žiūrint atrodo tarsi jie išdėstyti neatsitiktine tvarka. Kol kas mokslininkai nenutuokia, kaip galėjo atsirasti toks darinys, bet tyrimai atskleidė, kad jis ypač senas – tų laikų, kai protėviai dar tik mokėsi lauže kepti mėsą. Be to, mažai tikėtina, kad toje vietovėje, kur yra paslaptingų vamzdžių, kada nors kas nors gyveno, mat tam ji ypač netinkama. Keista tai, kad vamzdžiai visiškai švarūs, jų vidus neužterštas nuolaužomis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad jie ilgus metus buvo naudojami. Yra tikinčių, kad tai buvo senovinės astronominės laboratorijos ar net kosminių laivų nusileidimo vieta. Įdomu, kad vamzdžių cheminė sudėtis labai panaši į Marso paviršiaus. Dar keisčiau, kad kai kurie iš šių mįslingų vamzdžių yra labai radioaktyvūs.

 

Antikiteros mechanizmas – senovės kompiuteris?

 

1901 m. Egėjo jūroje netoli Antikiteros salos (tarp Kretos ir Peloponeso) nuskendusiame senovės romėnų laive rastas keistas įrenginys, pramintas Antikiteros mechanizmu. Jį sudaro daug bronzinių krumpliaračių ir ciferblatų su rodyklėmis, esančių mediniame korpuse. Spėjama, kad tai būta senovinio kompiuterio, leisdavusio apskaičiuoti dangaus kūnų padėtis. Manoma, kad mechanizmas leido apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio užtemimus, Marso, Jupiterio bei Saturno judėjimo konfigūracijas. Nors išsamios mechanizmo instrukcijos rasti nepavyko, pažangios technologijos leido įskaityti ant jo išgraviruotus simbolius, padėjusius suprasti, kam naudotas. Daroma prielaida, kad mechanizmas naudotas ne tik astronominiams stebėjimams, bet ir ateičiai nuspėti. Nors nežinoma, kas tiksliai pagamino šį senovinį kompiuterį, manoma, kad jį sukūrė senovės graikai 200 m. pr. Kr. Data iš tiesų stulbinanti, nes panašaus veikimo astronominiai laikrodžiai Europoje pradėti gaminti tik XIV amžiuje.

 

Keliautojo laiku mumija

 

Mokslininkai Altajaus kalnuose, Mongolijos teritorijoje, aptiko moters mumiją, kuriai apie 1,5 tūkst. metų. Šalia būta ir jai priklausiusių daiktų: balnas, arbatinukas, dubenėlis, drabužiai ir kt. Visgi labiausiai suintrigavo moters avalynė, ypač primenanti šiuolaikinius sportinius batus su trimis juostelėmis šonuose. Mokslininkai to nesureikšmina, nes jiems šis radinys apskritai unikalus ir leidžia geriau pažinti to meto krašto gyvenimą. Visgi eiliniai piliečiai sukūrė sąmokslo teoriją, esą kalnuose aptikta keliautojos laiku mumija. Patys mokslininkai jos avalynės nekomentuoja.

 

Britų pasididžiavimas – Stounhendžas 

 

Tai – vienas svarbiausių ir turistų lankomiausių priešistorinių statinių Europoje. Pietų Anglijoje esantis architektūrinis ansamblis čia jau stūkso 4000–5000 metų. Jį sudaro milžiniški ratu išdėstyti akmenys, kurių vienas vidutiniškai sveria apie 5 t, bet didžiausi ir 25 tonas. Spėjama, kad mažieji statinio akmenys atgabenti net iš Vakarų Velso, nes būtent ten tokių aptinkama daugiausiai. Jeigu tai tiesa, vadinasi, jie iki dabartinės vietos gabenti net apie 225 kilometrus. Kaip žmonės tai gebėjo padaryti senovėje neturėdami modernios įrangos, lieka neaišku. Nežinoma, kas, kaip ir kodėl surentė šį statinį, bet spėjama, kad tai būta astronominės stebyklos, galbūt ir religinių apeigų vietos, šventyklos ar net masinės kapavietės – aplink rasta daug palaikų ir laidojimo reikmenų. Visgi archeologinių radinių stygius neleidžia patvirtinti nė vienos versijos. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad Stounhendžas, kokį jį matome šiandien, tėra didesnio buvusio komplekso dalis. Netoli jo apylinkių mokslininkams pavyko aptikti mažiausiai 17 buvusių šventyklų liekanų. Be to, netoli Stounhendžo, Viltšyre, apžėlusiame pylime po žeme aptiktas kitas 90 akmenų statinys, greičiausiai pastatytas dar seniau nei Stounhendžas. Tikimasi, kad naujasis radinys padės įminti mįslę, kam buvo pastatytas šis paslaptingas akmenų ansamblis.

 

Turino drobulė – tikra ar suklastota?

 

Kuo pasaulį gali pakerėti 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininis audeklas? Daug kuo, jeigu tikima, kad į jį kadaise buvo susuptas Jėzaus Kristaus kūnas. Būtent tokia garbė tenka garsiajai Turino drobulei, saugomai Turino mieste (Italija). Tradiciškai ji laikoma Kristaus įkapėmis. Joje matyti neryškių rusvų žmogaus kontūrų iš priekio ir nugaros. Skeptikai mano, kad tai tėra klastotė. 1988 m. Vatikanas leido ištirti Turino drobulę, siekiant patikrinti jos autentiškumą. Analizę atliko trys nepriklausomos laboratorijos ir visų jų rezultatai sutapo drobulė ne autentiška, o sukurta maždaug 1350 metais. Nepritarusieji tokiems tyrimų rezultatams tikino, kad įtakos tyrimui galėjo turėti faktas, jog būtent maždaug tais metais Turino katedroje, kur saugota drobulė, įvyko gaisras, galėjęs iškreipti tyrimų rezultatus. Visgi ekspertai tikina, kad gaisras tam negalėjo turėti įtakos. Drobulės autentiškumu verčia abejoti ir ant jos neva esančio kraujo spalva. Po tiek metų ji turėtų būti bene juoda, o yra pernelyg ryški. Įtariama, kad šis kraujas tėra dažais sukurta imitacija, nors kai kurie tyrimai rodo, kad kraujas tikras. Mokslininkai tikina, kad iš viso tokių drobulių būta net apie 40 ir tikintieji yra nuolat apgaudinėjami. Jie tikina, kad toks padirbinys sukurtas į audeklą suvyniojus eilinio studento kūną, išteptą ochra, o vėliau audinį išdžiovinus orkaitėje ir išskalbus – tuomet jis atrodo itin senas. Tokios nuomonės priešininkai tikina, esą tyrimų rezultatai klaidingi, nes jiems naudotos ne autentiškos, o rekonstruotos drobulės dalys. Kad ir kaip būtų, drobulėje matomos visos Jėzaus Kristaus žaizdos, nuplakimo žymės, kūno kontūrai. Visa tai atitinka nukryžiavimo istoriją. Religingi asmenys ir toliau tiki audeklo autentiškumu. Kol kas vieningai niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar Turino drobulė tikra, ar tik klastotė.

 

Žvaigždžių berniuko kaukolė

 

Maždaug 1930 m. Meksikoje esančių Siera Madrės kalnų apylinkėse, apleistoje šachtoje, paauglė aptiko porą kaukolių. Apie radinį niekam nepasakojo ir parsivežė į JAV kaip relikviją. Tik senatvėje apie jį papasakojo bičiuliui ir paprašė išsamiau ištirti, mat vienos kaukolės išvaizda buvo gana neįprasta. Šis pasiėmė kaukoles, bet jas porą metų pralaikė garaže. Ir tik vieno pokalbio metu su bičiuliais biologais bei anatomais prisiminė keistąjį jau anapilin iškeliavusios draugės radinį. Pradėjus labiau domėtis šiomis kaukolėmis, jos atsidūrė žymaus paranormalių reiškinių tyrėjo Lloydo Pye rankose. Viena kaukolė jo nenustebino, nes buvo paprasčiausio suaugusio žmogaus, bet kita kėlė daug klausimų. L. Pye pastangomis pastarąją išanalizavo grupė anatomų, antropologų ir paleontologų. Tyrimų rezultatai nustebino ir pačius mokslininkus. Kaukolė buvo apie 900 m. senumo ir priklausė maždaug 5 m. vaikui, kurį vėliau praminė žvaigždžių berniuku. Kaukolės būta nedidelės, neįprastos formos ir su įspūdingai didelėmis akiduobėmis. Iš pradžių manyta, kad tai apsigimusio mažylio kaukolė, bet išsamūs tyrimai atmetė genetinių anomalijų tikimybę. Jie atskleidė ir daugiau keistų detalių. Tarkime, suaugusio žmogaus smegenų tūris yra apie 1400 cm3, o rasto vaiko – apie 1600 cm3. Be to, žmogus turi dvi kaktos smegenų dalis, o pagal rastą kaukolės struktūrą paaiškėjo, kad tas individas jas turėjo tris, o smegenėlių greičiausiai apskritai neturėjo, nors žmogus be jų negalėtų gyventi. Stulbino ir kaulų struktūra – jie buvo kelis kartus plonesni nei įprastos žmogaus kaukolės, tačiau gerokai tvirtesni, o vidinė struktūra visiškai nebūdinga žmogui. Akivaizdu, kad paslaptingos kaukolės savininkas turėjo kitokios struktūros smegenis, kurios buvo labiau išsivysčiusios nei šiandienio žmogaus. 2003 m. atlikti DNR tyrimai atskleidė, kad vaiko motina greičiausiai buvo vietinė indėnė, o tėvas keistas individas, gal net ne žmogus. 2010 m. genetiniai tyrimai pakartoti naudojant modernesnę technologiją, bet ji tik patvirtino, kad žvaigždžių berniuko genomas neturi analogo mūsų planetoje. Pasklido kalbų, kad vaiko tėvas galėjo būti nežemiškos kilmės. Juolab kad tose Meksikos apylinkėse, kur rasta kaukolė, sklando senų legendų, esą protėviai dažnai bendraudavo su ateiviais, kurie apvaisindavo jų moteris, o prabėgus 5–7 m. grįždavo pasiimti ūgtelėjusių vaikų.

 

Išradimai, naudojami ir šiandien

 

Kai kurie senųjų civilizacijų išradimai bei jų paskirtis puikiai žinomi ir šiandien. Dažnas nė nesusimąsto, kas sukūrė tokius įprastus dalykus kaip ratas, popierius, kvepalai… Už šiuos ir daug kitų išradimų turime būti dėkingi senovės pasauliui! Štai dar keletas senųjų protėvių dovanų mums!

 

  • Fanera. Šis medienos gaminys šiandien naudojamas labai plačiai – pradedant statyba ir baigiant baldų gamyba ar dekoracijomis. Retas žino, kad fanerą išrado senovės egiptiečiai. Jie šį medienos gaminį pradėjo gaminti maždaug 3500 m. pr. Kr. Iš kelių medinių lakštų pagamintas plokštes egiptiečiai naudodavo pristigę kokybiškos medienos. Iš pradžių atskiri lakštai būdavo tvirtinami kaiščiais, tik 1750 m. pradėti klijuoti.
  • Vandentiekis. Pirmieji jo prototipai sukurti dar 2600 m. pr. Kr. Indo slėnio civilizacijoje. Vamzdžiai gaminti iš molio ir buvo tokie kokybiški, kad gerokai lenkė net XIX a. didžiųjų miestų vandentiekių sistemas. Vandentiekį gyvenvietėse buvo nusitiesę ir senovės graikai, romėnai, persai bei kinai. Jie buvo įsirengę viešas vonias, nuotekų, drenažo, netgi geriamojo vandens sistemas.
  • Kvepalai. Šiandien jų šalimi laikoma Prancūzija, tačiau iš tiesų kvepalų gimtinė – Mesopotamija. Manoma, kad kvapų pasaulį žmonės atrado ritualų metu, degindami įvairias žoleles, šakeles ir šaknis. Sudėtingesnius kvepalus iš daugiau ingredientų pirmieji pradėjo kurti senovės egiptiečiai. Iki šiol žinomas kvapų mišinys kyphi kurtas net iš 16 augalų. Iš senovės egiptiečių parfumerijos žinias perėmė finikiečiai, o iš jų – senovės graikai, romėnai. Įsigalėjus krikščionybei kvepintis pradėta gerokai saikingiau, o Renesanso epochoje vėl aitriau. XIX a. atrasti sintetiniai kvepalų ingredientai leido pradėti kurti įvairesnius kvapus, o kvepalai tapo prieinami visiems. 
  • Prezervatyvai . Greičiausiai pirmieji juos naudoti pradėjo senovės egiptiečiai. Siekdami išvengti nepageidaujamo nėštumo jie naudojo gyvulių žarnas ir šlapimo pūsles. Seniausias rastas prezervatyvas saugomas Kairo nacionaliniame muziejuje. Jis pagamintas iš odos ir manoma, kad priklausė faraonui Tutanchamonui.
  • Dantų pasta ir burnos gaivikliai. Juos vėl išrado senovės egiptiečiai. Dantų pasta gaminta miltelių formos, o į jos sudėtį įėjo degintų jaučių vidurių pelenai, pemza, mirų lapai ir trinti kiaušinių lukštai. Visa tai valant dantis buvo maišoma su vandeniu. Burnos gaiviklius (arba šiandienę kramtomąją gumą) atstojo maži iš aromatingų augalų ir medaus susukti gniužulėliai, kuriuos kramtydavo tol, kol burna pradėdavo gaiviai kvepėti. 
  • Ratas. Šis išradimas laikomas vienu svarbiausių pasaulyje ir tradiciškai priskiriamas šumerams. Dabartinėje Irako teritorijoje archeologai aptiko molinių lentelių su įspaustais ženklais. Iš jų nesunkiai galima atpažinti ratą. Rasta ir mozaikų, vaizduojančių šumerų vežimus su ratais. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais aptinkama vis daugiau archeologinių radinių, liudijančių, kad panašiu metu (prieš 5000 m.) ratą išradinėjo ir kitos tautos.
  • Popierius. Jį išrado kinas Cai Lunas, 105 m. pirmasis aprašęs popieriaus gamybos technologiją. Tais laikais jis gamintas rankomis: akmeninėse grūstuvėse kartu su vandeniu būdavo sutrinama augalinė žaliava. Gauta masė buvo pilama ant įrėminto tinklelio. Taip nuvarvėdavo vanduo ir likdavo tankus susipynusių plaušų sluoksnis. Jį perkeldavo ant audeklo, nusunkdavo ir džiovindavo, lygindavo, galiausiai supjaustydavo. Šį gamybos būdą kinai ilgai laikė paslaptyje. Ir tik maždaug po 500 m. popierių pradėjo gaminti ir japonai.

 

Specialistės komentaras

Astrologė Daiva Kristina Markauskienė 

 

Galima sakyti, kad astrologija yra civilizacijos bendraamžė ir prasidėjo kartu su dangaus kūnų stebėjimu bei ieškojimu sąsajų tarp makrosistemų ir mikrosistemų – dangaus kūnų bei žmogaus, jo artimos aplinkos. Astronomija, tirianti tik fizinę, materialią dangaus kūnų apraišką, ilgus tūkstantmečius buvo tik astrologijos dalis. Daugelyje senųjų civilizacijų astrologijos tekstai yra šventraščių dalis (babiloniečių, indų, persų, kinų, tibetiečių, tam tikra prasme ir majų). Vis dėlto astrologija, kokią turime dabar, yra Babilono civilizacijos palikimas ir atsirado maždaug prieš 5000 metų. Dvylikos Zodiako ženklų pavadinimai, žvaigždynų pavadinimų sistema, kuria naudojamės iki šiol, sukurti Babilono žynių apie 700 m. pr. Kr. Tiesa, su kai kuriomis graikų padarytomis pataisomis. Babiloniečiai suformavo ir klasikinę „septyniukės“ sistemą. Ją sudaro du šviesuliai ir penkios regimos planetos. Ši sistema vėliau buvo naudojama Graikijoje, Indijoje, arabų pasaulyje ir viduramžių Europoje. Pirmieji horoskopai (kokie yra dabar) taip pat atsirado Babilone ne vėliau nei V amžiuje. Taigi Babilono civilizacija davė mums 12 Zodiako ženklų, 7 planetų sistemą ir pirmąjį horoskopą. Pradedant nuo 600 m. pr. Kr., Babilono astrologija išplito Egipte, Graikijoje ir kitose Vidurio Rytų valstybėse. Egipto astronomai visų pirma skaičiavo laiką: sudarė kalendorių, susietą su Nilo potvyniais, turintį 356 d. ir 12 mėn., kurių kiekvienas turėjo 30 d. ir dar 5 papildomas. O Egipto astrologai jau sudarinėjo dienos horoskopus. Astrologija Egipte, skirtingai nuo chaldėjų, buvo slaptas mokslas, neprieinamas nepašvęstiesiems. Turbūt dėl to Egipto astrologijos tradicija mūsų beveik nepasiekė. Tačiau iš Egipto paveldėjome seniausią žinomą horoskopą, atrastą Denderoje. Jame yra tie patys Zodiako žvaigždynai, kuriais naudojamės dabar. Yra versijų, kad egiptiečiai gavo žinių apie kosmosą ne tik iš Babilono, bet ir savo kaimynų afrikiečių, dogonų, kurie tarpininkavo tarp šiuolaikinio pasaulio ir Atlantidos, galbūt ir nežemiškojo proto.

 

420 m. pr. Kr. Demokritas išpopuliarino astrologiją Graikijoje. Zodiako ženklams, taip pat ir planetoms, duoti graikiški, vėliau romėniški vardai. Jie vartojami iki šiol. Graikai sukūrė nuoseklią kosmologiją, matematinę kosmoso sistemą, simbolizuojančią dangiškąją harmoniją. Prie šio kūrimo gerokai prisidėjo mums visiems žinomas Pitagoras. Apie 150 m. pr. Kr. Klaudijus Ptolemėjus sukūrė geocentrinę sistemą, visa tai, kas antikoje buvo žinoma apie žvaigždes ir planetas, apibendrindamas savo žymiajame astrologijos veikale „Tetrabiblos“. Jo pasaulio modelis su Žeme viduryje ir aplink ją sferomis judančiomis tuo metu žinomomis 7 planetomis (prie kurių buvo priskiriamos Saulė ir Mėnulis) iki XVI a. laikytos astronomijos pagrindu. Arabų matematikos žinios suteikė astrologijai daug skaičiavimo metodų, kaip nuskaityti informaciją iš žvaigždžių. Tai visų pirma išvestinių taškų tarp planetų, kuriems teikta savarankiška reikšmė, apskaičiavimas (dabar šie taškai ir vadinami „arabiškaisiais“). O kinų civilizacija kreipė daugiau dėmesio į stambius ciklus. Jie atrado 12 m. Saulės aktyvumo ciklą, 12 m. Jupiterio periodą ir 29,58 m. Saturno periodą. Jie drauge sukuria 60 m. ciklą, tapusį Rytų horoskopo pagrindu (12 metinių ženklų ir 5 elementai). Indų astrologija, turinti babiloniškų ištakų, sukūrė maždaug 100 000 kortelių sistemą, apimančią tipinius žmogaus likimo aprašymus pagal gimimo datą ir vietą, su įvairiais variantais bei galimybėmis.